Lietuvos istorija. 2-a praplatintoji laida (su penkiais žemėlapiais)

ŠVENTO KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS

Nr. 357

ANTANAS ALEKNA

LIETUVOS

ISTORIJA

ANTRA PRAPLATINTOJI LAIDA

SU PENKIAIS ŽEMĖLAPIAIS

TILŽĖJE

J. REYLENDERIO IR SŪNAUS SPAUSTUVĖ
1923.

Pirmoji Dalis

Lietuva prieš priėmimą krikščionių tikėjimo
(iki 1385 m.).

Lietuvių kilmės tautos žiloje senovėje.*)

Kraštas. Lietuvos paviršius savo dabartinę sudėtį ir
išvaizdą yra gavęs per ledlaikį. Ledų kalnai, kuriais buvo
pridengti tie Baltijos jūros pakraščiai, slinkdami suraukšleno
krašto paviršių, tirpdami paliko morenų kauburius. Gamta yra
išvedusi kraštui, kur gyvena lietuvių kilmės tautos, naturales
pastovias sienas: vakaruose jūrą, rytuose ežerų ruožą, kurs
traukiasi iš Prūsų j rytų žiemius ir skiria lietuvių tautas nuo
rusų ir lenkų. Ežerai klampiais torpiniais pakraščiais ir Pa¬
girio pelkės sudarė sunkiai pereinamą sieną. Miškais apaugę
plotai kliudė tautoms kilnotis, vertė jas vietoje gyventi. To
krašto gyventojai, pridengti pelkėmis ir giriomis, būdami nuo¬
šaliai nuo didžiojo tautų kelio iš Azijos į Europą, ėjusio pietinės
Rusijos lygumomis, niekam nekliuvo ir ramiai praleidę tautų
kilnojimosi laiką, kurs buvo pajudinęs kitas Europos tautas.

Gyventojai. Baltijos jūros pakraščiais nuo Vyslos iki
Dauguvos ir anapus Dauguvos nuo neatmenamų laikų gyveno

*) Raštai, kuriais daugiausiai naudotasi: K- Būga, Kalbų mokslas bei
mūsų senovė, „Draugija“ 1913, t. XX, 80. Petrus de Dusburg, Chronicon
Prussiae, Francofurti et Lipsiae, 1679. Ditlebs de Alnpeke, Livlandische Reim-
chronik (nach dem Bergmannschen Dručke). Briickner, Starožytna Litwa,
Warszawa, 1904. L. Krzyivicki, Žmudž Starožytna, Warszawa, 1906. Dr. AT.
Lohmeyer, Oeschichte Ost- und Westpreu6en, I. Band Ootha, 1908. Albrecht
Pertek, Die natūrlichen Orenzen RuBlands, Berlin, 1917.

4 —

lietuvių kilmės tautos. Dalinosi jos i keturias šakas: prūsus,
jotvingius, lietuvius ir latvius. Prūsai gyveno Baltijos jūros
pakraščiu tarp upių Vyslos ir Pregelio. Rytuose nuo. prūsų,
palei Narevo, Bobro ir Bugo upes, turėjo savo sodybas kita
artima prūsams lietuvių kilmės tauta, jotvingiai. Žie¬
miuose nuo prūsų ir jotvingių, palei Nemuną ir jo prieupius:
Nerį, Nevėžį, Dubysą, Jūrą, Šešupę gyveno lietuviai,
aukštaičiai ir žemaičiai. Žemaičiais vadinasi lietuvių tau¬
tos atžala, gyvenančioji arčiau prie jūros, taigi žemiau,
aukštaičiais gi lietuviai, gyvenantieji toliau nuo jūros,
taigi aukščiau. Vakaruose lietuvių tautos ribos abiejose Ne¬
muno pusėse prieina prie jūros, rytuose ties Dinaburgo miestu
siekia Dauguvos upės, pietų rytuose — Gardino, Naugarduko,
Svirės, Alšėnų apylinkių. Toliau į žiemius nuo lietuvių gyveno
latviai: anapus Dauguvos ties Dinaburgu lietgaliai,
šiapus Dauguvos, tarp tos upės ir dabartinio Mintaujos miesto,
žemgaliai. 1 vakarus nuo latvių iki jūrai gyveno neaiškios
kilmės tauta, kuršiai.

Prūsai ir jotvingiai pietuose susisiekdavo su lenkais, lie¬
tuvių sienos rytuose suseidavo su rusų žemėmis, latvių kaimy¬
nai žiemiuose buvo finų kilmės tautos, livai ir estai.

Pirmutinę žinią apie lietuvių tautas randame pas romėnų rašytoją
Tacitą (52—117 po Kr.). Tuomet lietuvių tautų gyvenamos vietos toli buvo
pragarsėjusios gintaru, kurio apsčiai išmesdavo jūra. Nerono ciesoriaus
laikais ir vėliau iš Romos atvykdavo pirklių ieškoti to brangaus papuošalo.
Taigi tie tolimi kraštai romėnams buvo žinomi. Tacitas, rašydamas apie
gintaro krašto gyventojus, kuriuos vadina estais arba aisčiais , sako, kad jų
kalba skiriantis nuo vokiečių kalbos. Geležies maža tevartoją. Javus rūpes¬
tingiau auginą, negu vokiečiai. Paskesniųjų laikų rašytojai to krašto gyven¬
tojus irgi vadina tuo pačiu vardu, aisčiais. Šeštojo amžiaus rašytojas Jordanes
sako, jog aisčiai užimą didelius jūros pakraščio plotus anapus Vyslos, esą visai
ramaus būdo žmonės, tuo išsiskirdami nuo vokiečių tautų, kurios, dažniau
kilnodamosios iš vienos į kitą vietą, turėjo daugiau kitas tautas užpuldinėti.
Anglijos karalius Alfredas (f 901) paliko aprašymą jūrininko Vulfstano
kelionės į aisčių kraštą anapus Vyslos. Vienuoliktojo amžiaus rašytojas
Adomas Bremiškis mini atskiras aisčių tautas: prūsus arba sambus,
vadina juos labai žmoniškais žmonėmis, giria jų papročius, vieną tiktai randu
jiems papeikimą, kad nesą krikščionys. Jų buvęs nužudytas vyskupas Adai-

5

bertas. Taigi įvairių amžių rašytojai tuo pačiu vardu vadina Baltijos jūros
pakraščio gyventojus, maždaug vienodai rašo apie jų būdą ir papročius, prie
aisčių tautos priskaito gimines, kurios žinomos, kaipo neabejotinai lietuviškos
kilmės. Iš to daroma išvada, kad senovės aisčiai tai lietuviškos kilmės tautos,
gyvenusios Baltijos jūros pakraščiuose, tarp Vyslos ir Dauguvos. Pati lietuvių
tautų kalba, turinčioji aiškių senoviškumo žymių, mažai tepasidavusi svetimų
kalbų įtakai, rodo, jog lietuvių tautos žiloje senovėje maža teturėjo santykių
su kitomis tautomis, sau vienos skyrium gyveno nuo neatmenamų laikų tose
pačiose vietose, kuriose ir dabar tebegyvena.

Senoji lietuvių tautų religija. Tryliktojo amžiaus rašytojas
Petras Dusburgas sako, kad lietuviai klysdami visus sutvėri¬
mus dievais laikę, garbinę saulę, mėnesį, žvaigždes, perkūniją,
visokius gyvius, turėję šventų miškų, laukų, vandenų. Papa
Inocentas III, kurs turėjo žinių iš Livonijos misionorių, rašo,
kad to krašto gyventojai garbinę gyvulius, medžius, žoles,
vandenis. Oliveras Scholastikas (t 1225), rašydamas apie lie¬
tuvių, estų ir prūsų religiją, pabrėžia augmenijos, kalnų ir pa¬
kalnių garbinimą. Konstantinopolio rašytojas Nikeforas Gre-
goras (t 1360), sėmusis žinias apie lietuvius iš rusų, vadina
lietuvius ugnies garbintojais. Tai gi bendrai sakant, lietuvių
tautų religija buvo gamtos jėgų garbinimas. Iš dievų labiausiai
išsiskyrė Perkūnas. Lietuviai tikėjo į dvasių metempsichozę,
perėjimą į naujai gimstančius žmones arba net į gyvulius
(Kadtubek). Kunigų hierachija, regis, nebuvo organizuota.
Daug buvo visokių prietarų.

Vaidymasis. Senovėje lietuvių tautos gyveno pasidalinu¬
sios mažomis kuopomis, kurias valdė giminės vyresnieji, sveti¬
muose raštuose vadinami karaliukais, lietuvių gi — kuni¬
gaikščiais. Gyventojų vieni buvo visai laisvi, kiti, gyven¬
dami ponų žemėse, turėdavo atlikti jiems kaikuriuos darbus,
lyg kokią baudžiavą. Dar žemiau stovėjo neturintys laisvės
vergai. Jie susidarydavo daugiausiai iš belaisvių, per karą
paimtų.

Užsiėmimas. Svarbiausias gyventojų užsiėmimas buvo
žemės dirbimas. Daug buvo auginama gyvulių, ypatingai
arklių. Matyti tai iš didelio skaičiaus stojančių į karą lietuvių
raitų kareivių. Netrūko ir amatninkų. Dusburgas savo kroni-

— 6 —

koje sako, jog prūsai siūdęsi rūbus iš linų ir vilnų. Prūsų kareiviai
stodavę į karą apsiginklavę kalavijais ir kitais geležiniais gin¬
klais, turėję geležinių šarvų galvai ir krūtinei pridengti, gele¬
žimi aptrauktų skydų, raitininkai sėdėję balnuose, valdę arklius
žąslomis, turėję kilpų, pentinų, žalvarinių pagražinimų. Eilinė
Livonijos kronika, rašydama apie lietuvių kariuomenę, dažnai
sako, kad jos ginklai blizgėję kaip stiklas. Taigi bent trylikta¬
jame amžiuje pas lietuvių tautas turėjo būti amatninkų, kurie
mokėjo kalti geležinius ginklus, išdirbinėti odą. Sunku tikėti,
kad visi tie daiktai, kurių juk daug reikėjo, būtų buvę gaunami
iš kitur jau pagaminti.

Pilys. Nuo priešininkų užpuolimo lietuvių tautas gynė
miškai ir pelkės. Bet jų, matyti, neužtekdavo, reikėjo dar
sustiprintų gynimosi vietų, pilių. Pilis randame visur, kame
lietuvių gyventa. Daug jų griuvėsių išliko iki mūsų laikų.

Pilys arba pilekalnės, kaip rodo patsai vardas, buvo tai
supilti kalnai, aptverti j žemę susmeigtais rąstais. Tvirtesnės
pilekalnės paskesnių laiku buvo statomos iš mūro. Pilekalnes
statydavo dažniausiai prie upių, tokiose vietose, kur upė daro
vingį arba susibėga dvi upi, padarydamos pusiausalį. Jau pati
upė iš dviejų ar trijų pusių kliudydavo priėjimą prie pilies, iš
ketvirtosios gi pusės būdavo supiliamas pylimas, kurį susti¬
prindavo, apkasdami grioviu. Užeinant priešininkui, į pilį su¬
bėgdavo aplinkiniai gyventojai su savo turtu. Artinantis prie¬
šininkui, duodavo žinią tolimesniems, uždegdami pilyje aukštai
iškeltoje vietoje ugnį. Tą ženklą pamatę kitų pilių gyventojai,
panašiu būdu leisdavo žinią toliau, ir taip apie priešininko įsi¬
veržimą trumpu laiku sužinodavo visas kraštas, nes panemu-
niais ir palei kitas upes buvo netolimais viena nuo kitos pilių
eilės.

Kartais pilys būdavo statomos žemose vietose, tarp pelkių.
Prie pilies prieiti per pelkes būdavo padarytų kelių, težinomų
tik tos vietos gyventojams, dėlto kad tie keliai būdavo išvedami
po vandeniu. Apačia būdavo išgręsta akmenimis arba rąstais,
viršuje stovėdavo vanduo, todėl priešininkas, nežinodamas
kelio,- negalėdavo prieiti prie pilies. Kad sunkiau būtų surasti

7

tą kelią, jis būdavo išvedamas ne tiesiai, bet vingiuotai. Tokių
kelių likučiai Žemaičiuose vadinasi kūlgrindomis (nuo
žodžio kulys-akmuo ir gręsti). Iš pilies išeiti nežymiai būdavo
kartais po žemėmis išvedami urvai. Tokių plačių urvų iš plytų
ir akmenų ilgšiol liko po visu Vilniumi ir kitur.

Gyvenimas vienoje vietoje, užsiėmimas žemės dirbimu ir
amatais, sumaningas pilių statymas rodo lietuvių tautos ne¬
mažą pažangą kultūroje dar žiloje senovėje.

Vokiečių Ordino įsikūrimas Lietuvos pakraščiuose.

Iš visų lietuvių kilmės tautų tiktai vieni lietuviai įsisteigė
savo valstybę. Visos gi kitos lietuvių kilmės tautos, jotvingiai,
prūsai ir latviai, pirma negu suskubo sudaryti savo valstybę,
pateko kaimynų valdžion. Jotvingius užkariavo ir išnaikino
rusai ir lenkai, prūsų gi ir latvių žemėse įsikūrė Vokiečių Ordi¬
nas, su kuriuo paskui ir lietuviams reikėjo vesti ilga ir sunki
kova. Todėl pirma negu pradėti pasakojimas apie lietuvių
valstybės pradžią, reikia paminėti apie Vokiečių Ordino įsi¬
kūrimą prūsų ir latvių žemėse.

Latviai. *)

Abejose pusėse vidurinio ir žemutinio Dauguvos tekėjimo
gyveno latviai. Jų dalis valdėsi savistoviai, dalis gi buvo už¬
kariauta Polocko kunigaikščių ir mokėjo jiems duoklę. Latvius
dažnai užpuldinėdavo ir plėšdavo apsilankantys iš už Dauguvos
lietuviai, o taipogi latvių kaimynai, livai ir estai.

Vokietijos pajūrio miestai nuo XII amžiaus vedė prekybą su
Rusija, Gotlando saloje, Visby mieste, turėjo savo prekių san¬
dėlius. Apie 1163 metus jų pirkliai atplaukė į Dauguvos pa¬
kraščius ir užmezgė prekybos santykių su tos šalies gyvento¬
jais. Ilgainiui jie apsigyveno Padauguvyje, pasistatė čionai
sandėlių prekybai vesti. Padauguvyje vokiečiai pirmiausiai

*) Chronicon Livonicum vetus (Henriko Latvio.). Dr. Ernst Seraphim,
Geschichte von Livland, Gotha, 1906.

— 8 —

susidūrė su Iivais ir todėl visą tą kraštą pavadino Lifliandija,
iš lotyniško Livonija.

Paskui pirklius atplaukė i Livoniją krikščionių tikėjimo
skelbti ir kunigų. Ypatingai daug pasidarbavo krikščionių
tikėjimą beplatindamas malonaus būdo kunigas Meinhardas.
Jisai ant Dauguvos krašto, Ikskiulio pilyje, pastatė pirmąją
katalikų bažnyčią ir tapo paskirtas pirmuoju Livonijos vyskupu.
Nemaža livų priėmė katalikų tikėjimą ir apsikrikštijo. Mein¬
hardas pamokino livus apsigynimui nuo lietuvių statytis mūro
pilis, kurių livai neturėjo.

Meinhardo įpėdinis antrasis Livonijos vyskupas Bertoldas
žuvo kovoje su Iivais (1198 m.). Livai, kurie veidmainingai
tebuvo priėmę katalikų tikėjimą, matydami vokiečių susilpnė¬
jimą, pasiryžo visai juos išvyti iš savo krašto ir išžudė net savo
tautiečius, kurie buvo priėmę katalikų tikėjimą. Bet netaip
lengva buvo išvaryti vokiečius, kaip livai manė. Naujas Livo¬
nijos vyskupas Bremeno kanoninkas Albertas, turintis daug
pažinčių tarp Vokietijos kunigaikščių, atplaukė Livonijon su
nauja kariuomene, nusipirkęs nuo livų žemės, netoli jūros, ant
Dauguvos krašto, pastatė tvirtą Rygos miestą (1201 m.).
Krikščionims ginti nuo livų ir kitų pagonių užpuldinėjimų įsteigė
tam tikrą draugiją, kurią pavadino Kristaus Kareivių
Brolija (1202 m.). Tie karininkai prie paprastų apžadų,
kuriuos daro vienuoliai, pridėdavo dar ketvirtą, kovoti su ne¬
tikėliais ir ginti krikščionis nuo jų užpuldinėjimų. Jie ant savo
baltų apsiaustų turėjo išsiūtus savo pašaukimo ženklus, rau¬
doną kryžių ir kalaviją, todėl vadinami taipogi kalavijuočiais.
Albertas kasmet važinėjo į Vokietiją prašyti pagalbos Livoni¬
jos krikščionims ir grįždavo į Rygą vis su naujais kareivių
būriais. Kalavijuočių skaičius Livonijoje vis augo.

Latviai, ligšiol livų paniekoje laikomi, priimdami krikštą,
geruoju pasiduodavo vokiečiams, tikėdamiesi, jog vokiečiai
apgins juos nuo visų jų priešininkų. Livai ir estai kartais apsi¬
mesdami ir gi krikštijosi, bet pasitaikius progai vėl grįždavo
į senąjį savo tikėjimą ir smarkiausiai kovodavo su vokiečiais.
Tačiau prieš didesnę vokiečių galybę nieko negalėjo padaryti

P. M ar cixiki*\n čius

— 9

ir pagalios turėjo pasiduoti vokiečių valdžiai. 1225 metais visa
Livonija ir žymi estų krašto dalis buvo galutinai vokiečių už¬
kariauta. Žieminę Estonijos dalj užėmė danai. Bent kiek
vėliau pripažino ant savęs vokiečių valdžią žemgaliai ir kur¬
šiai. Taip užimtuose kraštuose vokiečiai įsteigė savo valstybę.
Livonijos valstybė buvo feodališkai sutvarkyta kunigaikštijų
sąjunga, esanti Vokietijos ciesoriaus globoje. Jos vyriausiu
viršininku buvo laikomas Rygos vyskupas (nuo 1254 m. arki¬
vyskupas). Dorpato ir Eželio vyskupai ir gi turėjo kunigaikš¬
tišką valdžią. Kalavijuočių Ordinas buvo priklausomas nuo
Rygos vyskupo, bet jis galingesnis buvo už Rygos vyskupą
kariuomenės jėga, turėjo savo valdžioje trečią Livonijos dalį
ir dvi trečdali Kuršo. Jo galybė dar labiau sustiprėjo, kada jie
1237 metais susiliejo su Prūsijos Ordinu. Todėl tikruoju Livo¬
nijos krašto šeimininku buvo Ordinas.

Latvis Henrikas, aprašydamas Livonijos užkariavimą, sako, kad vokie¬
čiams įsigyvenus Livonijoje, visas kraštas ėmęs aprimti. Lietuviai nebegalėję
taip lengvai užpuldinėti Livonijos gyventojų. Pirmiau Eželio salos gyventojai
plėšdavę Švediją, parsivesdavę daugybę moterų ir mergaičių, pasilikdavę sau
po kelias pačias, kitas parduodavę kuršiams ir kitoms tautoms. Krikščionys
sustabdę tą nedorą paprotį, įsakę grąžinti paimtuosius belaisvius.

Papos rūpinosi, kad užimtas kraštas būtų valdomas krikščioniškos teisybės
ir meilės įstatais. Apie kovą su pagonimis Inocentas III tokių buvo davęs
taisyklių (1199 m.): bažnyčios priedermė ginti tuos, kurie geruoju įtikėjo.
Jei pagonys nenorėtų taikos su krikščionimis laikytis, tai krikščionims reikia
į kovą stoti ir ginti savo tikėjimas, bet nevalia niekam priverstinai primesti
krikščionių tikėjimą. Tas pats papa rašė kalavijuočiams (1213 m.) gavęs
žinoti, jog jie rūpinąsi ne tiek krikščionių tikėjimo praplatinimu, kiek savo
žemių ir pelno padidinimu. Todėl papa įsako, kad toliau apie panašų elgi¬
mąsi jisai nebeišgirstų.

1225—1226 metais aplankė Livoniją papos Honoriaus III pasiuntinys
Vilhelmas Modenietis. Gėrėdamasis krikščonių tikėjimo išsiplėtimu, negalėjo
jisai tečiau nematyti, kaip smarkiai užkariautojai elgėsi su užkariautaisiais
gyventojais, ir kiek galėdamas stengėsi prašalinti tas neteisybes, kurias buvo
pagaminęs karas. Įsakė kalavijuočiams, kad jie sugrąžintų tėvams vaikus,
užstatan paimtus.

Papos pasiuntinys Balduinas de Alna, ragindamas kuršius priimti krik¬
ščionių tikėjimą, padarė su jais sutartį šiomis sąlygomis (1230 m.): kuršiai
priims kunigus, užlaikys bažnyčias, mokės paskirtus mokesčius Rygos vyskupui
ir Kalavijuočių Ordinui, gins krikščionių tikėjimą, užtat nebebus Švedijos ir

v

10

Danijos karalių valdžioje, naudosis pilna laisve. Tokioje pat kuršių sutar¬
tyje su Kalavijuočių Ordinu pažymėta, jog kuršiams paliekama jų žemė ir
kitoks turtas. Papa Gregorius IX įsakė (1236 m.), kad naujai įtikėjusiems
gyventojams būtų paliekama jų laisvė, užgynė be savo žinios dalyti jų žemes.
Bet, matyti, papų įsakymų Ordinas mažai težiūrėjo. Kalavijuočiai, regis, nuo
pat pradžios pasižymėjo išdidumu ir žiaurumu, neklausė magistro, užsiimdavo
prekyba, priiminėdavo į savo tarpą netinkamus asmenis, dėl blogų darbų
Saksonijoje išmestus iš draugystės. Patsai Rygos arkivyskupas arba Rygos
miestas negalėdavo atsiginti kalavijuočių, turėdavo dažnai skųstis papai arba
ieškoti Lietuvos kunigaikščių pagalbos. Tuo sunkiau buvo ginti savo teises
užkariautiems Livonijos gyventojams, esantiems Ordino valdžioje ir visai nuo
jų valios priklausantiems.

Prūsai.*)

Žinios, einančios iš Livonijos apie krikščionių tikėjimo
plėtimąsi tame krašte, paragino katalikų dvasiškiją labiau už¬
siimti Kristaus mokslo skelbimu ir tarp prūsų. Tiesa, buvo
ir pirmiau mėginimų Kristaus mokslu apšviesti prūsus, bet tie
mėginimai ligšiol neturėjo pasisekimo. 998 metais tapo prūsų
nužudytas šv. Adalbertas vyskupas, atvykusis prūsams skelbti
krikščionių tikėjimo. Tokia pat kankinio mirtimi žuvo Prū¬
suose šv. Brunonas su 18 savo draugų (1009 m.). Su didesniu
pasisekimu skelbė tarp prūsų Kristaus mokslą tryliktajame
amžiuje vienuoliai cistersai. Vienam jų, Kristionui, pa¬
vyko Prūsuose sudaryti pirmąją krikščionių draugiją. Jisai
meilumu vedė prūsus prie krikščionių tikėjimo, rinko pinigus
išpirkti išmetamiems prūsų vaikams ir augino juos krikščionių
tikėjime. Kristionas buvo pašvęstas pirmuoju Prūsų vyskupu
(1215 m.). Du prūsų bajoru, priėmusiu krikščionių tikėjimą,
užrašė bažnyčiai savo žemių. Naujas tikėjimas palengva plė¬
tėsi Prūsuose.

Tačiau prūsų dauguma tvirtai laikėsi savo senojo tikė¬
jimo. Nenorėjo jie, matyt, ir dėlto įsileisti į savo kraštą krikš¬
čionių, kad nuo seno vedė karus su lenkais. Mozūrų kuni¬
gaikštis Konradas savo blogu elgimuosi su prūsais buvo juos

*) Petri de Dusburg , Chronicon Prussiae.

Dr. K Lohmeyer , Geschichte von Ost- und WestpreuBen.

Heinrich von Treitschke , Das Ordensland Preufien.

11

sukėlęs prieš save. Prūsai užpuolė savo tautiečius, priėmu¬
sius krikščionių tikėjimą, ir sunaikino jų turtus. įsiveržė tai¬
pogi j artimuosius Lenkijos kraštus, Mozūriją ir Kujavus, bai¬
siai visa naikindami. Nuo 1216 metų vėl atsikartoja nuolatiniai
smarkūs prūsų užpuldinėjimai Lenkijos žemių.

Lenkai savo skunduose papai sako, kad prūsai sudeginę daugybę
bažnyčių, 10000 ūkių, išžudę 20000 žmonių, apie 5000 žmonių išsivedę
nelaisvėn. Prūsų žiaurumą XV amžiaus pradžioje patvirtina Žemaičiai savo
skundoje, įteiktoje Konstancijos susirinkimui, kurioje sako, jog Prūsai, kaip
prieš krikšto priėmimą buvę žiaurūs, tokiais pat žiauriais barbarais ir palikę
(Codex Vitoldi, p. 1020-1021).

Lenkijos kunigaikščiai savo jėgomis nebegalėjo atsiginti
prūsų. Girdėjo jie, kad Livonijoje labai vyksta kovoti su pago¬
nimis Kalavijuočių Ordinui, ir tokią pat ricierių draugiją buvo
įsteigę savo krašte Dobryniuje, šaukėsi taipogi pagalbos kitų
kraštų krikščionių. Anais laikais buvo vedami kryžiaus karai,
daugiausiai prieš turkus, kurie spaudė krikščionis, užėmę
šventas jų vietas Palestinoje. Kas nenorėdavo eiti į toli¬
mąją Palestiną, eidavo i Ispaniją, Livoniją ginti krikščionių nuo
pagonių užpuldinėjimų. Tokie karai buvo vadinami kryžiaus
karais, dėlto kad kareiviai dėvėjo ant ginklų ir rūbų kryžiaus
ženklą. Kryžiaus kareivių pagalbos šaukėsi ir lenkai prieš
prūsus. Bet kryžiaus kariuomenė nesuteikė lenkams žymios
pagalbos. Tuomet Mozūrijos kunigaikštis Konradas sumanė
pasikviesti savo kraštui ginti Vokiečių Ordiną, įsteigtą
Palestinoje. Ciesorius Fridrichas II pripažino jam kunigaikštiš¬
kas teises Prūsijos žemėse, kurias Ordinas sau atsikariaus
(1226), Konradas užrašė Ordinui Kulmijos kraštą (1230). Vėliau
Fridrichas II dovanojo Ordinui ant visados Kuršą, Lietuvą ir
Žemgalius (1245).

Vokiečių Ordino karininkai buvo pasistatę tikslą kovoti su turkais Pa¬
lestinoje. Dėvėjo jie baltus apsiaustus su išsiūtais ant jų juodais kryžiais,
todėl vadinami dar jie kryžiuočiais. Jų brolija greitu laiku įgijo didelę
galybę, gavo Europoje iš kunigaikščių daug žemių, bet pačioje Palestinoje
Vokiečių Ordino padėtis buvo sunki. Pirmutinis kryžiaus karų karštis jau
baigėsi. Darėsi aišku, kad kryžiuočiai Palestinoje negalės išsilaikyti. Tokioje

12

valandoje Vokiečių Ordinas gavo pakvietimą iš Mozūrų kunigaikščio atvykti
į Lenkiją ginti lenkų nuo prūsų ir mielu noru priėmė tą pakvietimą.

Vyriausiuoju Ordino magistru buvo tuomet veiklus Hermann’as von
Salza, artimiausias padėjėjas ir draugas Vokietijos ciesoriaus Fridricho II.
Hermann’as von Salza lengvai išgavo iš ciesoriaus Fridricho II patvirtinimą
Konrado dovanotų Ordinui žemių. Ordino ir ciesoriaus reikalas čionai
jungėsi. Ordinas tikėjosi gauti Prūsuose naujų žemių, Vokietijos gi ciesorius
praplatinti savo valdžią, įgyti Vokietijai dar vieną naują kunigaikštiją.

Ordino karininkai atvykę i Paprūsę, pradėjo kovą su prū¬
sais. Prūsai gynėsi narsiai, bet ne visa tauta išvieno, tik kiek¬
vienas kraštas skyrium, todėl ir buvo Ordino nuveikiami. Beto
prūsai neturėjo nei tokių gerų ginklų, kaip vokiečių karininkai,
nei lygaus kariuomenės sutvarkymo. Prūsai kovojo patys
vieni, tuo gi tarpu Ordinui eidavo pagalbon vis nauji kareivių
būriai iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų kraštų. Kiekvieną atka¬
riautą iš prūsų žemės plotą Ordinas tuojau sustiprindavo, staty¬
damas tinkamose vietose tvirtovių. Susistiprinęs viename
užimtame krašte, Ordinas slinko toliau. Prūsai arba žuvo ko¬
vose, arba pasitraukdavo giliau j savo žemę. Ordinas atimtų
vietų tuščiomis nelaikydavo, gabeno j jas gyventojų iš Vokie¬
tijos: ūkininkų, amatininkų, pirklių. Prūsų žemėje augo vokie¬
čių sodžiai ir miestai, jų gyventojai padėdavo Ordinui toliau
kovoti su prūsais.

Prūsai, nuveikti kovoje, tam kartui pasiduodavo Ordinui,
priimdavo krikštą, bet progai pasitaikius vėl sukildavo prieš
savo pergalėtojus, mėgindami juos išvyti iš savo krašto. Kar¬
tais prūsams pavykdavo sumušti vokiečius, apgulę mažesnes
tvirtoves, badu išmarindavo juose užsidariusią kariuomenę, bet
geriau įtaisytų tvirtovių paimti neįstengdavo. Ypatingai smar¬
kus buvo prūsų sukilimas 1260 metais, kada, lietuviams sumu¬
šus Ordino kariuomenę prie Durbės ežero, buvo pašliję Ordino
viešpatavimo pamatai Livonijoje ir Prūsuose. Tačiau visi tie
sukilimai nepasiekė savo tikslo. Vokiečių Ordinas, išsilaikęs
didesnėse tvirtovėse, susilaukęs iš kitur pagalbos, vėl atsi¬
griebė. Smarkiausia buvo kova pietų rytuose, kame tarp
miškų ir ežerų gyveno turtinga ir karinga sudavų padermė.

13

Paskutiniai jų vadovai su savo ištikimais draugais išsikėlė i
Lietuvą. Po smarkios kovos per 53 metus Vokiečių Ordinas
1283 metais galutinai užkariavo visas prūsų žemes ir lietuvių
apylinkes apie Nemuno įtaką. Tarp Vyslos ir Nemuno upių
išaugo galinga Vokiečių Ordino valstybė, nauja Vokietijos impe¬
rijos kunigaikštija. Prūsai, patekusieji Vokiečių Ordino val¬
džion, ilgainiui priėmė vokišką kalbą ir visai su vokiečiais susi¬
liejo. Iš prūsų tautos beliko krašto vardas. Tiktai ištvermin¬
gesni lietuviai Šalavonijoje ir Nadravijoje išlaikė savo tautystę.

Petras Dusburgas, aprašydamas Ordino kovas su prūsais, nuolat mini
apie daugybę užmuštų prūsų, apie būrius išvestų į nelaisvę moterų ir vaikų,
apie daugybę sudegintų sodžių. Užkariautų prūsų likimas buvo sunkus.
Vyskupas Kristionas, sugrįžęs iš prūsų nelaisvės, rado visas savo žemes
ricierių užimtas. Jis kreipėsi į papą, kaltindamas Ordiną, kad delei jo pri¬
spaudimo vietiniai gyventojai šalinasi nuo krikščionių tikėjimo, daugelis net
apsikrikštijusių vėl atsimetą nuo priimto tikėjimo.

Užimdamas prūsų kraštą, Ordinas pradžioje palikdavo vietiniems gyven¬
tojams laisvę ir jų žemę, sau pasiimdami tiktai krašto valdymą. Bet kelis
kartus atsikartojusieji prūsų sukilimai davė progos Vokiečių Ordinui skaudžiaus
elgtis su vietiniais gyventojais. Kokie buvo santykiai tarp Ordino ir už¬
kariautų kraštų gyventojų, matyti iš sutarties, kurią papos pasiuntinys padarė
(1249 m.) tarp prūsų ir Ordino. Priėmusieji krikštą Prūsijos gyventojai skun¬
dėsi: papų Inocento III, Honoriaus III, Gregoriaus IX, Inocento IV esą
nutarta, kad pašauktieji į Dievo sūnų laisvę, teturį būti Dievo ir Romos
Bažnyčios pavaldiniai, Ordinas gi, elgdamasis priešingai tiems nutarimams,
•tokias uždėjęs Prūsijos gyventojams sunkenybes, jog kiti pagonys vengią
priimti naują tikėjimą. Ordinas į tai atsako, suteikęs prūsams teisę įgyti
turtus, daryti palikimus ir kitas pilietiškas teises. Papos pasiuntiniui tarpinin¬
kaujant, Ordinas prižadėjo neatiminėti iš naujai įtikėjusių Prūsijos gyventojų
jų turtų, prūsai gi iš savo pusės atsižadėjo mirusiųjų kūnų deginimo ir kitų
pagoniškų papročių, apsiėmė nelaikyti dviejų arba trijų pačių, jų sau už
pinigus nepirkinėti ir savo dukterų nepardavinėti, vaikų neužmušinėti ir jų
neišmėtinėti, pastatyti bažnyčių ir prie jų kunigus užlaikyti, sutarčių su pago¬
nimis nedaryti.

Krikščionių tikėjimui platinti buvo įsteigtos keturios vyskupijos: Kulmijos»
Varmijos, Pamezanijos ir Sambijos. Prūsuose vyskupai neturėjo, kaip Livo¬
nijoje, kunigaikštiškų teisių, dvasiškiai visi buvo Ordino nariai, nuo jo pri¬
klausomi. Prūsijos Ordinas buvo centralizuota valstybė ir dėlto pasirodė
daug stipresnė, negu Livonijos.

14

Lietuvos valstybės pradžia.*)

Lietuviai taippat, kaip latviai ir prūsai, iki dvyliktojo am¬
žiaus gyveno atskiromis giminėmis, neturėdami jokios bendros
valdžios, kuri būtų jungusi visą kraštą į vieną valstybę. Lietu¬
vius tejungė tuo laiku tiktai ta pati kalba, tikyba, papročiai.
Didesnes ar mažesnes apylinkes valdė vyresnieji, kuriuos to
laiko vokiečių rašytojai vadina galingaisiais, kunigaikščiais,
karaliukais. Tie karaliukai arba kunigaikščiai buvo didesnieji
žemvaldžiai, turėjusieji didesnius žemės plotus ir galėjusieji
pastatyti daugiau kariuomenės. Jie karo laiku būdavo vado¬
vais, taikos gi metu valdovais.

Kol kiekviena apylinkė gyveno sau skyrium, kol jokia
bendra valdžia nejungė krūvon visos tautos, tol lietuviai ne¬
buvo pavojingi savo kaimynams. Yra net žinių, kad rusai
mėgino užkariauti kaikurias lietuvių žemes, uždėti ant jų
duoklę. 1040 metais Rusijos metraščiai mini pirmą kartą Lie¬
tuvos vardą delei Jaroslavo žygio prieš lietuvius.

Nuo dvyliktojo amžiaus antrosios pusės vokiečių ir rusų
metraščiai vis dažniau ima minėti lietuvių vardą, Lietuva tuo
laiku pradeda labiau užpuldinėti savo kaimynus: latvius, livus,
estus, vokiečius, rusus, lenkus. Tie užpuldinėjimai siekia toli,
daromi didesniais būriais, po kelis tūkstančius kareivių. Ma¬
tyti, tuo laiku lietuviai ėmė jungtis. Iškilo didesniųjų kunigaikš¬
čiu valdžia, jie, suvieniję po savimi didesnius Lietuvos plotus,
įsigalėdavo surinkti didesnę kariuomenę, su kuria ir tegalima
daryti užpuolimą tolimesnių svetimų šalių.

Daugiausia žinių apie lietuvius dvyliktajame ir tryliktajame amžiuje
randame dviejuose Livonijos metraščiuose: Henriko Latvio ir eilėmis rašytame
metraštyje. ' Lietuviai tuomet dažnai darydavo užpuolimus Livonijos, todėl to
krašto gyventojai galėjo gerai pažinti ir teisingai aprašyti lietuvių papročius.
Abiejų viršuje paminėtų metraščių autoriai rašė, ką patys yra matę arba
girdėję nuo mačiusiųjų. Eilinio metraščio autorius buvo karininkas ir patsai
dalyvavo mūšiuose su lietuviais. Todėl jų paduodamos žinios labai svarbios
pažinti to laiko lietuvių gyvenimui.

*) Chronicon Livonicum vetus. Livlandische Reimchronik. J. Latkowski,
Mendog, krol Litevvski, Krakow, 1892.

15

Henrikas Latvis piešia savo metraštyje lietuvius kaipo
galingiausią tuomet tuose kraštuose tautą. Jisai taip rašo apie
lietuvius: „buvo tuomet lietuviai viešpataujantys visoms tau¬
toms tuose kraštuose, ir krikščionims ir pagonims, ir mažai kas
dėl jų drįso gyventi savo namuose, ypatingai latviai, kurie, pa¬
likdami savo namus, ieškojo pasislėpimo miškų tankynėse ir tai
negalėdavo ištrūkti nuo jų. Bėgo rusai per miškus ir sodžius
nuo lietuvių, kad ir nedidelio skaičiaus, kaip bėga kiškiai nuo
medžiotojų, ir buvo livai ir latviai lietuvių maistas, lyg neteku¬
sios ganytojo avys vilkų nasruose“. Iš Latvio Henriko apra¬
šymo matyti, kad lietuviai darydavo tolimus žygius per Livo¬
niją į estų kraštą, per jūrą į Eželio salą. Tuos žygius lietuviai
atlikdavo dažniausiai žiemos pabaigoje, apie užgavėnes, kada
užšąla visi vandenys, ir visur per miškus ir pelkes pasidaro
kelias. Lietuviai karuose naudojosi savo arklių greitumu ir
užpuldinėdami savo papročiu jodinėjo aplinkui, tai vydami prie¬
šininką, tai patys atsitraukdami, tuo gi tarpu svaidydami ieti¬
mis, šaudydami iš saidokų. Prūsijos kronikos autorius Petras
Dusburgas vadina lietuvius galinga ir kieto sprando tauta,
išsilavinusia kariavime. Eilinė Livonijos kronika dažnai rašo
apie lietuvių drąsumą ir smarkumą kovoje. Buvę jie karingi,
turėję daug narsių vyrų, mokėję sumaningai statyti tvirtas
pilis, jų kariuomenė turėjusi gražių ginklų, paauksintų šalmų,
kurie žibėję, kaip veidrodis. Kada lietuvių kariuomenė apgulė
neseniai pastatytą Dinaburgo tvirtovę, pasidirbo mašinų akme¬
nims svaidyti į pilį. Apgulusi žemgalių tvirtovę Heiligenbergą,
lietuvių kariuomenė ten pat miške prisikirtusi medžių, pasista¬
čiusi aukštų bokštų ir pristumdama juos prie apgultos pilies
griovių, mėginusi iš jų į pilį nusileisti. Pripažindama žemaičių
karingumą, eilinė Livonijos kronika giria taipogi jų ištikimybę
duotojo žodžio laikyme. Kada žemaičiai padarė su Livonijos
Ordinu taiką (1257) dvejiem metam, per tą laiką niekas nega¬
lėjęs skųstis, kad būtų ko kito iš žemaičių patyręs, kaip tiktai
gerumo ir maloningumo. Galima buvę per tuos dvejus metus
be palydovų keliauti pėščiam ar raitam per Žemaičius. Taippat
ir žemaičiai laisvai lankęsi Rygoje prekybos reikalais. Žemai-

16 —

čių kunigaikščiai, rengdamiesi i karą, numanę vienybės reika¬
lingumą. Ketindami vokiečius užpulti, pirma susirinkdavę pasi¬
tarti tarp savęs, kaip geriau atlikti sumanytą žygį.

Pradžioje lietuviai, užpuldinėdami savo kaimynus, turėjo tik
tikslą prisiplėšti turto svetimame krašte. Ypatingai lietuviai
buvo pamėgę plėšti turtingus Novgorodo ir Pskovo kraštus.
Tuodu kraštu vedė plačią prekybą su Vokietija, todėl jų žemėse
galima buvo gauti brangesnių daiktų. Svetimuose kraštuose
lietuvių kariuomenė ilgam laikui nepalikdavo. Prisiplėšusi
grobio, prisigaudžiusi belaisvių, skubinai grįždavo namo. Kar¬
tais Rusijos kunigaikščiai, kovodami tarp savęs, patys kvies¬
davo lietuvių kariuomenę talkon. Dažniau apsilankydami rusų
kraštuose, lietuviai pažino tų kraštų silpnumą ir stengėsi pasi¬
laikyti juos savo valdžioje. Sunkiau buvo lietuviams užpuldi¬
nėti Livonija. Čionai vokiečiai buvo prisistatę tvirtų pilių, ir
lietuvių karuomenė rasdavo tame krašte didesnio pasiprie¬
šinimo.

Pirmiausiai lietuvių valdžion pateko Polocko kunigaikšti¬
jos žemės. Dvyliktojo amžiaus pabaigoje ir tryliktojo pradžioje
lietuviai dažnai užpuldinėjo Novgorodą ir Pskovą. Darydami
žygius j tuos Rusijos kraštus, lietuviai turėjo eiti per Polocko
kunigaikštiją, ir nėra jokių žinių, kad Polocko kunigaikščiai
būtų priešinęsi lietuviams. Matyti, tuo laiku Polocko kuni¬
gaikštija buvo jau pasidavusi lietuvių įtakai. Baigiantis dvy¬
liktajam amžiui, Gardino žemė irgi jau buvo lietuvių valdžioje.
Pinsko kunigaikštija tiktai palaikydama gerus santykius su lie¬
tuviais, stengėsi apginti savo savistovybę. Lietuvių užpuldi¬
nėjimai siekė ir Rusijos žemių, esančių toliau pietuose.

1205 metais Rusijos metraščiuose minima, kad Volynijos Vladimiro
žemė daug kentėjusi dėl lietuvių ir jotvingių užpuolimų. Tais metais lietuviai
buvę pasiekę Cholmo apylinkę. Pranciškonas vienuolis Plano Karpini, 1245 metais
keliavusis iš Volynijos į Kijevą, rašo, kad kelyje buvęs nuolatiniame pavojuje
nuo lietuvių, kurie dažnai užpuldinėją Rusijos žemės, labjausiai tose vietose,
kur reikėję jam važiuoti.

Maža lietuvių tauta tuo laiku rodo didelį veiklumą. Ap¬
supta iš visų pusių didesnių tautų, netik įstengia atsiginti, bet

17

dar užima nemažus rusų plotus. Galybės Lietuvos kunigaikš¬
čiams davė mokėjimas išvieno veikti. Ta Lietuvos galybė dar
labiau pakilo, kada visa lietuvių tauta susijungė vieno kuni¬
gaikščio valdžioje.

Lietuvos karalius Mindaugas.*)

Lietuvos susivienijimas. Kada įvyko visų Lietuvos kraštų
susijungimas į vieną valstybę, gal maždaug nustatyti iš šių
aplinkybių. Volynijos kronika paliko aprašymą taikos, kuri
1219 m. buvo padaryta tarp Lietuvos ir Volynijos kunigaikščių.
Iš Lietuvos pusės tą taiką darė penki vyresnieji kunigaikščiai:
Živibūtas, Daujotas, Daugsprungas, Mindaugas, Vilikaila, du
Žemaičių kunigaikščiu, Erdvilas ir Vikintas ir dvi kunigaikščių
gimini, Ruškovičių ir Bulevičių. Vadinasi, 1219 metais Lietuvą
dar tebevaldė keli didesnieji kunigaikščiai, tarp kurių minimas
ir Mindaugas. Jisai jau tada turėjo būti galingesnis už kitus
kungaikščius. Apie Mindaugo tėvą, neišreikšdama jo vardo,
Livonijos eilinė kronika sako, jog jisai buvęs galingas ir nebuvę
jam lygaus. Mindaugas, paveldėjęs jau nuo tėvo nemažą ga¬
lybę, ilgainiui suvienijo savo valdžioje visą Lietuvą. Maže¬
snieji kunigaikščiai turėjo pripažinti ant savęs aukščiausiąją
Mindaugo valdžią ir nusilenkti prieš jį. Volynijos kronika bent
kiek vėliau aiškiai sako, kad Mindaugas patsai vienas ėmęs val¬
dyti visą Lietuvą.

Tasai Lietuvos susijungimas Mindaugo valdžioje, kiek ga¬
lima spėti iš kitų žinių, įvyko tarp 1226 ir 1236 metų. Tuo laiko¬
tarpiu Lietuva mažai teužpuldinėja kaimynus, gi po 1236 m.
pasirodo jau galinga valstybė. 1244 metais Mindaugas atvedęs
prie Amboteno pilies 30 000 kariuomenės. Tokį kareivių skai-

*) Livlandische Reimchronik.

/. Latkowski } Mendog, krol Litevvski.

J . Totoraitis , Die Litauer unter dem Konige Mindowe, Freiburg 1905.
/£ Skirmuntj Mindaugas, Lietuvos karalius. Kaunas. 1907.

W. Kętrzynski, O dokumentach krola Mendoga, Krakow. 1907.

L. Krzywicki. W. poszukivvaniu grodu Mendoga. BojibTep'b, ropojrb
Mett&OBra hjih nvfe HCKaTb JleTOBifo XIII B'feKa. C;-FIeTep6yyprb 1910.

Lietuvos Istorija ^

VYTAUTO CMoijOJO I

UNJVHtSimO
MBUOTEKA 2
Imt Ne I

'-f /j Y “i -o

18 —

čių tegalėjo pastatyti tiktai susivienijusi Lietuva. Ar įvyko
Lietuvos susivienijimas Mindaugo valdžioje ramiu valstybės
išsiplėtojimu, ar prievartos priemonėmis, kitų kunigaikščių
žudymu, kaip rašo Volynijos kronika, sunku tikrai pasakyti.
Volynijos kronika Mindaugą, kaip Volynijos kunigaikščių prie¬
šininką, piešia tamsiomis spalvomis, todėl tos kronikos žiniomis
apie Mindaugą visame negal pasitikėti.

Mūšis ties Sauliais. Suvienytos Lietuvos galybę pirmiau¬
siai pajuto Livonijos Ordinas. Jisai tuomet buvo jau užkaria¬
vęs Padauguvj ir susidūręs stačiai su lietuviais. Nujausdamas
sau pavojų iš Lietuvos pusės, Ordinas stropiai rengėsi j karą
su ja. Sušaukė livus, latvius, esančius savo valdžioje, pasi¬
kvietė pagalbon kariuomenės iš vakarų Europos. Atsiuntė
pagalbos ir rusai pskoviečiai. Didelė Ordino kariuomenė įsi¬
veržė Lietuvon (1236), bet tuojau jai kelią pastojo ties Sau¬
liais *) lietuviai. Juos pamačiusi Ordino kariuomenė norėjo
atsitraukti, bet lietuviai privertė stoti į mūšį. Ordino kariuo¬
menė tapo visiškai sumušta. Pačių karininkų krito 48, drauge
su Livonijos Ordino magistru Volkevinu. Vos dešimtasis iš
Ordino kariuomenės teparbėgęs iš mūšio, rašo Novgorodo kro¬
nika. Buvo tai didelis smūgis Livonijos Ordinui, pagreitinęs
jo susivienijimą su Prūsijos Ordinu (1237).

Koalicija prieš Mindaugą. Nuveikęs Livonijos Ordiną,
Mindaugas drąsiai užpuldinėjo rusus ir vokiečius. Lietuviai
plėšė Novgorodo kraštus, buvo užėmę Smolenską. Mindaugas
ketino visai išvaryti vokiečius iš Kuršo. įsigalėjusi Lietuva
rodėsi pavojinga jos kaimynams. Jie susijungė. Stojo prieš
Mindaugą iš vienos pusės Vokiečių Ordinas, iš kitos pusės Vo-
lynijos-Haličo kunigaikščiai. Tų Mindaugo priešininkų galybė
buvo didelė. Ordino žemės tęsėsi nuo Revelio iki Vyslos,
apriesdamos Lietuvą iš trijų pusių. Volynijos kunigaikštijai,
kurią tuomet valdė sumaningas kunigaikštis Danielius, pri¬
klausė Rusijos žemės nuo Drogičino iki Dniepro, nuo Pinsko
iki Karpatų. Pačioje Lietuvoje netrūko Mindaugui priešininkų

*) Spėjama, kad ta vieta buvo Bauskės miestelio apylinkėje.

19

tarp mažesniųjų kunigaikščių, nenorinčių nusilenkti prieš di¬
džiojo Lietuvos kunigaikščio valdžią. Ypatingai atkakliai gynė
savo skirtingumą Žemaičių kunigaikščiai. Trys jų, Vikintas,
Tautvilas ir Edivinas, sukurstę dar prieš Mindaugą jotvingius,
susijungė su Volynijos kunigaikščiais ir Livonijos Ordinu. Vo-
lynijos kunigaikščiai atėmė Mindaugui Juodosios Rusijos dalį
su miestais Slonimu, Volkovisku. Livonijos magistras, užpuo¬
lęs iš žiemių, sunaikino didelius Lietuvos plotus. Ordino kariuo¬
menė pasiekė apylinkių, kurios ligšiol dar nebuvo mačiusios
vokiečių. Mindaugas užsidarė savo tvirtovėje Vorutoje *).

Krikštas ir karūnacija. Mindaugas tam kartui išsilaikė,
užsidaręs Vorutės tvirtovėje, bet jo jaunos valstybės padėtis
buvo labai sunki. Jo priešininkai, tiesa, tuo tarpu pasitraukė
iš Lietuvos, bet tam tiktai, kad prisirengtų vėl toliau kovot.
Mindaugas numanė ginklu negalėsiąs laimėti su jais kovos ir
pradėjo tarybas, kuriomis dažnai pasiekiama tai, ko negal pa¬
siekti ginklu. Leidžia jisai pasiuntinius pas Livonijos magistrą
su didelėmis dovanomis: auksiniais ir sidabriniais daiktais,
daugybe arklių. Magistru tuomet buvo Andriejus von Štir-
land, vyras doras, kuriam tikrai rūpėjo krikščionių tikėjimo
praplatinimas tarp lietuvių, o ne jų žemių užgrobimas. Jisai
atsakė Mindaugui: neišsigelbėsi, jei netapsi krikščionimi. Tada
Mindaugo pasiuntiniai pranešė, kad jų valdovas labai norėtų
pasimatyti su magistru, ir prašė jo atvykti Lietuvon. Magi¬
stras sutiko ir nuvyko Lietuvon, kame jį iškilmingai priėmė

*) Kur buvo ta Mindaugo tvirtovė, ligšiol neišaiškinta. Kaikurie praeities
tyrinėtojai (Kętrzynski, Krzywicki) ieško jos Ariogalos apylinkėje. Volteris
spėja ją buvus Ukmergės apskrityje. Bet artimesnė tiesai regis nuomonė
tų, kurie ieško jos Lietuvos pietuose. Latkovskis mano, kad Voruta tai
Varnionys, netoli Vilniaus, Totoraitis, kad tai Liškeva prie Nemuno, kiti, jog
tai Varėna. Lietuvos valstybės pradžia užsimezgė pietuose, iš ten plėtėsi
Rusijos žemėse, įgydama Volkoviską, Minską, Polocką. Mindaugo sūnus
Vaišvilkas buvo priėmęs stačiatikių tikėjimą, visai pasidavęs rusų įtakai. Tai
greičiau galėjo įvykti, jei Mindaugas gyveno žemėse artimesnėse Rusijai negu
Ariogala Taigi Mindaugo sostinės reikia ieškoti Lietuvos pietuose. Min¬
daugo įpėdinio Traidenio sostinė irgi buvo Kernavėje, taigi taippat Lietuvos
pietų-rytų krašte.

2*

20

Mindaugas su savo žmona. Magistras prikalbinėjo Mindaugą
tapti krikščionimi, žadėjo išsirūpinti jam iš papos karališką
karūną. Mindaugas sutiko, 1251 metais apsikrikštijo patsai su
savo žmona Morta, dviem sūnum, Rukliu ir Repekiu, ir nemažu
lietuvių būriu. Pranešti apie savo krikštą tuojau pasiuntė pas
papą savo dvariškį Parnų, prašydamas drauge, kad papa su¬
teiktų karališką karūną. Anais laikais karaliai pavesdavo savo
karalystes nuosavybėn ir globon galingos Romos Bažnyčios,
tikėdamiesi, kad ji geriausiai jas apgins. Tą patj padarė ir
Mindaugas. Magistro priduoti palydovai padėjo Mindaugo pa¬
siuntinystei atlikti nežinomą tolimą kelionę ir užtarė Mindaugo
prašymą. Papa Inocentas IV su džiaugsmu priėmė žinią apie
Mindaugo krikštą, įgaliojo Kulmijos vyskupą Henriką papos
vardu karūnuoti Mindaugą Lietuvos karalių, priėmė Lietuvos
karalystę Apaštalų Sosto nuosavybėn ir globon ir raštu į Kuršo
ir Eželio vyskupus įsakė jiemdviem prižiūrėti, kad niekas ne¬
darytų Lietuvos karaliui jokių kliuvinių. Mindaugo pasiuntinių
kelionė pas papą ir atgal turėjo užimti nemaža laiko. Paskui
karas su Volynijos kunigaikščiais neleidė Mindaugui atlikti
karūnacijos. Todėl ji teįvyko 1253 metais. Andriejus von Štir-
land, pasikvietęs, kaip papos buvo įsakyta, Kulmijos vyskupą
Henriką, dvasiškių ir kareivių lydimas, vėl atvyko Lietuvon ir
karūnavo Mindaugą karalių jo sostinėje Vorutoje.

Išreikšdamas padėką Livonijos Ordinui už pagalbą, krikštą
ir karališkos karūnos išsirūpinimą. Mindaugas užrašė jam kai-
kurias žemes.

Užrašymo dokumentuose paminėtos šios žemės: Kulene, Karsove Krase,
Neredove, Weize vieni ir kiti, Wange ir po pusę žemių Reseyne, Betegale,
Lukove, Eregale, Dainove. Krase, Reseyne, Betegale, Eregale tai aiškiai
dabartiniai Kražiai, Raseiniai, Betygala, Ariogala, Karsove — vieta netoli
Jurbarko prie Nemuno, Wange — vieta netoli Žemosios Panemunės,
dvieji Weize — tai Veisėjai ir Vyžainiai dabartinėje Suvalkijoje, ten pat ir
Dainava, Neredove — vieta prie Dubysos, Ariogalos apylinkėje. Visos tos
vietos buvo žemaičių arba sudavų krašte, [priderėjo maištininkams kuni¬
gaikščiams, todėl Mindaugas, užrašydamas jas Ordinui, nieko nenustojo,
silpnino tiktai savo priešininkus, nenorinčius pripažinti jo valdžios. Yra dar
likę ir daugiau užrašų, kuriais būk tai Mindaugas bent kiek vėliau dovanojęs
Ordinui daugiau žemių: Selionijos kraštą, Žemaičius, pagalios visą Lietuvą.

— 21

Bet tie paskesnieji užrašai daugelio istorikų pripažįstami netikrais, pagamintais
paties Ordino daug vėliau, keturioliktojo amžiaus pabaigoje. Kuomet prie
Jogailos Lietuva priėmė katalikų tikėjimą, Vokiečių Ordinas bijodamas, kad
neišspruktų jam bent artimieji Lietuvos kraštai, padirbinęs tuos raštus kaipo
priparodymą, kad Lietuvos žemės dar Mindaugo buvusios Ordinui užrašytos.

Vyskupijos įsteigimas. Krikščionių tikėjimui platinti savo
valstybėje Mindaugas pasirūpino įsteigti Lietuvos vyskupiją ir
užrašė jai po pusę žemių: Raseinių, Betygalos, Ariogalos ir
Lakuvos, tų pačių, kurių antroji pusė buvo užrašyta Ordinui.
Mindaugui prašant Lietuvos vyskupu papa paskyrė Livonijos
Ordino kunigą Kristioną, tą patį, kurs rengė Mindaugą į krikštą.

Priimdamas krikščionių tikėjimą, Mindaugas visai neno¬
rėjo pasiduoti Vokiečių Ordino įtakai, todėl išprašė nuo papos,
kad Lietuvos vyskupas priklausytų ne nuo Rygos arkivyskupo,
bet stačiai nuo papos, dėlto kad ir Lietuvos karalystė buvo pa¬
vesta papai. Papa, pripažindamas tokio Mindaugo prašymo
teisingumą, įsakė, kad Rygos arkivyskupas paimtų iš Lietuvos
vyskupo prisiegą ne savo, bet papos vardu. Tačiau Rygos
arkivyskupas peržengė tą aiškų papos įsakymą ir paėmė iš
Lietuvos vyskupo prisiegą savo vardu. Tada papa, Mindaugui
prašant, atmainė tą prisiegą ir įsakė šį kartą jau Neuburgo
vyskupui, paimti antrą kartą iš Lietuvos vyskupo prisiegą sta¬
čiai papos vardu.

Apie Lietuvos vyskupo veikimą ir katalikų tikėjimo prasi-
plėtimą Lietuvoje neliko žinių.

Taika su Volinijos kunigaikščiais. Padarius sutartį su Li¬
vonijos Ordinu, Mindaugui lengva jau buvo atsiginti nuo kitų
savo priešininkų. Iš Volynijos kunigaikščių jis atėmė užim¬
tuosius jų Juodosios Rusijos miestus ir susitaikino su jais
(1255 m.). Mindaugo sūnus Vaišvilkas savo tėvo vardu pavedė
Danieliaus sūnui Romanui valdyti Naugarduką, o savo vardu
Volkoviską ir Slonimą ir kitus Juodosios Rusijos miestus, su
sąlyga, kad Romanas pripažins juose Mindaugo valdžią. Ta
sutartis patvirtinta susigiminiavimu: Mindaugo duktė ištekėjo
už Danieliaus sūnaus Švarno. Maištininkai Žemaičių kuni¬
gaikščiai, Tautvilas ir Edivinas, nebetekę svetimos pagalbos,

— 22 —

turėjo nusilenkti prieš Mindaugą, kurs pavedė Tautvilui val¬
dyti Polocko kunigaikštiją. Tuo pačiu laiku Mindaugas pra¬
plėtė savo valstybės ribas toliau į rytus, užimdamas naujų Ru¬
sijos žemių apie Dnieprą, Černigovo ir Briansko kunigaištijose.
Taigi kovoje su galingais savo priešininkais galutinai pergalė¬
tojas liko Mindaugas.

Žemaičių kova su Ordinu. Mindaugas dėl dovanojimo
dovanojo Livonijos Ordinui kaikurias žemes Žemaičiuose, bet
žemaičiai, ne visai tepripažindami Mindaugo valdžią, tuo ma¬
žiau buvo linkę pasiduoti vokiečių valdžiai. Ordinui reikėjo
ginklu užkariauti dovanotosios žemės, kurios jam būtinai buvo
reikalingos sujungti Kuršui su Prūsais. įvykinti tam savo
sumanymui Ordinas ima statyti Žemaičių pasienyje tvirtovių,
ketindamas iš jų toliau veržtis į Žemaičius. Toje vietoje, kame
Livonijos Ordino žemės jungėsi su Prūsijos Ordino žemėmis,
pastatė stiprią Klaipėdos tvirtovę (1252 m.), labiau i pietus,
prie Nemuno, pastatė Karšovės tvirtovę. Žemaičiai priešais
jos pastatė savo tvirtovę, sulaikė vokiečių tolimesnį slinkimą
į savo kraštą, perkėlė karą į Ordino žemę ir sumušė didelę
Ordino kariuomenę Kurše prie Durbės ežero (13. VII. 1260 m.).
Pačių karininkų krito 150, drauge su Livonijos Ordino magistru
Hornhuzenu ir Prūsijos maršalkų Boteliu. Laimėti mūšį žemai¬
čiams padėjo kuršiai, pasitraukdami per mūšį iš Ordino kariuo¬
menės, arba, kaip rašo Dusburgo kronika, net iš užpakalio už¬
puldami vokiečius.

Pralaimėjimas mūšio prie Durbės buvo didelis smūgis Vo¬
kiečių Ordinui. Prūsai visuotini sukilo, ir Ordinas vėl turėjo
per 15 metų kariauti, kol numalšino tą sukilimą. Iš Karšovės
tvirtovės vokiečiai turėjo pasitraukti į Klaipėdą. Prieš Livo¬
nijos Ordiną sukilo kuršiai ir žemgaliai. Kuršiai pasidavė
žemaičiams ir apgulė Ordino tvirtoves, pastatytas savo krašte.
Tiktai stipriausiose tvirtovėse, Klaipėdoje ir Goldingoje, vokie¬
čiai išsilaikė. Žemaičiai perkėlė kovą anapus Dauguvos, į pačią
Livoniją (1261 m.), sumušė Ordino kariuomenę prie Lenevadeno.
Prieš Ordiną sukilo Eželio gyventojai.

23 —

Mindaugas susijungia su žemaičiais. Ligšiol Mindaugas
laikėsi taikos, padarytos su Livonijos Ordinu, ir nesikišo į že¬
maičiu kovą su vokiečiais. Bet žemaičių klotis toje kovoje
padarė įspūdį ir į Mindaugą ir atitraukė jį nuo sąjungos su
Ordinu.

Pas Mindaugą atvyko Žemaičių pasiuntiniai su kunigaikščiu Treniota
priešakyje, kurs buvo beveik taippat galingas, kaip ir Mindaugas, ir paėmę
Mindaugą vieną skyrium, pradėjo prikalbinėti, kad išvieno su žemaičiais
kovotų prieš vokiečius. „Žemaičiai, kalbėjo jų pasiuntiniai, nepatenkinti
tavimi. Bet jie apgins visa, kas tau prideri, jei atsitrauksi nuo krikščionių.
Jeigu gi krikščionys nuveiks žemaičius, tai pragaiš ir tavo garbė, su savo
karalyste turėsi pagalios pasiduoti vokiečių valdžiai. Bet jei atsitrauksi nuo
krikščionių, žemaičiai stovės prie tavęs, nes jie ištikimai myli tave. Kai tiktai
pasirodysi su žemaičiais latvių ir livų žemėje, abu tuodu kraštu atiteks tau“.
Taip aprašo žemaičių pasiuntinių pasikalbėjimą su Mindaugu eilinė Livonijos
kronika. Tiems prikalbinėjimams pagalios pasidavė Mindaugas ir susijungė
su žemaičiais, įsakydamas suimti krikščionis, o kaikuriuos ir nužudyti. Min¬
daugo žmona Morta tiek tiktai išprašė nuo savo vyro, kad jisai garbingai
pasielgtų, sugrąžintų magistrui ricierių Sievertą, gyvenusį prie Mindaugo
dvaro, ir praneštų magistrui atstojąs nuo taikos su juo, ką Mindaugas ir
padarė.

Susijungęs su žemaičiais. Mindaugas vėl pradėjo kovą su
Livonijos Ordinu. Jisai padarė sutartį su Novgorodo kuni¬
gaikščiu Aleksandru Neviškiu. Sutartu laiku (1262) Mindaugas
ir Treniota su kariuomene pasirodė Livonijoje ties Vendeno
pilimi. Kita Mindaugo kariuomenė įsilaužė į Prūsus ir Mozū-
riją. Bet Rusijos kariuomenės Mindaugas Livonijoje nerado
atėjusios, latviai ir livai nesusijungė su Mindaugu, ir jisai, nei
nemėgindamas apgulti Vendeno, sugrįžo namo.

Livonijos kronika sako jog sugrįžęs iš to žygio Mindaugas labai gailė¬
jęsis, kad paklausęs Treniotos. Morta prikalbinėjusi savo vyrą atitaisyti
padarytąją klaidą: magistras, aiškinus jinai, labai pagerbė tave ir mane ir
visą tautą (išsirūpindamas karališką karūną), išmokino tiesos per savo kunigus,
dabar gi lu klausai to kvailio Treniotos, kurs nori tave pražudyti. Mindaugas
pripažinęs patsai numanąs, jog blogai padaręs, bet pervėlu esą trauktis, tegu
būsią kaip bus.

Mindaugo mirtis. Treniota toliau kovoje su vokiečiais,
perėjo su kariuomene Livoniją (1263) ir turėjo mūšį su kalavi-

24

juočiais prie Dauguvos įtakos; Mindaugas gi, regis, po žygio
prie Vendeno atsitraukė nuo Treniotos. Tada Treniota su
Nalšenų kunigaikščiu Daumantu padarė suokalbį nužudyti Min¬
daugą. Kada Mindaugas išsiuntė savo kariuomenę prieš
Briansko kunigaikštį, juodu užpuolė Mindaugą ir užmušė jį patį
ir du jo sūnų, Repekį ir Ruklių. Taip nuo senosios tvarkos šali¬
ninkų žuvo pirmasis visos Lietuvos karalius, padėjusis pama¬
tus tolimesnės jos galybės, mėginusis įvesti Lietuvą į krikščio¬
niškų tautų šeimyną. Drauge su Mindaugu žuvo Lietuvoje ir
jo įvestas katalikų tikėjimas.

Mindaugo atsitraukimas nuo sutarties su Vokiečių Ordinu ir susijungimas
su pagonimis žemaičiais suprasta, kaip jo atsitraukimas nuo katalikų tikėjimo
ir sugrįžimas į pagonystę. Nemėgusis Mindaugo Volynijos kronikos rašytojas
sako, jog Mindaugas veidmainingai buvęs tapęs krikščionimi ir paskui
atkritęs į pagonystę. Tos nuomonės laikėsi likšiol ir dauguma istorikų.
Naujieji tyrinėtojai Latkovskio duoda visai kitonišką išaiškinimą Mindaugo
atsitraukimui nuo krikščionių. Mindaugas netikt neatsitraukęs nuo krikščionystės,
bet dėl jos buvęs ir nužudytas. Tai nuomonei patvirtinti privedama tokie pripa-
rodymai. Mindaugas norėjo, kad jo įvestas tikėjimas ir toliau paliktų Lietuvoje, ir
1255 metais gavo papos sutikimą vieną savo sūnų katalikų karūnuoti savo
įpėdiniu, Lietuvos karalių. Kad ir patsai Mindaugas iki pat savo mirties
išbuvo kataliku, rodant ta apylinkybė, jog jį ir jo sūnus nužudė karščiausias
senoviškojo tikėjimo šalininkas, Treniota. Apie tikėjimo stovį Lietuvoje
geriausiai galėjo žinoti papos. Taigi papa Klemensas VI penktais po Min¬
daugo mirties metais bulėje, rašytoje į Cechų karalių Otokarą II, vadina
Mindaugą garbingos atminties Lietuvos karalių, sako, jog jisai buvęs nužu¬
dytas nedorų žmonių, ragina Otokarą grąžinti Lietuvoje tokią padėtį, kokia buvo
prie Mindaugo, ir vėl pastatyti Lietuvoje kataliką karalių. Tasai papos paliu¬
dijimas parodo, jog Mindaugas iki mirties išbuvo katalikas, nes atsitraukusio
nuo katalikų tikėjimo karaliaus papa nevadintų garbingos atminties karalių.
Jeigu gi to laiko kronikos paskleidė nuomonę, būk Mindaugas sugrįžęs į pa¬
gonystę, tai atsitiko dėlto, kad anais laikais nelabai skirta susijungimas su
pagonimis politikos dalykuose nuo pačios pagonystės, ir Mindaugo atsitrau¬
kimas nuo ilgos taikos su Vokiečių Ordinu palaikyta atsitraukimu ir nuo
katalikų tikėjimo.

Mindaugas tapdamas kataliku, buvo bepadedąs Lietuvoje
tvirtus pamatus Vakarų Europos kultūrai. Katalikų tikėjimo
žlugimas buvo didelė nelaimė jaunai Mindaugo valstybei, ir
daugiau negu šimtui metų sustabdė jos vidujinį plėtojimąsi. Vo¬
kiečių Ordinas, skelbdamasis tikėjimo gynėju, galėjo dar ilgai

— 25

gauti pašalpos iš kitur. Lietuva, dar ilgą laiką aikvodama
visas savo jėgas kovai su Ordinu, negalėjo užsiimti vidujinės
tvarkos tobulinimu. Gindamasi nuo Ordino, Lietuva turėjo
pagalios susijungti su Lenkija ir pasiduoti svetimai įtakai. To
viso galėjo nebūti, jei Lietuvoje būtų prigijęs Mindaugo įdiegtas
katalikų tikėjimas. Katalikiškajai Lietuvai Ordinas nebūtų
buvęs pavojingas. Parodė tai vėlybesnieji atsitikimai. Kada
Lietuva prie Jogailos ir Vytauto galutinai priėmė katalikų tikė¬
jimą, Ordinas, nebetekęs kitų kraštų palaikymo, vienas nebe¬
galėjo išsilaikyti tarp galingesniųjų savo kaimynų ir turėjo
pasiduoti jiems: Prūsai-Lenkijai, Livonija-Lietuvai.

Žlugo tuo tarpu Mindaugo įvestas Lietuvoje katalikų tikė¬
jimas, bet nepragaišo antras svarbus Mindaugo darbas — Lie¬
tuvos suvienijimas. Lietuviai suprato esą vienos tautos sūnūs,
priprato klausyti savo valdovų ir iš vieno veikti. Susijungimas
padėjo lietuviams paskui įsteigti ir ilgai išlaikyti didelę ir tvirtą
savo valstybę.

Kova dėl valdžios tarp Mindaugo įpėdinių.

Treniota ir Tautvilą. Mindaugo užmušėjas Treniota patsai
norėjo užimti jo vietą. Tokius pat norus turėjo ir Tautvilą,
valdžiusis tuomet Polocką. Abu tuodu kunigaikščiu tykojo
vienas kitą nužudyti. Treniota pirmasis suskubo nužudyti
Tautvilą, ir tapti visos Lietuvos valdovu, bet neilgam. Netru¬
kus ir jį užmušė Mindaugo giminės šalininkai.

Vaišvilkas ir Švarnas.- Lietuvon sugrįžo vyresnysis Min¬
daugo sūnus Vaišvilkas. Prie gyvos savo tėvo galvos jisai
turėjo paskirtą sau valdyti Naugarduką su kitais Juodosios
Rusijos miestais. Tuomet pasižymėjęs dideliu žiaurumu, nu¬
žudęs daug žmonių. Paskui jausdamas sąžinės griaužimą dėl
tų savo darbų, ėmė jų gailėtis ir tapo krikščionimi stačiatikiu.
Mindaugui darant taiką su Volynijos kunigaikščiais (1255),
Vaišvilkas atsisakė nuo sau pavestos valdžios, išsikėlė pas Vo¬
lynijos kunigaikščius, tapo vienuoliu ir Polonino vienuolyne
išbuvo trejus metus, atsidavęs atgailos darbams. Negana to.

— 26 —

buvo išsirengęs aplankyti garsaus pas stačiatikius Afono
kalno Makedonijoje, bet dėl kilusių sumaiščių negalėjo atlikti
savo kelionės, iš Bulgarijos sugrįžo Lietuvon, netoli Naugar¬
duko ant Nemuno kranto pasistatė vienuolyną ir gyveno tenai
vienuoliu.

Kada Mindaugas tapo nužudytas, Vaišvilkas iš savo vie¬
nuolyno pasitraukė pas Pinsko kunigaikščius. Mindaugo gimi¬
nės šalininkams nužudžius Treniotą, Vaišvilkas sugrįžo Lietu¬
von atkeršyti savo tėvo užmušėjams. Kunigaikštis Daumantas
turėjo bėgti iš Lietuvos ir rado su 300 lietuvių prieglaudą
Pskove, buvo išrinktas to miesto kunigaikščiu ir pragarsėjo
kaipo geras kovotojas. Tapęs Lietuvos valdovu, Vaišvilkas
prašė Livonijos Ordino magistro pagalbos, pranešdamas ir pat¬
sai esąs krikščionis, liepė paliuosuoti iš kalėjimo krikščionis,
kurie buvo Mindaugo suimti. Magistras jau rengėsi su kariuo¬
mene eiti Lietuvon, bet netrukus atvyko kiti pasiuntiniai pra¬
nešdami, jog Vaišvilkas susiderinęs su savo žmonėmis, ir
Ordino pagalba esant nebereikalinga. Taiką su Ordinu Vaiš¬
vilkas sakėsi norįs ir toliau palaikyti.

Vaišvilkas buvo visai surusėjęs, pasidavęs Volynijos kuni¬
gaikščių įtakai. Būdamas Volynijoje, tapo krikšto tėvu Levo
kunigaikščio, patsai pripažino save sūnų Vasilko kungaikščio.
Vaišvilko sesuo buvo ištekėjusi už kunigaikščio Švarno. Vaiš¬
vilkas, regis, norėjo Lietuvą sujungti su Volynijos kunigaikštija.
Po trijų metų patsai sugrįžo į vienuolyną, Lietuvą gi valdyti
pavedė savo svainiui Svarnui. Bet Volynijos kunigaikščiai ne¬
galėjo išsilaikyti Lietuvoje. Švarnas netrukus mirė, tevaldęs
Lietuvą metus. Tais pačiais metais Levas kunigaikštis nužudė
ir patį Vaišvilką.

Traidenis (1270—1282). Valdžia Lietuvoje atiteko Ker¬
navės kunigaikščiui Traideniui. Savitarpės kovos ir sumaiš¬
čiai, kilusieji po Mindaugo nužudymo, pasibaigė. Susitvarkiusi
Lietuva vėl ima užpuldinėti savo kaimynus.

Traidenis toliau vedė Mindaugo pradėtą kovą iš vienos
pusės su Volynijos kunigaikščiais, iš kitos pusės su Vokiečių

27

Ordinu. Kovodamas su Volynijos kunigaikščiais, Traidenis
stengėsi sustiprinti Lietuvos miestus Rusijos pasienyje, apgy¬
vendindamas Gardine, Slonime išeivius iš Prūsijos.

1270 metais lietuvių kariuomenė padarė žygį į Eželio salą. Jos grįžtant
su grobiu laukė Ordino kariuomenė. Ji užstojo lietuviams kelią ant jūros
ledo. Lietuviai pamatę neatsiginsią atviroje vietoje, susimetė krūvon ir apsi¬
statę rogėmis. Vokiečiai raiti užpuolė lietuvius iš abiejų pusių. Lietuviai to
ir telaukė, iš už rogių subadė vokiečiams arklius ir paskui jau kovodami su
pėsčiais nuveikė vokiečius. Tame mūšyje krito magistras su 53 ricieriais.
Ordino kariuomenė turėjo pasitraukti, lietuviai su grobiu sugrįžo namo. Bent
kiek vėliau kitame mūšyje su lietuviais, piešusiais Ordino žemes, krito vice-
magistras su 20 ricierių.

Kad geriau būtų užpuldinėti Lietuvą, jos pasienyje, prie
Dauguvos, Ordinas pastatė Dinaburgo pilį. Kunigaikštis
Traidenis tuojau mėgino sugriauti tą tvirtovę, apgulė ją, pasi¬
statė mašinų akmenims į tvirtovę svaidyti, bet paimti jos nega¬
lėjo. „Ta tvirtovė pastatyta mano širdyje“, skundėsi atsitrauk¬
damas Traidenis.

Atkeršydamas už tą užpuolimą, magistras surengė didelį
užpuolimą ant Lietuvos (1279). Ordino kariuomenė, neras¬
dama niekur pasipriešinimo, nuėjo iki Traidenio sostinės Ker¬
navės, plėšdama ir degindama pakeliu sodžius, užmušinėdama
gyventojus. Bet jai grįžtant atgal, ėmė vytis susirinkusi lietu¬
vių kariuomenė, kelyje vis didėdama. Vokiečių kariuomenė
sustojo ir susistiprino gintis. Mūšis buvo labai kruvinas, krito
jame magistras su 71 ricierių. Daug vokiečių kariuomenės
žuvo nuo didelio šalčio. Kuršių ir žemgalių daugelis buvo
pirma jau iš kariuomenės išbėgioję. Delei to pralaimėjimo
visuotiname Ordino susirinkime pripažinta, jog Prūsų ir Livo¬
nijos Ordinui reikia labiau vienytis ir išrinkta abiem Ordino
šakom vienas magistras. Livonija pati viena negalėjo atsi¬
ginti prieš lietuvius.

Traideniui viešpataujant žymu Lietuvos atsigavimas po
savitarpių kovų, kurios buvo išgriovę tvirtą centralę valdžią
ir tuo susilpninę Lietuvą.

28 —

Vytenis (1293—1316).*)

Nauja kunigaikščių giminė. Kunigaikštis Traidenis vieš¬
patavo iki 1282 metų. Toliau eina protarpis, apie kurį labai
maža ką težinome. 1291 metais Prūsijos kronikos rašytojas
Dusburgas mini naują Lietuvos karalių L i u t a v ė r ą. Nuo jo
prasideda viešpatavimas naujos kunigaikščių giminės, valdžiu¬
sios Lietuvą apie 400 metų. Liutavėro sūnų Vytenis ir Gedi¬
minas pradeda vėl eilę veiklių Lietuvos kunigaikščių, prie kurių
Lietuva labai išplėtė ir pasiekė didelės galybės.

Kova su Prūsijos Ordinu. Visą Vytenio viešpatavimą
užima kova su Vokiečių Ordinu. Ji darosi vis smarkesnė. Lig-
šiol Lietuva kariavo daugiausia su livoniške Vokiečių Ordino
šaka. Baigiantis tryliktajam amžiui Prūsijos Ordinas, užka¬
riavęs prūsų tautą, prisislinko prie tikrosios Lietuvos sienų.
Lietuvai atsirado naujas priešininkas, galingesnis negu Livo¬
nijos Ordinas. Kad geriau galima būtų vesti kova su Lietuva
ir išsilaikyti užimtose žemėse, Prūsijos Ordinas Lietuvos pa¬
sienyje statė tvirtovių. Prie Nemuno pastatė Ragainės tvir¬
tovę (1289 m.)., kurioje paskirta vieta nuolat gyventi kariuo¬
menės viršininkui komtūrui, su tam tikru kariuomenės būriu.
Bet ir lietuviai geriau gynėsi negu prūsai. Jie tuojau atstaty¬
davo vokiečių sunaikintas pilis, kur būdavo reikalas, staty¬
davo naujų. Lietuvos tvirtų pilių Prūsijos pasienyje Vytenio
laikais būta daug. Dusburgo Prūsijos kronika nuolat mini šias
pilis: Kolainių, Junigėdos (vakaruose nuo Dubysos įta¬
kos į Nemuną), Putenikos (prie Jūros upės), Pistos,
Antkaimio, B i senų (rytuose nuo Mitvos), Gedimino.
Kad pilys visuomet būtų prisirengusios sulaikyti net netikėtą
užpuolimą, jose laikoma nuolatinė kariuomenė. Kunigaikštis
paskirdavo iš pilies apylinkės reikalingą vyrų skaičių piliai
saugoti. Jie, išbuvę paskirtą laiką, grįždavo namo, jų pakeisti
ateidavo kiti. Todėl Ordinas ir negalėdavo paimti lietuvių
pilių. Tiktai du kartu (1301 ir 1307 metais) buvo paimtos Ant-

*) Petrus de Dus b urg, Chronicon Prussiae. Ahtohobhmt>, Onepicb hcto-
piw BejiHK. Khjdk. JlmoBCKaro, KieBi>, 1878. Dr. K. Lohmeyer ; Geschichte
West- und Ostpreussens.

— 29 —

kaimio ir Putenikos pilys dėlto tiktai, kad jų komendantai, susi¬
tarę su vokiečiais, įleido juos į pilį. Ordino kariuomenė, nega¬
lėdama paimti pilių, rūpindavosi sunaikinti jų apylinkę, degin¬
dama triobas, išvarydama arklius ir galvijus, išmušdama arba
į nelaisvę išvesdama gyventojus. Pajutę užpuolimą, gyventojai
gelbėdavosi, kuogreičiausiai subėgdami į miškus, kuriais tuo¬
met buvo apaugusi visa šalis.

1313 metais Vokiečių Ordinas mėgino giliau pasislinkti į Žemaičių
kraštą. Tam tikslui prie Nemuno, dabartinio Jurbarko apylinkėje, pastatė
tvirtovę Christmemel (Memeliu vokiečiai vadino Nemuno upę). Bet tos
tvirtovės gynimas pasirodė sunkus ir brangiai atsėjo. Todėl Prūsijos Ordinas
paėmė iš Livonijos Ordino Klaipėdos tvirtovę, Christmemelio gi tvirtovę po
15 metų panaikino.

Del nuolatinių užpuldinėjimų dideli plotai Prūsijos rytuose
ir pietuose, taipogi Lietuvos užnemunis paliko be gyventojų.
Visi tie plotai nuo daikto apaugo miškais. Tiktai du keliu per
tuos tyrus vedė j Lietuvą: vienas panemuniais ant Kauno, kitas
tiesiai ant Gardino. Tais keliais vokiečiai ir darydavo užpuo¬
limus. Lietuviai savo kraštui ginti turėjo panemuniuose daug
tvirtovių. Už savo krašto naikinimą lietuviai atsimokėdavo
tokiu pat naikinimu Prūsijos kraštuose. Tuose žygiuose Prū¬
sijon dalyvauja jau nebevieni lietuviai, eina drauge ir kariuo¬
menė iš Rusijos žemių, buvusiųjų Lietuvos valdžioje.

Tie užpuolimai toli siekė. 1292 metais Vytenis su 800 vyrų užpuolė
Lęčycoje per Sekmines procesiją, bažnyčioje užmušė 400 žmonių, pačią
bažnyčią sudegino. 1295 metais lietuvių kariuomenė plėšė K u 1 m i j o s kraštą,
1309 Varmijos kraštą. Kartais užpuolimai ir nepavykdavo. 1311 metais
Vytenis su dideliu grobiu grįždamas iš Varmijos, sustojo tyruose pasilsėti,
tikėdamasis, kad užkirsti užpakalyje keliai užtektinai jį gina. Peržiūrinėdamas
grobį, pamatė indus su Švenčiausiuoju Sakramentu ir metęs juos žemėn, ėmė
prieš krikščionis nelaisvius niekinti jų Dievą. Pasivijusi vokiečių kariuomenė
išblaškė, netikėtai užpuolusi, Vytenio kariuomenę ir atėmė 1200 žmonių,
kurios lietuviai vedėsi nelaisvėn. Net tvirtovės ne visados gindavo Prūsijos
kraštą nuo lietuvių užpuolimų. 1315 metais lietuvių kariuomenė sunaikino
visą Ragainės apylinkę, išdegindama lauke javus. 1322 metais lietuviai
plėšė Dobrynio žemę, užmušė arba išvedė į nelaisvę apie 20000 žmonių.
Tokie lietuvių žygiai žadino prieš juos krikščionių įnirtimą.

30

Sąjunga su Rygos arkivyskupu. Kovoje su Livonijos Or¬
dinu Vytenis rado talkininkų tarp Livonijos gyventojų. Rygos
arkivyskupas ir miestas, gindami savo teises, jungėsi su Lietu¬
vos kunigaikščiais prieš Ordiną. 1298 metais Vytenis, pade¬
dant Rygos miestui, sumušė prie Toreidos upės Ordino kariuo¬
menę. Bet kitais metais rygiečių ir lietuvių kariuomenė pralai¬
mėjo mūši, Rygos arkivyskupas pateko Ordinui i nelaisvę.

Kovodami su Ordinu, Rygos arkivyskupas ir miestas už¬
vedė prieš jį bylą pas papą skųsdami Ordiną, jog jisai savo
godumu, svetimų žemių grobstymu ir kitokiomis skriaudomis
sulaikąs lietuvius nuo katalikų tikėjimo priėmimo. Del Ordino
skriaudų, Lietuvai daromų, ir Mindaugas atsitraukęs nuo kata¬
likų tikėjimo. Papa buvo uždėjęs ant Ordino žemių dvasišką
bausmę, interdiktą (1309). Tokie kaltinimai buvo Ordinui
labai nemalonūs, gadino jo vardą krikščionių akyse ir suturė¬
davo jam pagalbą iš kitų Europos kraštų.

Gediminas (1316-1341).*)

Kova su Ordinu. Viešpataujant Gediminui kova su Ordinu
darosi Lietuvai dar sunkesnė negu prie Vytenio. Ordinas
užimtose Prūsijos žemėse buvo jau įsigyvenęs, nustatęs tvirtą
savo tvarką, ir tos žemės ėmė duoti Ordinui nemažą pelną.
Ordino kasoje visuomet buvo užtektinai pinigų kariuomenei
samdyti ir kitoms karo išlaidoms. Prūsuose pastatyta nemaža
mūrais aptvertų miestų, vadinasi, atsirado daugiau tvirtovių, ir
lietuviams užpuldinėti Prūsų kraštas darėsi vis sunkiau. Bet
ir Lietuvos galybė prie Gedimino žymiai pakilo. Lietuva labiau
susivienijo, įgijo daug naujų Rusijos žemių, todėl Gediminas
galėjo tvirčiau laikytis kovoje su Ordinu, ir Ordinas neįstengė
užimti Lietuvos žemių. Tiktai Gedimino viešpatavimo pabai¬
goje Ordino kariuomenė, giliau Nemunu į Lietuvą paplaukusi,
ties Dubysos įtaka pastatė tvirtovę (1337), kurią pavadino

*) Dr . /C Lohmeyer , Geschichte West- und Ostpreussens. AHTOHOBHqT>,
Onepicb HCTopin BejiHK. Khjdk. JlHTOBcicaro, KieBT>, 1878. JltoGaBCKiM,
Onepicb etc., MocKBa, 1910. A . Prochaska, O prawdziwošci listow Gedymina,
Krakow, 1895.

— 31

Marienburgu (Marijos miestu). Bet ta tvirtovė pertoli
buvo nuo Ragainės, perdaug buvo įsikišusi i Lietuvos žemes,
todėl jai apginti kairiajame Nemuno krašte, pusiaukelėje tarp
Ragainės ir Marienburgo, Ordinas pastatė dar kitą tvirtovę,
vardu B a j e r b u r g. Bet ir ta tvirtovė, dėlto kad buvo kairia¬
jame Nemuno krašte, didesnio svarbumo neturėjo.

Prie Gedimino mainosi kariavimo būdas su Lietuva. Ordi¬
nas teturėjo jau tiktai politikos tikslus, o ne praplatinimą kata¬
liku tikėjimo. Tačiau Ordinas mokėjo ir toliau apsimesti kata¬
likų tikėjimo gynėju ir jarrt vis dar tebeplaukė pagalba iš vakarų
Europos kraštų. Apsilankyti Lietuvoje įėjo į madą pas vakarų
Europos ricierius. Kai tiktai susirinkdavo Ordino sostinėje
didesnis tokių svečių skaičius, jisai tuojau rengdavo žygį į
Lietuvą. Buvo tai laikas išsigimimo ricierių luomo. Vokieti¬
joje tuo laiku viešpatavo kumščio teisė, buvo privisę ricierių
plėšikų, kurie užpuldinėjo savo krašte pirklius, spaudė sodie¬
čius. Tuo labiau jie turėjo būti žiaurūs santykiuose su pa¬
gonimis lietuviais.

Santykiai su krikščionimis. Norėdamas sustabdyti Ordinui
pagalbą iš katalikų kraštų, Gediminas rūpinosi tikroje šviesoje
parodyti katalikiškajai Europai Ordino veikimą. Naudodamasis
tuo, kad Rygos arkivyskupas vedė bylą su Vokiečių Ordinu
pas papą, Gediminas kreipėsi į papą skųsdamas Ordiną. Pa¬
siųstuose papai raštuose (1322 ir 1323 m.) Gediminas sako,
kad dėl Ordino skriaudų, Lietuvai daromų, Mindaugas atsitrau¬
kęs nuo katalikų tikėjimo. Del tos pačios priežasties ir patsai
Gediminas turėjęs lig šiol palikti savo tėvų paklydimuose.
Toliaus Gediminas išdėsto skriaudas, kurias Vokiečių Ordinas
daro Lietuvai, sakosi ne kovojąs su krikščionimis, kad jų tikė¬
jimą norėtų naikinti, bet tikt ginąsis nuo savo priešininkų, kaip
tai daro ir krikščionys karaliai. Patvirtinti tiems savo žodžiams
Gediminas nurodo į tai, jog jo valstybėje gyvena vienuolių
pranciškonų ir dominikonų, kurie turi pilną laisvę skelbti krikš¬
čionių tikėjimą, krikštyti įtikėjusius. Pagalios Gediminas sa¬
kosi esąs pasirengęs klausyti papos, kaip ir kiti katalikai kara¬
liai klauso, ir priimti katalikų tikėjimą, bile tiktai niekame ne-

32 —

priklausytų nuo Vokiečių Ordino, prašo papos atsiųsti Rygos
arkivyskupą Fridrichą su savo delegatais, kurie padėtų pa¬
daryti taiką su krikščionimis. 1323 metais Gediminas išsiuntė
taippat laiškus i pranciškonų ir dominikonų įstato
vyresniuosius. Tuose laiškuose praneša, laukiąs papos pasiun¬
tinių atvykimo, rašo, kad Lietuvoje esą pastatytos dvi bažnyti
pranciškonams, viena Vilniuje, kita Naugarduke, ir viena domi¬
nikonams Vilniuje, kviečia atvykti tų įstatų vienuolius skelbti
Kristaus mokslo. Tais pačiais laiškais, o taipogi laišku, rašytu
į Vokietijos miestus Liubeką, Rostoką, Zundą, Štetiną
ir kitus, kviečia atvykti Lietuvon amatninkus, pirklius, ūki¬
ninkus, žadėdamas jiems tikėjimo laisvę ir savo globą. Visuose
tuose laiškuose Gediminas skundžia Vokiečių Ordiną ir prašo
paduotas žinias toliau skleisti. Panašūs laiškai išsiuntinėta į
Livonijos ir Estonijos miestus, vyskupus ir į kaikuriuos kitus
krikščionių kunigaikščius. Platino juos Rygos miesto valdi¬
ninkai. Papa Jonas XXII, gavęs Gedimino laiškus, pasiuntė
(1324 m.) pas jį savo legatus: vyskupą Baltramiejų ir
benediktinų viršininką Bernardą. Laiške, rašytame į Ge¬
diminą, papa prižada, Gediminui priėmus katalikų tikėjimą, tokį
užtarimą, jog Gediminas pilniausiai busiąs patenkintas atsi¬
davęs papos globai. *)

Papos pasiuntiniai, atvykę į Rygą, tartis su Gediminu iš¬
leidę Vilniun savo pasiuntinius. Bet papos legatų pasiuntiniai,
atvykę Vilniun, išgirdo iš Gedimino visai ne tai, kas buvo
rašyta jo laiškuose. Tiesa, Gediminas pripažino, rašęs laiškus
papai, juose išreiškęs papai kaipo vyresniajam pagarbą, bet
krikštytis visai neketinęs. Kunigaikščio valdininkas ir papos
legatų pasiuntiniai padarė tyrinėjimą žmogystų, rašiusių Gedi¬
mino laiškus, būtent, pranciškonų vienuolių. Laiškų rašymo
tvarka buvo tokia: Gediminas sakydavo lietuviškai vertėjui
Henikinui, kas reikia rašyti, vertėjas kunigaikščio žodžius at¬
pasakodavo vokiškai, o vienuoliai iš jų sustatydavo laiškus

*) Papos raštai į savo pasiuntinius ir į Gediminą pas T h e i n e r ą,
Vetera Monumentą Polniae et L i t h u a n i a e t. I, p. 190—195.
Juose paduodama turinys Gedimino laiškų, rašytų į papą.

— 33 —

lotyniškai. Taigi ant vienuolių ir suvertė Gediminas kaltybę,
būk jie iškreipę arba klaidingai supratę jo žodžius. Vienuoliai
teisinosi, jog būti paklusnumo sūnumi papai, kaip buvo pa¬
rašyta Gedimino laiške i papą, arba priimti krikštą, reiškia tą
patį. Gediminas, regis, tikrai turėjo norą priimti krikštą, bet
paskui tiktai nuo to savo sumanymo atsisakė, pamatęs, jog nei
papa negalės apginti jo nuo Vokiečių Ordino užpuldinėjimų.
Tokį parodymą davė po sekretu kunigaikščio vertėjas Heni-
kinas ir vienas dominikonų broliukas. Priežastis, delei kurių
Gediminas atsisakė nuo savo sumanymo tapti krikščionimi,
paaiškino vienuoliai pranciškonai: Bertoldas ir Henrikas, tie
patys, kurie rašė Gedimino laiškus j papą. Rusai keršiję atsi¬
traukti nuo Gedimino, jei jisai priimtų katalikų tikėjimą. Vokie¬
čių Ordinas dovanomis sukurstęs Žemaičius prieš Gediminą,
ir žemaičiai keršiję išžudyti Gediminą ir jo giminę su kry¬
žiuočiais, jei jisai drįstų tapti kataliku. Tos priežastys, ma¬
tyti, buvo žinomos ir papos pasiuntiniams. Jie įsakė krikš¬
čionių kunigaikščiams per 4 metus laikytis taikos su Gediminu,
tikėdamiesi, kad jisai, rasi, permainys savo nuomonę. Bet
Ordinas netiktai nelaikė su Gediminu taikos, patvirtintos papos
legatų, bet po dviejų mėnesių padarė sutartį prieš Gediminą
ir Rygos miestą su Novgorodu. Beto Ordinas nedavė perėjimo
per savo žemę į Lietuvą ir taip uždarė Gediminui susižinojimą
su krikščionių kraštais. Del to Rygos arkivyskupas atskyrė
Vokiečių Ordiną nuo Bažnyčios (1325 m.). Tarp daugelio prie¬
žasčių tokios bausmės arkivyskupo rašte paminėta ir ta, kad
Ordinas savo elgimuosi sulaikęs Gediminą nuo katalikų tikė¬
jimo paėmimo. Liudininkas ekskomunikos rašte pirmoje vie¬
toje pasirašęs papos legatas benediktinas Bernardas.

Nepavykus padaryti geidžiamos taikos, karas Ordino su
Gediminu, Rygos arkivyskupu ir miestu vėl atsinaujino. Gedi¬
minas su didele kariuomene persikėlė per Dauguvą ir smarkiai
nuteriojo Ordino žemę. Bet Gediminui sugrįžus namo, Ordino
magistras apgulė Rygą ir privertė ją atsisakyti nuo sutarties
su Gediminu. Tačiau toje kovoje, matyti, išsisėmė ir Ordino
jėgos, magistras padarė sutartį su Gediminu dešimčiai metų.

Lietuvos Istorija. 3

— 34

Todėl paskutiniais savo viešpatavimo metais Gediminas susi¬
laukė iš Livonijos Ordino pusės bent kiek didesnio ramumo.

Sąjunga su Lenkija. Kaip kovoje su Livonijos Ordinu pa¬
dėjo Gediminui Rygos arkivyskupas ir miestas, taip kovoje su
Prūsijos Ordinu Gediminas surado talkininką Lenkų karalių
Vladislovą I Lokietką. Ir viename, ir kitame atsitikime kata¬
likai valdovai jungėsi su Lietuvos kunigaikščiu prieš Vokiečių
Ordiną. Matyti, Ordinas vedė karą su Lietuva ne katalikų
tikėjimui ginti, bet savo politikos tikslams pasiekti.

Lenkai norėjo atsiimti iš Prūsijos Ordino Kulmijos, Pamario
ir kaikuriuos kitus kraštus, pirmiau Lenkijai priderėjusius, bet
paskiau Ordino užimtus. Vladislovas I padarė sutartį prieš
Prūsijos Ordiną su Gediminu (1325 m.). Tai sutarčiai susti¬
printi Gediminas išleidė už Vladislovo sūnaus Kazimiero savo
dukterį Aldoną, kuri tapusi krikščione gavo vardą Onos.
Onai-Aldonai išvažiuojant į Lenkiją, paleista iš nelaisvės dau¬
gybė (apie 24 000) lenkų belaisvių, kurie buvo per karus lie¬
tuvių paimti. Lietuvių ir lenkų kariuomenė nuplėšė Branden-
burgijos kraštą (1326), buvo nuėjusi iki Frankfurto prie Odero.
Tačiau pasirodė, kad lenkai į karą nebuvo prisirengę, Gedi¬
mino kariuomenė turėjo atgal sugrįžti. 1330 metais sutarė iš
vieno veikti lietuviai, vengrai ir lenkai. Gediminas paskirtu
laiku atvyko su kariuomene, bet lenkai ir vengrai nestojo.
Pagalios 1343 metais Vladislovo sūnus Kazimieras susitaikino
su Ordinu, atsisakydamas nuo atgavimo žemių, dėl kurių jo
tėvas buvo pradėjęs karą. Pirmoji lietuvių su lenkais sutartis
pasisekimo neturėjo.

Rusijos žemių prijungimas. Gediminas žymiai padidino
Lietuvos valstybę, prijungdamas prie jos daug naujų Rusijos
žemių, ir ėmė vadintis lietuvių ir rusų karalių. Gedi¬
minui viešpataujant, Lietuvai priderėjo šios Rusijos žemės:
1) dar pirmųjų Lietuvos kunigaikščių užkariautoji Juodoji
Rusija su miestais Naugarduku, Zdzitovu, Slonimu, Volko-
visku. 2) Polocko kunigaikštija. 3) Minsko, Pinsko
ir Turovo kungaikštijos. 4) Vitebsko žemė. Ją įgijo
Gediminas ramiu būdu. Vienatinė Vitebsko kunigaikštijos įpė-

GEDIMINO GIMINE.

Li u tave ras

Vytenis.

* Gediminas

I

Manvidas. Narimantas. * Algirdas. * Jaunutis. * Kęstutis. Karijotas. Liubartas.

pirmosios Algirdo pačios Marės Vitebskietės.

antrosios Algirdos pačios Julionos Tveriškės.

Andrius. Dimitras. Konstantinas. Vladi¬
miras. Fedoras.

* Jogaila. Skirgaila. Kaributas. Lengvenis.

Karigaila. Vigantas. * Švitrigaila.

Vladislovas III
žuvo mūšyje'prie Varnos 1444.

* Kazimieras.

Patirgas. Vaidotas. Butautas.

* Vytautas. Tautvilas. * Zigmantas.

Zofija Mykolas.

Vladislovas šv. Kazimieras f 1484. jonas Albertas

Vengrų ir Cechų karalius. * Aleksandras. * Zigmantas. Friderichas už M askvosd.kun~ Vasyliaus I.

kardinolas

* Zigmantas Augustas.

Ona

už Stepono Batoro.

Katryna

už Jono Vazos.

* Zigmantas III.

LJ

* Vladislavas IV. * Jonas Kazimieras.

Jonas Albertas.
Krakovo vyskupas.

Pažymėtieji * buvo didieji Lietuvos kunigaikščiai.

Karolius Ferdinandas.
. Vroclavio ir Plocko
vyskupas.

— 36

dinė ištekėjo už Gedimino sūnaus Algirdo, ir Vitebskas atiteko
Lietuvai. 5) 1315 metais prijungta prie Lietuvos Bresto ir
Pagirio žemės su miestais Bresto, Kamienco, Kobrynio, Dro-
gičino ir Mielniko. Tą kraštą buvo užvaldę Volynijos kuni¬
gaikščiai. Kada vienas jų susijungė su Prūsijos Ordinu prieš
Lietuvą, Gediminas atėmė iš jo Bresto žemę ir atidavė ją val¬
dyti savo sūnui Kęstučiui. 6) Ramiu būdu buvo prie Lietuvos
prijungta ir Volynijos žemė. To krašto vienatinė įpėdinė
ištekėjo už Gedimino sūnaus Liubarto, ir išmirus Volynijos
kunigaikščiams, jų žemes apie 1340 metus paveldėjo Liubartas.
7) Pagalios ir Kijevo kunigaikštija pasidavė Lietuvos įtakai,
nors galutinas jos prijungimas prie Lietuvos teįvyko Algirdui
viešpataujant.

Daug buvo priežasčių, kurios palengvino Lietuvos val¬
džiai įsigalėti Rusijos žemėse. Rusija tuomet buvo pasidalijusi
į daugybę smulkių kunigaikštijų. Jų valdytojai, nuolat tarp
savęs kovodami, buvo visai susilpnėję. Beto tryliktame am¬
žiuje Rusiją užkariavo totoriai. Lietuvos didieji kunigaikščiai,
prijungdami prie savo valstybės Rusijos žemes, paliuosuodavo
jas iš po baisaus totorių jungo, sustabdydavo nuolatinius savi¬
tarpius karus tarp pačių Rusijos kunigaikščių. Užimtų Rusijos
žemių gyventojams būdavo paliekama pilna tikėjimo laisvė ir
visa vidujinė tvarka. Skirtas būdavo tiktai tas, kad vieton
senojo kunigaikščio ruso būdavo paskiriamas kunigaikštis iš
Gedimino giminės, o kartais palikdavo ir tas pats rusas kuni¬
gaikštis, turėdavo tiktai jisai pripažinti ant savęs valdžią di¬
džiojo Lietuvos kunigaikščio, jam reikalaujant stoti pagalbon
su savo kariuomene ir mokėti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui
paskirtą mokestį. Po Lietuva Rusijos žemėms lengviau buvo
gyventi negu po totoriais, ir jos pačios glaudėsi po galingu Lie¬
tuvos sparnu.

Naujų miestų įkūrimas. Viešpataujant Gediminui, pradeda
Lietuvoje atsirasti didesnių miestų su tvirtai įtaisytomis aplin¬
kui mūro sienomis. Tie miestai buvo netiktai tvirtovės, juose
ima spiestis didesnis skaičius ir ramiųjų gyventojų, amatninkų,
pirklių. Vieną tokį miestą, Trakus, Gediminas pastatė prie

37 —

Galvės ežero sunkiai prieinamoje vietoje. Prie Gedimino
sūnaus Kęstučio buvo pastatyta antra Trakų pilis ežero saloje.
Vieta buvo labai gerai parinkta: vanduo neleidė prieiti prie
pilies sienų, dėl tolumo gi nuo krašto negalėjo nei mašinomis jų
sudaužyti. Vėliau Gediminui labai patiko gražios tarpkalnės
apie Vilnių, labai tinkančios gintis. Ant vieno kalno, vie¬
toje, kame susibėga Vilnis upė su Nerimi, Gediminas įtaisė
tvirtą pilį ir tenai perkėlė savo sostinę. Netrukus aplinkui
išaugo didelis miestas, kurs, kaipo didžiojo kunigaikščio sostinė,
tapo pirmuoju miestu visoje Lietuvos kunigaikštijoje.

Didesnis Lietuvos susivienijimas. Prie Gedimino susti¬
prėjo didžiojo kunigaikščio valdžia. Pačioje Lietuvoje nebe¬
girdėti apie žymesnius savistovius kungaikščius, kurie galėtų
priešintis didžiajam kunigaikščiui. Visą valdžią suėmė didysis
kunigaikštis ir jo giminė. Savo sūnums Gediminas dalydavo
valdyti daugiausiai Rusijoje užimtas žemes. Bet tas dalinimas
labai skyrėsi nuo tokio pat dalinimo, viešpatavusio pas Rusijos
kunigaikščius. Lietuvoje gavusieji kokią nors žemę valdyti
kunigaikščiai, ar tai būtų Gedimino sūnūs, ar Rusijos kuni¬
gaikštis, nebuvo savistoviai valdovai, bet labiau didžiojo kuni¬
gaikščio pastatytieji vietininkai. Jie pilnai priklausė nuo di¬
džiojo kunigaikščio. Jisai galėjo, kada norėjo, atimti suteiktus
valdyti kraštus, pavaldinių kunigaikščių sūnums galėjo nebe-
pripažinti žemių, kurias jų tėvai valdė, galėjo kitur juos per¬
kelti. Todėl žemės dalininmas tarp Gedimino sūnų neardė
valstybės vienybės. Lietuva ir tarp Gedimino sūnų padalyta
paliko viena valstybė, visus kunigaikščius jungė didžiojo kuni¬
gaikščio aukščiausioji valdžia.

Gedimino įpėdiniai.*)

Gedimino giminė. Gediminas turėjo septynis sūnus ir
dar prie gyvos savo galvos padalino jiems valdyti daugumą
savo valstybės žemių.

*) Ahtohobhii, OnepKij etc. Dr. K. Lohmeyer, Geschichte West-
und Ostpreussens. Wolf, Rod Gediminą, Krakow, 1886.

I

— 38 —

Vyresnysis sūnus M a n v i d a s gavo Kernavės ir Slonimo žemes,
Normantas — Turovo ir Pinsko, Karijotas Juodąją Rusiją su miestais
Naugarduku ir Volkovišku, Algirdas— Krėvę Lietuvoje ir Vitebsko žemę
Rusijoje, Kęstutis — siaurą bet ilgą ruožą vakarų pakraštyje: Žemaičius,
Trakus, Gardino ir Bresto žemes, L i u b a r t a s — Volyniją su Lucko miestu;
J a u n u t i s mirus Gediminui, gavo Vilnių su artimaisiais Ukmergės, Ašmenos
ir Braslavo miestais. Gedimino brolis V o i n a valdė Polocko kunigaikštiją.
Gedimino duktė Aldona buvo ištekėjusi už Lenkų karaliaus Kazimiero,
Aigustė — už didžiojo Maskvos kunigaikščio Simono, dvi Gedimino dukteri
buvo ištekėjusios už Mozūrų kunigaikščių, viena už Tvero kunigaikščio, viena
už Lietuvos kariuomenės vadovo kunigaikščio Dovydo, Gardino viršininko.

Vilniaus paveržimas iš Jaunučio. Jaunučiui teko svar¬
biausias Lietuvos miestas — Vilnius, su kurio valdymu buvo
sujungta aukščiausia valdžia visoje valstybėje. Bet pasirodė,
kad Jaunutis neturėjo užtektinai gabumų visai Lietuvai valdyti
ir jai vienybėje laikyti. O vienybė ir tvirta valdžia tada kaip
tiktai ir buvo Lietuvai labai reikalinga. Nebetekus Gedimino,
Vokiečių Ordinas ėmė smarkiau gulti ant Lietuvos. Lenkų
karalius Kazimieras, susiderinęs su Vokiečių Ordinu, pradėjo
su Lietuva kovą dėl Volynijos žemės. Todėl du galingiausiuoju
ir gabiausiuoju Gedimino sūnų, Algirdas ir Kęstutis, susitarė
atimti Lietuvos sostinę iš silpnaus Jaunučio ir savo valdžion
paimti Lietuvą. 1345 metais Kęstutis, su kariuomene atvykęs
iš netolimų Trakų, apgulė Vilnių. Jaunutis mėgino išbėgti, bet
tapo sugautas. Vilnius pasidavė Kęstučiui. Netrukus atvyko
ir Algirdas. Juodu paėmė vyriausiąją valdžią Lietuvoje, pasi¬
žadėjo visados gyventi sutikime ir meilėje, ir padarė tarp savęs
tokią sutartį: didžiuoju kunigaikščiu tampa Algirdas, jo, kaipo
vyresniojo, turi klausyti visi kiti broliai. Visas žemes, kurias
Algirdas ir Kęstutis užkariaus, dalysis pusiau. Jaunučiui buvo
paskirta dalis Zaslavlis, Minsko žemėje.

Algirdas ir Kęstutis, pasidalinę tarp savęs valdžią, abu
bendrai valdė Lietuvą 32 metus, gyvendami tarp savęs, kaip
buvo sutarta, didžiausiame sutikime ir meilėje. Kęstutis gy¬
veno Trakuose ir valdė vakarinę Lietuvos dalį, suseinančią su
Vokiečių Ordinu, ir buvo daugiausiai užimtas kova su juo. Al¬
girdas, gyvendamas Vilniuje, valdė rytų pusę, kurioje buvo

— 39 —

daugiausia Rusijos žemių, ir rūpinosi visas Rusijos žemes su¬
vienyti savo valdžioje. Svarbesniuose atsitikimuose abu broliu
vienas kitam padėdavo. Toksai valdžios ir darbo pasidalini¬
mas labai sutiko su Lietuvos valstybės sudėjimu iš dviejų
tautų: lietuvių ir rusų. Kiekviena tauta turėjo savo kunigaik¬
štyje lyg savo atstovą.

Algirdas (1345—1377).

Algirdo būdas. Algirdas ligšiol gyveno Rusijoje, valdy¬
damas Vitebsko kungaikštiją. Abi jo žmoni buvo rusi: pirmoji
Marė, Vitebsko kunigaikštaitė, antroji — Juliona, Tvero kuni-
gaikštaitė. Algirdo vardas gerai buvo žinomas visoje Rusi¬
joje. Rusijos kronikų rašytojai daug paduoda žinių apie tą Lie¬
tuvos kunigaikštį. Iš jų matyti, jog Lietuvai nepriklausantys
rusai nemėgo Algirdo, bet gi pripažysta jam didelę išmintį ir
tvirtą būdą. Šiaurinės Rusijos kronikos taip apie jį rašo:
„Algirdas buvo labai išmintingas, mokėjo daug kalbų, valdžia
aukščiau už visus iškilo. Nemėgo tuščių pasilinksminimų, savo
valstybe rūpinosi dieną ir naktį. Vyno, alaus ir midaus visai
neragavo, mokėjo labai susivaldyti. Savo gudrumu įgijo daug
žemių ir labiau už tėvą padidino savo kunigaikštiją. Niekas ne¬
žinojo, kur jisai rengėsi eiti į karą, kam renka kareiviją, visa
slapta darė. Ne tiek jėga, kiek gudrumu kariavo. Ir didelę
baimę turėjo prieš jį visi, valdžia ir turtais iškilo aukščiau už
visus.“

Lietuvos plėtimasis Rusijos žemėse. Galingiausi Lietuvos
priešininkai rytuose buvo Maskvos kunigaikščiai, kurie irgi
stengėsi aplink save surinkti visas Rusijos žemes. Su jais
visupirma Algirdas susivaržė delei Pskovo ir Novgo¬
rodo miestų. Nors abu tuodu miestu buvo savistoviu, tačiau
pasiduodavo galingesniųjų savo kaimynų įtakai, kviesdamiesi
sau kunigaikščius tai iš Lietuvos, tai iš Maskvos, žiūrėdami to,
katra pusė tuo laiku buvo tvirtesnė. Po ilgų varžytinių Algir¬
dui tiktai 1377 metais pavyko galutinai pasodinti Pskovo kuni¬
gaikščiu savo sūnų Andriejų. Novgorodas irgi, privengdamas
Lietuvos, rūpinosi su ja taikoje gyventi.

— 40 —

Daug lengviau buvo Algirdui užvaldyti Smolenskas.
Nors Smolenske ir paliko savi kunigaikščiai, bet gi jie turėjo
visai pasiduoti Lietuvos įtakai ir drauge su Algirdu stoti prieš
Maskvą.

Taippat lengvai Algirdas užėmė (1355) dideles Briansko
ir Černigovo kungaikštijas. Užimtųjų čionai žemių didumą
atidavė valdyti dviem savo sūnum: Kaributui ir Dimitrui ir
brolėnui (Normanto sūnui) Patrikiui, o kaikurias žemes paliko
valdyti vietiniems kunigaikščiams, pripažinusiems Lietuvos
valdžią.

Bent kiek vėliau (1362 m.) Algirdas, nuveikęs prie Mėly¬
nųjų Vandenų totorius, atėmė iš jų didelius žemės plotus
palei Dniestrą, vadinamus P o d o 1 i j a.

Lietuvai užėmus Černigovą ir Podoliją su Volynija, Ki¬
jevo kunigaikštija tapo iš visų pusių apsupta Lietuvai pri¬
klausančiomis žemėmis ir turėjo galutinai pripažinti Lietuvos
valdžią.

Lietuvos kunigaikščiai trimis atvejais vedė ilgą kovą su
Lenkijos karalių Kazimieru dėl Volynijos — Haličo kuni¬
gaikštijos žemių. Tie karai tepasibaigė jau prie Kazimiero įpė¬
dinio Liudviko (1377). Bresto, Vladimiro ir Lucko žemės ati¬
teko Lietuvai, Chelmo, Lvovo ir Belzo paliko prie Len¬
kijos. Per tuos karus lietuvai labai sunaikino artimąsias Len¬
kijos žemes, Liublino, Sandomieriaus, Krakovo.

Taip Algirdas savo valdžioje suvienijo daugumą vakarų
ir pietų Rusijos kraštų. Lietuvos valstybė prie Algirdo tęsėsi
nuo Baltijos jūros iki Juodosios, nuo Palangos iki dabartinės
Odesos ir Možaisko ties Maskva.

Nuolatos užimtas Rusijos kraštų reikalais, kviečiamas Rusi¬
jos kunigaikščių tvarkyti jų savitarpių nesutikimų, Algirdas
turėjo susikirsti ir su Maskvos kunigaikščiais. Priežastį
davė Tvero kunigaikščiai. Jie, varžydamiesi su Maskvos kuni¬
gaikščiais delei pirmenybės, ieškojo pagalbos pas Algirdą. Al¬
girdas du kartu su savo kareivija buvo apgulęs Maskvą. Pirmą
kartą (1366 m.) lietuvių didelė kariuomenė, vedama Algirdo,
Kęstučio ir kitų Lietuvos kunigaikščių nejučiomis, kaip visados

ELešė .AJVrreOiiiTtas

41

Algirdas darydavo, įsilaužė į Maskvos žemę, išblaškė priešais
išsiųstus Maskvos pulkus ir apgulė patį miestą. Maskvos didy¬
sis kungaikštis užsidarė tvirtame Kremliuje. Prastovėjusi tris
dienas, Lietuvos kareivija atsitraukė, bet grįždama atgal pakeliu
išdegino kraštą ir daug žmonių ir visokios gėrybės suėmusi
išsivarė. Dviem metam praslinkus, Algirdas vėl užpuolė
Maskvą, bet šį kartą Maskvos kunigaikštį rado geriau prisiren¬
gusį. Algirdas, prastovėjęs 8 dienas prie Maskvos sienų, susi¬
derino su Maskvos kunigaikščiu ir sugrįžo atgal. 1372 metais
Lietuvos kunigaikščiai vėl buvo atvykę ginti Tvero kuni¬
gaikščio, sunaikino Maskvos kunigaikščio žemes, bet didelio
pasisekimo kovoje neturėjo ir padarė taiką. Tvero kuni¬
gaikštis turėjo sugrąžinti Maskvai užimtus miestus, Algirdas
prižadėjo daugiau nebeužtarti Tvero kunigaikščio. Taigi ko¬
voje dėl Tvero Algirdas negalėjo įveikti Maskvos.

Krikščionių tikėjimas Lietuvoje. Algirdas užėmęs daug
Rusijos žemių, jų gyventojams rusams stačiatikiams paliko
pilną tikėjimo laisvę. Paties Algirdo šeimyna buvo pusiau
krikščioniška. Abi jo pačios buvo stačiatiki. Pirmosios pačios,
Marės vitebskietės, vaikai buvo krikštyti stačiatikių tikėjime.
Algirdas, valdydamas krikščionių kraštą Vitebską, nedraudė
tenai ir savo vaikams išpažinti stačiatikių tikėjimą. Bet už¬
ėmęs Lietuvos sostą Vilniuje, Algirdas nenorėjo, kad jo šei¬
myna tikėjimu skirtųsi nuo visos tautos ir visus vaikus antro¬
sios pačios Julionos tveriškės, ištekėjusios už Algirdo 1349 m.,
augino savo tėvų tikėjime. Jei kaikurie jų (Skirgaila, Karibu¬
tas, Lengvenis) priėmė stačiatikių tikėjimą, tai jau po Algirdo
mirties, gavę valdyti Rusijos žemių. Patsai Algirdas, regis,
iki pat mirties pragyveno savo tėvų tikėjime. Vokiečių kronika
aiškiai sako, jog Algirdui mirus, jo kūnas buvo sudegintas seno¬
višku lietuvių papročiu. Taigi nors Algirdo žmonos prie savo
dvaro Vilniuje turėjo stačiatikių dvasiškių, nors kaikurie Al¬
girdo sūnūs, valdydami Rusijos kraštus, buvo priėmę stačia¬
tikių tikėjimą, pačioje Lietuvoje stačiatikių tikėjimas neturėjo
didesnio šalininkų skaičiaus.

— 42 —

Graikų istorikas Nikeforas Grego ras (f 1360) taip rašė apie to laiko
Lietuvą: „lietuvių tauta, valdoma vieno žmogaus, yra didelė ir labai karinga
ir net nenuveikiama. Tebėra ligšiol pagonystėje, garbina kaipo dievą ugnį.
Jų karalius savo kariuomenės didumu ir karingumu nepalyginamai viršyja
visus žieminės Rusijos krikščionis kunigaikščius; pats vienas tiktai nemoka
metinės duoklės mongolams, nes didelę ir labai sustiprintą valdo karalystę.
Garbina saulę, bet ketina priimti mūsų tikybą su visa tauta, nes maldingas
yra ir mūsų dieviškos tikybos dogmatams palankus, noromis jų klauso, pa¬
giria juos, mokinasi pranašų ir apaštalų raštų, taip jog artimas jau buvo
krikšto priėmimo“. Kad tai neįvyko, Nikeforas Gregoras kaltina heretikus,
bet gal teisingiau būtų ieškoti kaltybės Konstantinopolio patriarchų politikoje,
pataikavime iš jų pusės Maskvos kunigaikščiams.

Maskvoje gyvenantis Rusijos metropolitas nuimdavo nuo kunigaikščių,
pabėgusių Maskvon, prisiegą, duotą Algirdui. Algirdas grasino atsiskyrimu
nuo Konstantinopolio patriarcho ir paėmimu metropolito iš katalikų Bažnyčios.
Pagalios Konstantinopolio patriarchas turėjo paskirti Lietuvos rusams stačia¬
tikiams atskyrą metropolitą.

Tokią pat tikėjimo laisvę, kaip rusai stačiatikiai, turėjo ir
lietuviai, priėmusieji katalikų tikėjimą, kurs kad ir palengva,
bet gi plėtėsi Lietuvoje. Prie Algirdo lietuvis didikas Goštau¬
tas, tapęs patsai kataliku, pargabeno iš Lenkijos dvylika pran¬
ciškonų vienuolių ir pastatė jiems Vilniuje vienuolyną. Bet
lietuviai, matyti, tuomet dar nemaloniai žiūrėjo j naujo tikė¬
jimo platinimą savo krašte. Vieną kartą nesant Algirdo Vil¬
niuje, rasi kieno pakurstyta jdūkusi minia užpuolė pranciškonų
vienuolyną ir visus vienuolius išžudė. Algirdui, kurs brangino
gerą tvarką ir gyventojų sutikimą savo valstybėje, toks kad
ir savo žmonių pasielgimas su svetimtikiais svetimtaučiais,
labai nepatiko, ir jisai liepė smarkiai nubausti to sumaiščio kal¬
tininkus.

Kęstutis (1345—1382 m.).

Kęstučio būdas. Kęstutis, kaipo drąsiausias savo krašto
gynėjas, prideri prie garsiausiųjų Lietuvos karžygių. Visas jo
gyvenimas praėjo karuose su Vokiečių Ordinu ir lenkais. Tik¬
tai svarbesniuose atsitikimuose jisai drauge su savo broliu
stojo i karą ir su rusais, kaip tai buvo kovoje su Maskva. Kaip
surusėjusi Algirdą rusai laikė lyg savo tautos atstovu Lietu-

— 43 —

vos didžiojoje kunigaikštijoje, taip lietuvių atstovas buvo Kę¬
stutis. Visa jo šeimyna buvo grynai lietuviška. Žmonos Kę¬
stutis nesiieškojo tarp svetimų kraštų kunigaikščių, bet vedė
garsią Birutę, Žemaičių kunigaikščio Vidmanto dukterį.

Karuose nuolat susitikdamas su vakarų Europos karinin¬
kais, Kęstutis pažino ir įgijo jų papročių. Patys kryžiuočių
rašytojai pripažįsta, jog Kęstutis turėjęs pavyzdingo krikščio¬
niško ricieriaus privalumų. Viena vokiečių kronika taip aprašo
Kęstučio būdą: „Kęstutis buvo vyras karingas ir teisingas.
Sumanęs užpulti Prūsiją, jisai pirma pranešdavo apie tai Ordino
maršalkai ir tikrai atvykdavo. Jei jisai padarydavo sutartį su
magistru, tai tvirtai jos laikydavosi. Jei ką iš mūsų brolių laikė
žmogumi narsiu, tai parodydavo jam daug meilės ir pagarbos“.
Tokius pat privalumus pripažįsta Kęstučiui ir lenkų rašytojas
Dlugošas, nemėgusis Lietuvos kunigaikščių. Apie Kęstutį rašo
jisai: „Kęstutis, kad ir pagonis, buvo vyras šaunus, tarp visų
Gedimino sūnų už kitus išmintingesnis ir sumaningesnis, ir, kas
dar daugiau daro jam garbės, šviesus, žmoniškas ir ištikimas
prižadėjimuose.“ Vokiečių Ordino kronika aprašo, kad Kę¬
stutis stengėsi išgelbėti nuo mirties lietuvių nelaisvėn paimtą
vieną komendantą, pragarsėjusį savo žiauriu elgimuosi su lie¬
tuviais. Lietuviai buvo nutarę sudeginti jį, kaipo auką savo
dievams. Taippat Kęstutis išreiškė savo pasibjaurėjimą, ma¬
tydamas, kaip mūšio vietoje pergalėtojų buvo baisiai sudarkyti
užmuštųjų kūnai. Karuose pasirodė nekartą ir nepaprastas Kę¬
stučio sumaningumas. Du kartu buvo jisai paimtas nelaisvėn
ir vis pavykdavo jam laimingai ištrūkti ir sugrįžti tėvynėn.

1361 metais Kęstutis mūšyje su vokiečiais nutrenktas nuo arklio pateko
į nelaisvę ir buvo nuvežtas į Marienburgą. Nelaisvėje jam patarnauti buvo
pristatytas Alfas, kurs mažas buvo paimtas nelaisvėn ir vokiečių užaugintas.
Atsiminęs savo tėvynę, Alfas pasiryžo gelbėti Kęstutį. Davė jam geležį,
kuria Kęstutis palengva pramušė kalėjimo sieną ir naktį nusileidę į kiemą,
kame Alfo pagaminti laukė du arkliu su vokiečių ricierių rūbais. Jais apsi¬
taisęs, Kęstutis drauge su Alfu išjojo iš pilies ir per girias ir pelkes su
dideliu vargu pasiekė Mozūrijos. Iš tenai Kęstutis jau lengvai sugrįžo namo.
Pasiliuosavęs iš nelaisvės, Kęstutis parašė laišką magistrui, dėkuodamas už
vaišes ir drauge pridėdamas, kad jei magistras pateks į tokias vaišes pas
Kęstutį, tai jisai pasirūpinsiąs geriau jį saugoti.

— 44 —

Kova su Vokiečių Ordinu. Toksai buvo vyras, kuriam
teko ilgą laiką ginti Lietuva nuo Vokiečiu Ordino užpuo¬
limų. Tas darbas buvo ytin sunkus, dėlto kad Vokiečių Ordi¬
nas tuo laiku buvo pasiekęs aukščiausio savo galybės laipsnio.
Padidino jisai savo galybę, atpirkdamas iš Danijos karaliaus
Estų kraštų (1346 m.) nuo Revelio iki Narvos. Nuo 1351 metų
Vokiečių Ordinu magistru buvo Vinrichas von K n i p -
rodė, vienas veikliausiųjų ir sumaningiausiųjų magistrų.

Vokiečių Ordinas numanė ūmu laiku negalėsiąs Lietuvos
užkariauti, todėl stengėsi palengva, bet nuolat naikinti ir silp¬
ninti ją. Lietuvos pasieni apstatė tvirtovėmis. Iš tų tvirtovių
Vokiečių Ordino kariuomenė be perstojo nedideliais būriais
įpuldavo i Lietuvą, degindavo triobesius, žudydavo gyvento¬
jus, ir po kelių dienų tokio naikinančio žygiavimo skubinai grįž¬
davo į savo tvirtoves, kol neužklupo jų susirinkusi didesnė
lietuvių kariuomenė. Beto Ordinas kasmet surengdavo dide¬
snių užpuolimų, su didesniu kariuomenės skaičių. Tada giliau
į Lietuvos kraštą įsiverždavo, paskui, pasidalinę į mažesnius
būrius, rūpindavosi kuodidžiausią apylinkę išdeginti, sunaikinti.
Tokių didesnių užpuolimų nuo 1345 iki 1377 metų anų laikų
raštuose paminėta 70 iš Prūsų ir apie 30 iš Livonijos. Tuos
žygius paprastai atlikdavo raita Ordino kariuomenė, bet kar¬
tais ir pėstininkai, paplaukę Nemunu, išlipdavo kur giliau Lie¬
tuvoje ir sunaikinę kokią apylinkę, grįždavo atgal. Tokiu būdu
teriodamas Lietuvą, Ordinas tikėjosi palengva ją silpninti, o
taip sunaikintą kraštą jau lengva būtų užimti.

Lietuviai sužinoję, kad ateina vokiečiai, pasislėpdavo su
savo turtu miškuose, tykodami vokiečiams grįžtant užstoti
kelią, kurį užversdavo nukirstais medžiais, ir taip kartais pa¬
vykdavo ir nemažus Ordino kariuomenės būrius sunaikinti.
Lietuvoje tuomet nedaug dar tebuvo gyventojų, kraštas dažnai
buvo naikinamas, Ordino kariuomenei sunku buvo surasti
maisto ir pašaro didelei kariuomenei, todėl Ordinas su didele
kariuomene Lietuvoje ilgam laikui nepalikdavo.

Kęstutis už Lietuvos užpuldinėjimus stengdavosi atsimo¬
kėti tokiais pat užpuldinėjimais Ordino žemių. Lietuvių už-

45

puldinėjimai būdavo bent kiek kitoniški. Prūsuose kraštas buvo
tirščiau gyvenamas, turėjo daug sustiprintų miestų, kame nuo¬
lat stovėjo kareivių, todėl su menku būriu lietuviai tenai ne¬
drįsdavo pasirodyti. Užtat tirštai gyvenamame krašte leng¬
viau buvo surasti maisto didesnei kariuomenei, todėl lietuviai
traukdavo į Prūsus su didele kariuomene ir, nuterioję plačią
apylinkę, prisiplėšę visokios gėrybės turtingame krašte, grįž¬
davo atgal. Tokių Kęstučio užpuolimų anų laikų raštuose pa¬
minėta 31 prieš Prūsiją ir 11 prieš Livonijos Ordino žemes.

Ginti savo kraštui nuo Ordino kariuomenės įsiveržimo
lietuviai nuo senovės statė pilis. Tvirčiausia jų buvo Kau¬
nas, pastatytas prie susibėgimo dviejų upių, Nemuno ir Ne¬
ries. Vokiečių Ordinas gerai numanė tos tvirtovės svarbumą
ir kartkartėmis mėgino sugriauti Kauno pilį. 1362 metais Vo¬
kiečių Ordino magistras, padedant ir Livonijos magistrui, su
didele kariuomene apgulė Kauną ir, išgriovęs jo sienas, paėmė
ir sudegino pačią pilį. Gynusis tvirtovę Kęstučio sūnus Vai¬
dotas pateko į nelaisvę. Užimtame Kaune vokiečiai nepaliko.
Jisai pertoli buvo nuo Prūsų sienos, beto vakaruose buvo dar
keletas kitų Lietuvos pilių, kurios kliudė Ordinui laisvai prieiti
prie Kauno, todėl sugriovę Kauną, kryžiuočiai savo tvirtovės
toje vietoje nestatė. Lietuviai tuojau vėl atstatė Kauno pilį,
tiktai ne toje pačioje vietoje, bet žemiau, ant Nemuno salos.

Tą lietuvių tvirtovę vokiečių kronikos vadina Naujuoju
Kaunu. Kitais metais Ordinas išgriovė ir tą dar visiškai
nepabaigtą statyti tvirtovę ir kitas lietuvių tvirtoves, buvusias
vakaruose nuo Kauno. Visas kelias Nemunu pasidarė Ordinui
atviras, jo kariuomenė, eidama panemuniais, galėjo be baimės
įsiveržti į tolimesnius Lietuvos kraštus. Ant Nemuno kranto,
kur stovėjo lietuvių tvirtovė Naujasis Kaunas, Ordinas pastatė
savo tvirtovę (1369 m.), kurią pavadino Goteswerder.
Kęstutis, po apgulimo pėr 4 savaites, atėmė ją, bet Ordinas
vėl ją atgavo. Netolimais lietuviai buvo pastatę dar dvi pili.
Ordinui jas apgulus, jose buvusioji lietuvių kariuomenė ne¬
sutiko pasiduoti, todėl Ordino kariuomenė apkrovė pilis me-

— 46 —

džiais ir sudegino jas. Tokios karo baisybės darosi tačiau
retos. Karo vedimo būdas iš abejų pusių minkštėja.

Iš to laiko kovų paminėtini šie svarbesnieji atsitikimai. 1347 metais
lietuviai iš dviejų atvejų, žiemą ir rudenį, labai sunaikino Prūsijos kraštą,
pirmą kartą užpuldami iš pietų, antrą kartą iš žiemių. Atkeršydamas už tą
užpuolimą Vokiečių Ordinas 1348 metais įsiveržė toli į Lietuvą ir sumušė
Kęstučio ir Algirdo kariuomenę prie Strėvės upės, įtekančios į Nemuną.
Lietuviai kaikuriam laikui aprimo. Tuo naudodamasis Ordinas padarė keturis
žygius į Lietuvą. 1365 metais Ordino kariuomenė, pasiėmusi maisto mėnesiui,
buvo nuėjusi iki Vilniaus. 1370 metais lietuviai su didele kariuomene už¬
puolė Prūsus, pasidalinę į mažesnius būrius, nuteriojo samų kraštą ir vėl
susirinko krūvon už trijų mylių nuo Karaliaučiaus, ties R u d a v o s bažnyt-
kiemiu. Čionai lietuvius sumušė pasivijusi Ordino kariuomenė. Tuo du
didesniu mušiu, prie Strėvės ir Rudavos, buvo vokiečių išgarsinta, kaipo
dideliu Ordino laimėjimu, bet svarbesnių pasekmių juodu neturėjo. Po mūšio
prie Rudavos lietuviai vėl tuojau užpuldinėja Prūsų kraštą, ko nebūtų galėję
daryti, jei būtų netekę didelio kareivių skaičiaus. 1376 metais Lietuviai
smarkiai nuteriojo Pregelio paupius, užmušė arba išvedė nelaisvėn apie
1000 žmonių. 1377 metais atvyko Ordinui pagalbon aukštas svečias, Austrijos
kunigaikštis Albertas III, su 62 ricieriais ir 2000 raitos kareivijos įgyti garbės
kovoje su lietuviais. Patsai magistras su didele kariuomene vedė svečius
į Lietuvą, bet tenuėjo iki Dubysos ir pasišvaistę apylinkėje apie savaitę,
sugrįžo namo. Sudeginus pirmąjį pasitaikiusį sodžių, Albertui suteikta ricie-
riaus garbė.

Tokių svečių talkininkų Ordinas dažnai susilaukdavo netiktai iš Vokietijos,
bet ir iš tolimesnių kraštų: Olandijos, Čechijos, Vengrijos, Francijos. Tečiau
Lietuvos kunigaikščiai įstengė apginti savo kraštą ir neužleidė Ordinui neikiek
savo žemės. Matyti, abiejų kariaujančių pusių galybė buvo maždaug lygi.
Lietuvai galybės pridavė jos valdovų sutartis ir vienybė.

Tarybos dėl krikšto. Algirdas ir Kęstutis taippat kaip ir
Gediminas buvo pradėjo tarybas dėl krikšto. Kęstutis, tar¬
damasis dėl taikos su Lenkijos karalių Kazimieru (1349 m.),
davė jam vilties, jog jisai galįs tapti krikščionimi. Kazimieras
apie tai pranešė papai Klemensui VI. Papa tuojau pasiuntė
bules į Kazimierą ir į Gniezno arkivyskupą, ragindamas juos
rūpintis Lietuvos apkrikštijimu. Rašė taipogi papa Kęstučiui
ir jo broliams, kviesdamas juos priimti katalikų tikėjimą, žadė¬
damas karališką karūną. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Tary¬
bas dėl Lietuvos krikšto atnaujino (1355 m.) papa Innocen-
tas VI, per Krakovo kleboną daktarą Dobrogostą siuntė raštus

— 47 —

Vengrų karaliui Liudvikui, Opolijos kunigaikščiui Vladislovui
ir Mozūrijos kunigaikščiui Ziemovitui, taippat ragindamas juos
rūpintis Lietuvos apkrikštijimu, pranešdamas, jog jisai per tą
patį Dobrogostą rašęs ir Lietuvos kunigaikščiams. 1358 metais
Algirdas ir Kęstutis per pasiuntinį pranešė ciesoriui Karoliui IV,
kad jei jisai pasirūpintų sutaikinti juodu su Vokiečių Ordinu,
juodu linkę esą priimti krikštą. Ciesorius dėl to reikalo pasiuntė
į Lietuvą savo įgaliotinių, tarp kurių buvo ir Pragos arkivysku¬
pas. Bet Algirdas ir Kęstutis pastatė tokias sąlygas: Vokie¬
čių Ordinas turi sugrąžinti Lietuvai žemes tarp Pregelio ir
Dauguvos upių, patsai turi persikelti į Rusijos tyrus ir tenai
ginti krikščionis nuo totorių užpuldinėjimų. Tokių sąlygų nei
Ordinas negalėjo priimti, nei ciesorius išpildyti, todėl ir tarybos
turėjo nutrūkti. Taippat neturėjo pasisekimo ir papos Grego-
riaus XI raštas, į Algirdą, Kęstutį ir Liubartą. Tuo raštu
papa ragino Lietuvos kunigaikščius priimti katalikų tikėjimą.
Tuomet pasibaigsiančios sunkios ir ilgos kovos su Vokiečių
Ordinu. Jei Lietuvos kunigaikščiai sutiktų tapti krikščionimis,
tai papa žadėjo atsiųsti kunigų katalikų tikėjimui skelbti ir tai¬
kai su krikščionimis padaryti. Bet kaip ir pirmiau karai su
Vokiečių Ordinu sunkino Lietuvos kunigaikščiams prisijungimą
prie krikščionių visuomenės.

Lietuva kryžkelėje.*)

Algirdo giminės surusėjimas. Algirdas turėjo 12 sūnų. Iš
jų tėvo mylimiausias buvo Jogaila, gimusis iš antrosios
Algirdo pačios Julionos Tveriškės. Jį Algirdas skyrė savo
vieton didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kęstučio irgi aiškus
buvo noras palikti po savęs Trakų kunigaikščių savo sūnų
Vytautą, vienų su Jogaila metų, augusį kartu ir labai su
juo susidraugavusį. Matyti, Algirdas su Kęstučiu ir po mirties
norėjo palikti Lietuvoje tokią pat tvarką, kokia jų dviejų buvo
įvesta, kuri jiemdviem viešpataujant pasirodė labai tinkama
Lietuvai valdyti.

*) D r. K- Lohmeyer, Oeschichte West- und Ostpreussens.

Dr. F. Koncczny, Jagietto i Witold, Lwow, 1893.

— 48

Bet per jų valdymo ilgą laiką daug kas Lietuvoje atsi¬
mainė. Algirdas prijungė prie Lietuvos kita tiek Rusijos žemių,
kiek jų Gedimino buvo palikta, per tai Lietuvos didžiojoje
kunigaikštijoje rusų įtaka žymiai įsigalėjo. Patsai Algirdas ir
visa jo giminė buvo pasidavusi tai įtakai. Daugelis Algirdo
sūnų, valdydami Rusijos kraštus, buvo priėmę stačiatikių tikė¬
jimą, vedę ruses pačias, todėl jie visi buvo gerokai nutolę nuo
lietuvių gyvenimo. Labiau jiems rūpėjo savo kunigaikštijų,
negu visos Lietuvos reikalai. Beto tolimesnis dalinimas žemių
tarp Algirdo sūnų ir kitų Gedimino giminiečių silpnino valsty¬
bės vienybę. Tų žemių kunigaikščiai ne visados benorėdavo
pripažint ant savęs valdžią didžiojo Lietuvos kunigaikščio,
sėdinčio Vilniuje.

Reikalas naujo tikėjimo. Lietuvoje buvo pribrendęs kitas
dar svarbus reikalas, kurio ilgiau atidėlioti negalėjo, būtent,
krikščionių tikėjimo įvedimas. Senovės gadynės vyrai, Algir¬
das ir Kęstutis, tvirtai dar laikėsi savo tėvų senoviškojo tikė¬
jimo. Bet jų sūnūs, Jogaila ir Vytautas, numanė, jog senoviš¬
kasis lietuvių tikėjimas nebegali ilgai laikytis. Matė jie, kad
aplinkui visos tautos, jau priėmė krikščionių tikėjimą, suprato
jie to tikėjimo aukštumą, numanė, jog ir jiems su savo tauta
reikia pagalios tas tikėjimas priimti.

Lietuviams gerai buvo pažįstamos dvi krikščionių bažnyti:
katalikų ir stačiatikių. Katalikų tikėjimą išpažino
vokiečiai, su kuriais lietuviai kovodami nuolat susidurdavo,
taipogi artimieji kaimynai lenkai. Lietuviai žinojo, jog tą tikė¬
jimą išpažįsta ir kitos vakarų Europos tautos, iš kurių lietuviai
ėmėsi pavyzdžius geresnio visuomenės sutvarkymo ir kul¬
tūros. Stačiatikių tikėjimą išpažino žymi dalis Lietuvos paval¬
dinių rusų. Jisai drauge su Algirdo pačiomis buvo jau įsikūręs
didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmuose Vilniuje. Priimdami
stačiatikių tikėjimą, didieji Lietuvos kunigaikščiai būtų galėję
įgyti tuo didesnę ištikimybę Rusijos žemių gyventojų. Algirdo
giminė ir linko prie to tikėjimo. Bet didžiuosius Lietuvos kuni¬
gaikščius, tautos vadovus, labiau traukė prie savęs katalikų
tikėjimas. Ir Mindaugas, ir Gediminas, ir Algirdas su Kęstučiu

— 49

vedė tarybas su papomis, su ciesoriais dėl katalikų tikėjimo
priėmimo. Didelis kliuvinys tam buvo Vokiečių Ordino
nuolatiniai užpuldinėjimai, jo noras užgrobti Lietuvos žemes.
Nuo krikščionių tikėjimo sulaikė lietuvius ir jų įpratimas į
karus.

Kova Jogailos su Kęstučiu. 1377 metais mirė vyriausias
Lietuvos valdovas Algirdas. Vadovaujant Kęstučiui, didžiuoju
Lietuvos kunigaikščiu pripažinta Algirdo sūnus Jogaila, 26 metų
jaunikaitis. Senas Kęstutis, rodydamas vienybės pavyzdį,
geruoju pasidavė Jogailos valdžiai, tikėdamasis, kad jaunas
Jogaila, eidamas savo tėvo pėdomis, klausys Kęstučio patarimų,
ir juodu, o paskui Jogaila su Vytautu išvieno toliau valdys Lie¬
tuvą, kaip ją ligšiol valdė Algirdas su Kęstučiu. Bet Jogaila,
labiau klausydamas motinos ir brolių, norėjo pasiliuosuoti iš
po dėdės globos ir ieškojo susiartinimo su Vokiečių Ordinu.
Dar 1379 metais darant dešimčiai metų taiką tarp Jogailos ir
Kęstučio iš vienos pusės ir Ordino iš kitos pusės, Kęstučio
žemės tapo iš tos sutarties išskirtos. Ordinas prisižadėjo
nebeužpuldinėti tiktai Gardino ir Bresto žemių, Lietuvai pri¬
klausančių, Lietuvos kunigaikščiai gi apsiėmė nebeužpuldinėti
Ordino žemių pietuose. Ordinas ta sutartimi darė skirtumą
tarp rusų ir lietuvių žemių, norėdamas tuo pasėti nesutikimą
tarp dviejų dalių, iš kurių buvo sudaryta Lietuvos valstybė.
Dauguma Kęstučio žemių nebuvo apimta ta sutartimi. Vokie¬
čių Ordinas sakėsi negalįs daryti sutarties su nekrikščionimis.
1380 metais Jogaila jau vienas padarė naują, šį kartą jau slaptą,
sutartį su Vokiečių Ordinu, iš kurios Kęstutis visai išskiriamas.
Kad Kęstutis nepažintų, jog be jo padaryta sutartis, į ją įdėta
tokie punktai: jei Jogaila būtų priverstas pasiųsti savo kariuo¬
menę prieš Vokiečių Ordiną, tai dar nebus sutarties sulaužy¬
mas, bile tiktai ta kariuomenė nieko blogo Vokiečių Ordinui
nedarytų. Paimti nelaisvėn vienos ir kitos pusės žmonės turi
būti grąžinami dovanai, bet kad sutartis neišeitų aikštėn, tai
reikia taip daryti, lyg tartum belaisviai būtų išperkami už
pinigus. Sutartis padaryta per susivažiavimą, surengtą būk
Lietuvos Istorija. 4

50

tai medžioklei. I ją buvo pakviestas ir Kęstučio sūnus Vytau¬
tas, bet jisai apie sutarties įvykimą nieko nenumanė. Tačiau
toksai prityręs vyras, kaip Kęstutis, tuojau pajuto įvykusią iš
Jogailos pusės permainą, ilgai nelaukdamas su kariuomene ap¬
gulė Vilnių (1381 m.), paėmė pilį su visu Jogailos dvaru ir jo
rūmuose rado pačios sutarties raštą. Turėdamas tokį aiškų
Jogailos vyliaus priparodymą, atėmė jam Vilnių ir patsai apsi-
garsino didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jogailai paliko jo
tėvo dalį, Krėvės ir Vitebsko žemes.

Tačiau Jogaila nesiliovė ir toliau daryti pinklių savo dėdei.
Per savo brolį Skirgailą padarė naują sutartį su Vokiečių Or¬
dinu ir pasikvietė jį pagalbon prieš Kęstutį. Kęstučiui išėjus
į karą prieš Jogailos brolį Kaributą, Novgorodo Sieversko kuni¬
gaikštį, Jogaila užėmė Vilnių, susijungęs su kryžiuočiais, paėmė
Trakus. Kęstutis gavęs apie tai žinią, skubinai sugrįžo Lie¬
tuvon, Vytautui padedant, surinko kariuomenę Žemaičiuose ir
ties Trakais sutiko Jogailą su Ordino kariuomene. Abiem
pusėm rengiantis į kovą, Jogaila kreipėsi į Vytautą, prašy¬
damas suderinti jį su Kęstučiu. Kęstutis ir Vytautas atvyko
į Jogailos kariuomenės stovyklą tartis dėl susiderinimo, bet
tuojau abu tapo suimtu ir nuvestu Vilniun. Kęstutis buvo už¬
darytas Krėvės pilyje kalėjime ir po penkių dienų pasmaugtas,
ar su Jogailos žinia, tikrai negal pasakyti. Žmonėse paskleista
garsas, kad Kęstutis patsai pasismaugęs. Jo kūnas parvežta
Vilniun ir iškilmingai su visomis laidojimo apeigomis sude¬
ginta.

Jogaila dar labiau susirišo su Vokiečių Ordinu, darydamas
su juo tokią sutarį (1382 m.): Jogaila atiduoda Vokiečių Or¬
dinui Žemaičių kraštą iki Dubysos upės; abi pusi prižada per
4 metus palaikyti taiką; Jogaila prižadėjo per 4 metus su savo
kraštu priimti katalikų tikėjimą. Taip delei kilusių tarp Lie¬
tuvos kunigaikščių nesutikimų, Vokiečių Ordinas gavo Žemai¬
čių kraštą, kurio per tiek metų ginklu negalėjo įgyti.

Kova tarp Vytauto ir Jogailos. Tuo tarpu Vytautui pavyko
ištrūkti iš Krėvės kalėjimo. Jisai išbėgo pas savo svainį, Mo-
zūrijos kunigaikštį Janušą, tenai pagalbos negavęs, kreipėsi į

51

Vokiečių Ordiną, žadėdamas priimti krikštą ir prašydamas, kad
Ordinas padėtų jam atgauti jo tėviškę. Ordinas, tebevesdamas
tarybas su Jogaila, pradžioje šaltai priėmė Vytautą. Bet gi
ir tuomet Vytautas naudingas buvo Ordinui gąsdinti Jogailai
ir gauti iš jo geresnėms sąlygoms. Jų neišderėjęs, Ordinas ėmė
labiau palaikyti Vytautą. Magistras, drauge su Vytautu, kuriam
tuo laiku atėjo pagalbon apie 3000 žemaičių, paėmė Trakus
(1383 m.), buvo nuėję iki Vilniaus, bet Vilniaus pilies paimti
neįstengė ir sugrįžo atgal. Jogaila su Skirgaila atsiėmė Tra¬
kus. Taigi Vytauto žygis prieš Jogailą šiuo kartu nepavyko.
Jogaila nerodė noro nusileisti Ordinui. Vytautas darėsi Ordi¬
nui labiau reikalingas, ir Ordinas jį apkrikštijo (21 spalių mėn.
1383 m.). Krikštas atlikta mažame Prūsijos miestelyje Tapiau
be jokios didesnės iškilmės. Ordinas davė Vytautui Lietuvos
pasienyje valdyti mažą miestelį, Naująjį Marienburgą. Tenai,
regis, priėmė krikštą atvykusis pas Vytautą jaunis brolis,
kuriam per kriktštą duota vardas Zigmantas. Čionai pas Vy¬
tautą susirinko jo šalininkai. Su Vytautu ir Ordinu susijungė
Žemačių kraštas ir dalis Trakų kunigaikštijos. Vytauto įtaka
augo, jis darėsi Jogailai vis labiau pavojingas. Vytautas su savo
kariuomene, padedamas Ordino, padarė naują žygį prieš Jo¬
gailą (1384). Sugriauta Kauno pilis ir ties Kaunu ant Nemuno
salos pastatyta nauja tvirtovė, kurią Ordinas padavino Nau¬
juoju K vi dzin u. Ketinta ji atiduoti Vytautui valdyti. Bet
tuo pačiu laiku Jogaila su Skirgaila sumušė Ordino kariuomenę
ties Vilkiškiu. Taigi ir šį kartą žygis prieš Jogailą pilno pasi¬
sekimo neturėjo. Negalėdamas atkovoti iš Jogailos Vytautui
jo tėviškės, Ordinas pasitenkino tuo, kad paėmė nuo Vytauto
raštą, kuriuo Vytautas pripažino save Ordino vasalu savo
tėviškėje, Trakų kunigaikštijoje, kurią atgauti Ordinas jam pri¬
žadėjo. Jeigu gi išmirtų Vytauto giminė, tai jo žemės turinčios
visai atitekti Ordinui. Bet Ordino paimtas dokumentas nebe¬
turėjo svarbos, dėlto kad buvo jau pradėtos tarybos tarp Vy¬
tauto ir Jogailos, kurs keletą kartų buvo atsiuntęs pas Vytautą
savo pasiuntinius, kviesdamas derintis. Vytautas reikalavo
savo tėviškės grąžinimo, vadinasi, visų žemių, kurios pirmiau

4 *

— 52

priderėjo Kęstučiui. Jogaila to reikalavimo pilnai išpildyti
negalėjo. Trakai buvo jau atiduoti Skirgailai, kurs buvo arti¬
miausias Jogailos padėjėjas ir turėjo užimti greta Jogailos tokią
pat vietą, kokia seniau greta Algirdo priderėjo Kęstučiui.
Jogaila sutiko atiduoti Vytautui Gardino ir Bresto žemes,
regis, prižadėjo ir Trakus, kuomet Skirgaila gaus Polocką, kur j
reikėjo dar atimti iš kito Jogailos brolio, Andriaus. Vytautas
kietai laikėsi savo sąlygų, bet pagalios pasidavė savo šalininkų
prikalbinėjimams ir sutiko taikintis su Jogaila. Pertraukdamas
santykius su Ordinu, pasiryžo sunaikinti jo tvirtoves, pastaty¬
tas Lietuvos pasienyje. Apsimesdamas traukiąs j karą prieš
Jogailą, jėjo į Georgenburgo tvirtovę, išmušė jos kareivius ir
pilj sudegino. Paskui sugrįžęs atgal nudegino savo buvusiąjį
Naująjį Marienburgą ir su savo šalininkais pagrįžo pas Jogailą.
Suvienytos Vytauto, Jogailos ir Skirgailos kariuomenės apgulė
Naująjį Kvidziną. Atvykęs jo gelbėti su didele kariuomene,
Ordino magistras nieko negalėjo jai padėti. Lietuviai ją pa¬
ėmė ir visai išgriovė. Nelaisvėn pateko 55 ricieriai ir 250 karei¬
vių. Visa Nemuno vaga iki Prūsų sienos tapo liuosa, tame
Lietuvos pakraštyje nebeliko Ordino tvirtovių.

Vytautas gavo iš Jogailos prižadėtas Gardino ir Bresto
žemes. Atgavo savo žemes ir Vytauto brolis Tautvilas, kurs
drauge su Vytautu buvo išbėgęs į Mozūriją ir tenai apsikrik¬
štijo. Sugrąžinta žemė ir Vytauto šalininkams. Vytautas turėjo
tiktai išduoti raštą, jog ištikimai tarnaus Jogailai ir be jo žinios
neturės susižinojimo su kitomis valstybėmis.

Taip vėl įvyko taika tarp žymiųjų Lietuvos kunigaikščių,
Jogailos ir Vytauto, bet ji nebuvo tvirta. Jogaila pilnai nepasi¬
tikėjo Vytautu. Prieš Jogailą netrukus sukilo jo brolis, Polocko
kunigaikštis Andriejus, susijungė prieš Lietuvą su Livonijos
Ordinu ir Maskvos kunigaikščiu. Priešais stovėjo naujas karas.
Polockas buvo žadėtas Skirgailai, kurs tuo laiku priėmė sta¬
čiatikių tikėjimą, kad galėtų tikti į valdytojus Polockui. Tą
tikėjimą buvo jau priėmę ir kaikurie kiti Jogailos broliai. Linko,
regis, prie to tikėjimo ir patsai Jogaila, bent Vytautas 1390 me¬
tais skundėsi, jog Jogailai ir Skirgailai reikalaujant buvęs ir jisai

— 53 —

priverstas rodytis esąs stačiatikių tikėjimo, nors ištikrųjų visa¬
dos buvęs katalikas. Bet Jogaila neseniai buvo prižadėjęs
Ordinui iki 1386 metų priimti katalikų tikėjimą. Taigi pačioje
didžiojo kunigaikščio šeimynoje svarbiausiuose dalykuose, tikė¬
jime, nebuvo vienybės ir aiškaus plano. Surusėjusi Algirdo
giminė linko stačiatikių cerkvėn, Kęstučio giminė priėmė kata¬
likų tikėjimą. Jogaila su jaunaisiais savo broliais tebebuvo
senoviškame lietuvių tikėjime ir svyravo. Lietuvių tauta sto¬
vėjo kryžkelėje, dairydamasi, kątron pusėn pasukti: ar j rytus,
stačiatikių cerkvėn, ar j vakarus, katalikų Bažnyčion.

■C22>

Antroji Dalis.

Lietuva personalėje unijoje su Lenkija
(1385-1569 m.).

Unija ir krikštas.*)

Lietuva ir Lenkija. Mirus Kazimierui Didžiajam (1370 m.),
pasibaigė vyriškoji eilė Lenkijos karalių giminės. Lenkijos
karalių pripažinta Vengrijos karalius Liudvikas, Kazimiero
sesers sūnus. Jam mirus (1382 m.), Lenkijos sostas atiteko
Liudviko jaunutei dukterei Jadvygai. Ji buvo sužieduota
su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu ir, susėjusi j metus, turėjo
už jo ištekėti. Lenkija būtų atitekusi Austrijoje viešpataujan¬
čiai Habsburgų giminei ir be abejo būtų susiliejusi su Austrija,
kaip susiliejo su ja Vengrų ir Cechų karalystės. Dėlto lenkai,
bijodami paskęsti vokiečių jūroje, nenorėjo leisti savo kara¬
laitės už Vilhelmo, ieškojo jai kito vyro, sau gi karaliaus.

Gresiant pavojui iš vokiečių pusės, lenkų akys nukrypo
Lietuvon. Manyta, kad naudingiau bus pavesti Lenkijos sostas
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai, negu Habsburgui
Vilhelmui. Lenkija seniau kovojo su Lietuva dėl pietinės Rusi¬
jos žemių. Kazimieras, atsižadėjęs išėjimo i Baltijos jūrą,
mėgino prasimušti prie Juodosios jūros, užimti tos jūros apy¬
tuščius pakraščius, Volynijos ir Podolijos plotus. Bet čionai
pirmiau jau buvo įsikūrę Lietuvos kunigaikščiai, ir Lenkija

*) A . Prochaska, Codex epistolaris Vitoldi, Cracoviae, 1882. Sokolowski
ir Szujski į Codex epistolaris saeculi XV. Cracoviae, 1876. Koneczny, Jogiello
i Witold. Smolka, Rok. 1386, Krakdvv, 1886. Fr. Piekosinski, Statut Litevvski,
Krakow, 1899.

55

tegavo iš Rusijos žemių dalį Galicijos. Tose žemėse Liudvikas
buvo pastatęs vengrus viršininkus, taigi ir Galicijos Lenkija
neteko. Beto lietuviai savo nuolatiniais užpuldinėjimais naikino
ir tikrosios Lenkijos kraštus. Pasikvietus Lietuvos valdovą
sau į karalius, Lenkija galėjo tikėtis, kad lietuviai nustos už-
puldinėję Lenkijos žemes, kad atsidarys lenkams įėjimas į der¬
lingus artimus Volynijos ir Podolijos kraštus, buvusius Lietuvos
kunigaikščių valdžioje. Beto Lenkija buvo netekusi savo žemių
žiemiuose, prie Vyslos įtakos, ir tuo tapo atstumta nuo išėjimo
į Baltijos jūrą. Tas žemes buvo užgrobęs Vokiečių Ordinas.
Galima buvo tikėtis, padedant Lietuvai, taip-pat kovojančiai
su Vokiečių Ordinu, atgauti ir tas žemes.

Lietuvai irgi naudinga buvo įgyti Lenkuose padėjėją kovoje
su Vokiečių Ordinu. Taigi bendri vienos ir kitos valstybės rei¬
kalai stūmė tą valandą Lietuvą ir Lenkiją prie susiartinimo ir
sutartino veikimo. Tai numanydami. Mažosios Lenkijos ponai,
stovėjusieji tuomet prie valdžios vairo, nutarė kviestis Jogailą
į karalius. Tą sumanymą palaikė ir Lietuvos kunigaikštis Vy¬
tautas.

Unija. 1385 metų pradžioje Jogailos pasiuntiniai su įgalia-
vimais atvyko Krakovan ir tenai pasiėmę Lenkijos atstovų,
nuvyko į Vengriją pas Jadvygos motiną karalienę Elžbietą.

Išreikšdami savo apsilankymo tikslą, jie Jogailos vardu pranešė, jog
daugelis ciesorių ir karalių norėję susigiminiuoti su Jogaila, bet Vengrijos
karalienei tebuvę Dievo skirta tai įvykdinti. Daugelis ciesorių ir kitų krikš¬
čionių kunigaikščių rūpinęsi atvesti Jogailą į katalikų tikėjimą, bet Dievas
irgi tiktai tai pačiai karalienei teskyręs tą garbę.

Jogaila, prašydamas sau už moterį Jadvygą, prižadėjo
apsikrikštyti patsai su visa savo tauta, visus Lietuvos ir Rusijos
kraštus ant visados prijungti prie Lenkijos, savo kaštais atgauti
Lenkijai visas žemes, kurios buvo nuo jos atimtos, užmokėti
už Jadvygą Austrijos kunigaikščiui 200 000 florenų pabaudos,
kuri buvo paskirta, jei iširtų Jadvygos moterystės sutartis su
Vilhelmu, paliuosuoti visus lenkus belaisvius, kurie per karus
buvo paimti. Taigi prižadėjimų iš Jogailos pusės nesigailėta.
Elžbieta sutiko leisti savo dukterį už Jogailos, ir jos pasiun-

56 —

tiniai atvyko pas Jogailą i Krėvės pili, kame ir pabaigta visos
tarybos. 14 rugpiūčio 1385 metais Jogaila tam tikru raštu
patvirtino savo prižadėjimus, kuriuos buvo padarę jo pasiun¬
tiniai Vengrijoje. Tą raštą savo parašais patvirtino Jogailos
broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir Vytautas, kaipo atsto¬
vai visos Gedimino giminės, kurios vardu būdavo daromos
sutartys su svetimomis valstybėmis. Bajorijos atstovai Krė¬
vės unijos akte nedalyvavo. Taip įvyko pirmoji unija arba
susivienijimas Lietuvos su Lenkija. Nuo rašto išdavimo vietos,
paprastai vadinasi ji Krėviški. Ištikrųjų unijos vardas tam
aktui netinka, nes buvo tai ne dviejų valstybių susijungimas,
bet aneksija arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos.

Kaip išaiškinti, kad po tokiomis sunkiomis Lietuvai sąly¬
gomis galėjo pasirašyti Lietuvos kunigaikščiai? Jogaila manė,
kad, tapdamas Lenkijos karalių, jis nenustoja būti didžiuoju
Lietuvos kunigaikščiu, niekas jam ir jo jpėdiniams negalės
atimti valdžios Lietuvoje. Beto, regis, kad, Lietuvos kuni¬
gaikščiai, darydami uniją, laikėsi nuomonės, jog ne visa, kas
rašoma dokumentuose, tuojau vykinama gyvenime. Juk ir
Jogaila, ir Vytautas neseniai buvo užrašę Žemaičių kraštą
Vokiečių Ordinui, bet paskesnieji atsitikimai parodė, kad juodu
neturėjo noro atsižadėti to krašto. 1389 metais kunigaikštis
Lengvenis, pakviestas j Novgorodo kunigaikščius, išdavė raštą,
kuriuo prižadėjo Novgorodo vardu paklusnumą Lenkijos kara¬
lystei, nors Novgorodas niekuomet nebuvo pripažinęs ant
savęs Lenkijos valdžios. Ir Lengveniui, davusiam tą raštą,
ir Lenkijos politikams, jį paėmusiems, buvo aišku, jog jame
paminėtosios sąlygos buvo tiktai programas, tolimas nuo jo
vykinimo tuojau. Panašiai, regis buvo suprantama ir Krė-
viškės unijos apsirašymų vertumas. Bet kiekvienas pasiža¬
dėjimas riša. Jogailos ainiai Lenkijos soste ilgainiui tapo
labiau Lenkijos, negu savistovės Lietuvos reikalų reiškėjais
ir vėliau privedė prie visiško Lietuvos susiliejimo su Lenkija.

Vokiečių Ordinas, pajutęs tas tarybas, stengėsi jas išar¬
dyti. Rugpiūčio mėnesyje 1385 metais su didele kariuomene
užpuolė Lietuvą, buvo nuėjęs anapus Vilniaus, iki Ašmenos,

57

bet sutikęs lietuvių kariuomenės pasipriešinimą, pasiskubino
sugrįžti namo. Panašų užpuolimą žiemą surengė Livonijos
Ordinas. Bet tai nesulaikė Jogailos nuo kelionės Lenkijon.
Vasario 14 dieną 1386 metais jisai buvo jau Krakove, ant ryto¬
jaus, 15 vasario, apsikrikštijo ir tą pačią dieną atliko vestuvių
su Jadvyga iškilmę, paskui buvo karūnuotas Lenkijos karalių.
Drauge su Jogaila buvo apkrikštyti Krakove ir tie jo broliai,
kurie dar nebuvo krikščionys. Tuomet taipogi Krakovo kate¬
droje padarė katalikų tikėjimo išpažinimą ir Vytautas. Tuom
jisai parodė norįs būti išvieno su Lietuva ir veikti Lietuvoje,
kuri netrukus turėjo priimti katalikų tikėjimą.

Jogailos pakvietimas į Lenkijos karalius buvo sujungtas su dideliais
prižadėjimais iš Jogailos pusės. Lenkijos ponai, pavedę Jogailai savo kara¬
lystės sostą, reikalavo iš jo užtikrinimo, jog jisai išpildys duotuosius priža¬
dėjimus. Jogaila buvo priverstas užstatyti savo brolius, drauge su juo nuvy¬
kusius Krakovan. Tuo tarpu Lietuvą buvo užpuolęs Livonijos Ordinas. Su
juo susijungė Polocko kunigaikštis Andrius. Bent kiek vėliau paskelbė karą
Lietuvai Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas. Del to karo Lietuvos kuni¬
gaikščiai buvo reikalingi būtinai Lietuvoje. Kovo mėnesyje Jogailai pavyko
paliuosuoti lenkams užstatytus Lietuvos kunigaikščius, Skirgailą ir Vytautą,
ir išsiųsti juos Lietuvon, bet išvažiuodamu juodu turėjo išduoti raštą, jog
sulig pirmojo pareikalavimo vėl pribus Lenkijon. Lietuvos kunigaikščiai
mūšyje prie Vechros upės nuveikė Sviatoslavo kariuomenę. Jis pats krito
tame mūšyje, jo sūnus buvo paimtas nelaisvėn ir priverstas padaryti taiką
su Jogaila, ir tuomet tiktai atgavo laisvę ir sostą Smolenske.

Jogaila buvo prižadėjęs prijungti prie Lenkijos visas Lie¬
tuvos didžiosios kunigaikštijos žemes ir apkrikštyti visą savo
tautą. Pildydamas tą savo prižadėjimą, jisai rudenį 1386 me¬
tais išsirengė kelionėn į Lietuvą. Pakelyje aplankė Volyniją
ir kitas kunigaikštijas, paimdamas iš jų kunigaikščių tam tikrus
raštus, kuriais Lietuvos kunigaikščiai prižada paklusnumą Jo¬
gailai, Lenkijos karalienei ir Lenkijos karalystei. Tie raštai
parodo, kaip Lenkų politikai suprato Lietuvos susivienijimą su
Lenkija. Jos numanymu Lietuvos didžioji kunigaikštija nuo
unijos laikoma visai panaikinama, Lietuvos kunigaikščiai pri¬
žada paklusnumą ir ištikimybę jau nebe Lietuvos didžiajam
kunigaikščiui, bet Lenkijos karaliui ir Lenkijos karalystei.

— 58 —

Lietuvos krikštas. Pradžioje metų Jogaila, lydimas Lie¬
tuvos kunigaikščių, dvasiškuos ir lenkų didikų, atvyko j Vilnių
Lietuvos apkrikštyti. Lietuviai, Jogailos paraginti, būriais ėjo
krikštytis. Kadangi tarp atvykusių iš Lenkijos kunigų neatsi¬
rado užtektinai mokančių lietuviškai, tai krikščionių tikėjimo
tiesas aiškinant reikėjo šauktis ir vertikų pagalbos. Jogaila ir
Vytautas patys aiškino tikėjimo tiesas. Vilniuje prie pilies
kalno, kame pirma buvo kūrenama šventoji lietuvių ugnis, nu¬
tarta pastatyti katedros bažnyčią. Naujai steigiamajai Vilniaus
vyskupijai Jogaila dovanojo namų Vilniaus mieste ir žemės
kitur. Vytautas nuo savęs padidino tas dovanas. Iš Vilniaus
Jogaila atliko kelionę j kitus Lietuvos miestus, taippat ragin¬
damas lietuvius krikštytis. Papa Urbonas VI, gavęs iš Jogai¬
los žinią apie Lietuvos krikštą, suteikė Jogailos pasiuntiniui,
Poznaniaus vyskupui Dobrogostui, jgaliavimą įsteigti Vilniuje
vyskupiją. Pirmuoju Vilniaus vyskupu tapo pranciškonų vie¬
nuolis Andrius Jastrzębiec (1388), gyvenusis seniau prie Algirdo
Vilniuje. Katalikų tikėjimą Jogaila pripažino viešpataujančiu.
Rusai stačiatiktiai paliko savo tikėjime, lietuvių gi tauta priėmė
katalikų tikėjimą. Lietuviams katalikams uždrausta suseiti į
moterystę su rusais stačiatikiais, jei jie nepriima katalikų tikė¬
jimo.

Sustiprinti katalikų tikėjimui Jogaila išleidę įstatą (20 vasario 1387 m.),
kuriuo priėmusiems katalikų tikėjimą bajorams suteikė šiuos palengvinimus:
teisę valdyti nuo ainių įgytus miestus, pavietus, sodžius, namus, juos par¬
duoti pagal savo norą, kaip tai yra Lenkijoje, teisę laisvai dukteris ir gimi-
nietes už vyro išleisti. Bet jei našlė ištekėtų už kito vyro, pirmojo vyro
palikti jai turtai turi atitekti jo vaikams arba giminėms. Katalikai bajorai
neturi būti verčiami atlikti jokių darbų, išskyrus naujų pilių statymą ir senųjų
taisymą, ir tai tuomet tiktai tuos darbus teturi atlikti, kuomet visa Lietuva
prie jų varoma. Kiekviename paviete Jogaila prižadėjo įvesti teisėjus, kaip
tai yra Lenkijoje. Dviem dienom vėliau (22 vasario) Jogaila išleidę kitą
įstatymą, kuriuo suteikė bažnyčioms paliuosavimą nuo mokesčių ir kitokių
priedermių, valstybei atliekamų.

Kada visa tauta iškarto priima naują tikėjimą, tas priėmi¬
mas daugumai visados esti paviršutinis. Negal iškarto tokios
žmonių daugybės gerai išmokinti naujo tikėjimo tiesų. Taip be

— 59

abejo buvo ir Lietuvoje. Tiktai paskui, per ilgesni laiką, nau¬
jas tikėjimas prigijo. Lietuvoje naujo tikėjimo tuo sunkiau buvo
išmokinti, kad trūko kunigų, mokančių lietuviškai. Kunigams
prirengti Lietuvai Jadvyga karalienė įsteigė Pragoję bendra¬
buti studentams, kurie mokysis teologijos Pragos universitete.
Tą patj tikslą turėjo ir Jogaila, atnaujindamas ir praplatindamas
Krakovo universitetą (1400).

Tuoj po įvedimo krikščionių tikėjimo Vilniuje pastatyta kelios katalikų
bažnyčios. Kitose vietose Jogailos ir Vytauto laikais pastatyta šios bažnyčios:
Jogaila pastatė: Bistricoje, Medininkuose, Merkinėje, Ašmenoje Krėvėje,
Lydoje, Niemenčinė, MaiŠogaloje, Ukmergėje. Vytauto statytos: Kernavėje,
Kaune parapinė ir pranciškonų, Dubingiuose, Naujuosiuose ir Senuosiuose
Trakuose, Darsūniškyje, Dauguose, Perlojoje, Punėje, Švenčionyse, Eišiškyje,
Volkoviske, Breste. Lietuvos didžiūnų Vytauto laikais pastatyta bažnyčios:
Giedraičiuose, Višnevoje, Geranonuose, Trobose, Didžiuose Šalčininkuose,
Gardine. Tos visos vietos anais laikais turėjo būti lietuvių gyvenimo
žymesni centrai.

Santykiai su Vokiečių Ordinu. Lietuvos krikštas turėjo iš
pamatų permainyti jos santykius su Vokiečių Ordinu. Jisai
skelbėsi esąs įsteigtas krikščionių tikėjimui platinti ir ginti nuo
pagonių. Lietuvai priėmus katalikų tikėjimą, Ordinas nebe¬
galėjo Lietuvos užpuldinėti. Jogaila ir norėjo tai Ordinui pri¬
minti, kada, važiuodamas i Krakovą krikštytis, pranešė apie
tai jo magistrui ir pakvietė jį i savo krikšto tėvus. Jogaila
turėjo teisę tikėtis, kad Lietuvai priėmus krikštą, privalo įvykti
amžina taika tarp Ordino ir Lietuvos. Ordinas patsai numanė,
kad krikščioniškos Lietuvos užpuldinėjimai sunku būtų be-
pateisinti. Palaikydamas Habsburgus skleidė nuomonę po
krikščionių pasaulį, jog Lietuva kaip buvusi tebesanti pa¬
goniška, jog Jogaila tiktai apsimetąs krikščionimi, jog panašių
atsitikimų su Lietuvos valdovais buvę ir pirmiau; juk ir Min¬
daugas buvęs priėmęs katalikų tikėjimą, bet paskui sugrįžęs
į pagonystę, tai galį ir dabar atsikartoti. Lenkijos pagalba Lie¬
tuvai galint būti krikščionių pasauliui labai pavojinga, todėl
krikščionys turį po senovei padėti Vokiečių Ordinui, kurs esąs
tvirčiausia katalikų tikėjimo parama tuose kraštuose. Bet
toksai krikščionių visuomenės klaidinimas negi galėjo ilgai, išsi-

— 60 —

laikyti. Tuo tarpu Ordinas stengėsi, kol laikas, greičiau užimti
kiek galima daugiau Lietuvos žemių, kurios paskui, neužėmus
dabar, galėjo jam visai išsprukti. Nors Ordinas, Lietuvai priė¬
mus katalikų tikėjimą, mažiau begaudavo pagalbos iš kitų
kraštų, bet gi jisai turėjo dar užtektinai ir savų jėgų, ir patys
Lietuvos kunigaikščiai davė jam geros progos įsikišti į Lietu¬
vos reikalus.

Vytautas didysis Lietuvos kunigaikštis.*)

Lietuvos nepatenkinimas unija. Susivienijimas su Lenkija
atėmė Lietuvai jos didįjį kunigaikštį, atitraukė jį nuo Lietuvos
reikalų. Jogaila, tapęs Lenkų karalių, gyveno daugiausiai Lenki¬
joje. Išlaikyti savo valdžioje Lietuvai pastatė Vilniuje ir kituose
didesniuose Lietuvos miestuose, pilyse lenkų kariuomenės
būrius. Lietuvos reikalus manyta aprūpinti iš Krakovo. Bet
tokia didelė ir galinga valstybė, kokia tuomet buvo Lietuva,
negi galėjo atsisakyti nuo savistovybės, Lietuvos reikalų negi
galima buvo aprūpinti iš tolimo ir svetimo Krakovo. Patsai
Jogaila tai numanė, todėl priešingai savo prižadėjimams, duo¬
tiems Lenkijai, turėjo grąžinti didžiojo kunigaikščio valdžią
Lietuvoje. 1387 metais slaptai išduotu raštu netiktai pavedė
savo broliui Skirgailai Lietuvos žemes, išskyrus Vilnių, bet
suteikė jam ir didžiojo kunigaikščio valdžią, išreikšta šiais žo¬
džiais: „laikyti jį aukščiaus už visus kitus savo brolius.“

Jogailos pasidavimas svetimai įtakai, pastatymas Lietu¬
voje svetimos kariuomenės, Lietuvos žemių jungimas prie

*) Codex epistolaris Vitoldi. Koneczny Jogietto i Witold. Kochanski\
Witold, Wielki Ksiąže Litewski, Lwow, 1900. A. Prochaska, Dzieje Witolda,
Wilno, 1914. Gabrys, Vytauto ir lietuvių veikmė kovoje ties Griunvaldu^
Kaunas, 1912. Dr. Lohmeyer ; Geschichte Ost- und WestpreuBens. Prochaska,
Przed Grunwaldem. Dr. Krumholz, Samaiten und der Deutsche Orden,
Konigsberg, 1890. Narbutt, Dzieje Narodu Litevvskiego, t. VI. K. Motiejus
Wolonczewskis, Žemaitiu Wiskupiste, Vilniuje, 1848. Ks . Jan. Kurczewski,
Biskupstwo Wilenskie, Wilno, 1912. Prochaska , Na soborze w Konstancyj,
Krakovv, 1897. Prochaska, Ostatnie lata Witolda, Warszawa, 1882. Dr. Kutrzeba,
Unia Polski z Litwą, Warszawa, 1914. Dr. Jan Fijalek, Kosciot Rzymsko-
Katolicki na Litwie, Warszawa, 1914.

— 61

Lenkijos turėjo sukelti Lietuvoje nepatenkinimą. To nepaten¬
kinimo priežastj randame išreikštą šiais Vytauto žodžiais: sve¬
timi esą valdo didžiąją kunigaikštiją, ko pirma nebuvę Lietuvos
žemėje. Tuo nepasitenkimu ir pasinaudojo Vytautas, norė¬
damas atgauti Lietuvai savistovybę, sau gi valdžią Lietuvoje.

Vytauto kova su Jogaila. Susiderinęs su Jogaila, Vytautas
lig 1387 metų ištikimai jam tarnavo. Tačiau Jogaila visame
rodė savo nepasitikėjimą Vytautu. Nesugrąžino jam tėviškės
ir Trakus atidavė Vytauto priešininkui Skirgailai, nežiūrėdamas
to, kad Lietuvai valdyti labiau tiko katalikas Vytautas, negu
stačiatikis Skirgaila. Lyg atsilygindamas Vytautui už tėviškės
negrąžinimą, Jogaila davė jam Volynijos kraštą. Bet suteik¬
damas Vytautui Volyniją, Jogaila neišdavė jam jokio rašto, lyg
tartum tuo tikslu, kad Vytautas, neturėdamas rašto, visados
priderėtų nuo Jogailos malonės. Vytautas įsitikino geruoju
neatgausiąs sau priderinčios vietos Lietuvoje ir pasiryžo vėl
stoti į kovą su Jogaila. Rengdamasis i tą kovą, Vytautas su¬
siartino su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dimitru
ir prižadėjo išleisti už jo sūnaus Vasyliaus savo dukterį Sofiją.
Susirinkusieji apie Vytautą jo šalininkai Lucke sutarė nejučio¬
mis užpulti Vilnių (1389), ir jei būtų pavykę užimti Vilnius, tai
paskui jau lengva būtų buvę atimti iš Jogailos ir visą Lietuvą.
Bet tas užpuolimas nepavyko. Nepaėmęs Vilniaus, Vytautas
skubinai sugrįžo į savo Gardiną, pasiėmė savo giminę ir šali¬
ninkus ir su jais išsikėlė pas Vokiečių Ordiną prašyti vėl jo
pagalbos, apsiimdamas pildyti sutartį, kurią buvo padaręs su
Ordinu 1384 metais. Savo prižadėjimams patvirtinti Vytautas
davė Ordinui užstatan savo brolį Zigmantą, seserį Ringailą,
kaikuriuos savo šalininkus kunigaikščius ir apie 100 savo
bajorų. Ordinas šį kartą atsargiau elgėsi su Vytautu, negu
pirmąjį kartą, bet gi pagalbą prižadėjo ir pradėjo karą su
Jogaila.

Vytauto sukilimas sumaišė visus Jogailos sumanymus. Kaip tiktai tuo
laiku Jogaila buvo pasiuntęs savo brolį Lengvenį užimti kunigaikščio vietos
Novgorode, iš ten ketino spausti Maskvą. Dabar, kada reikėjo vesti kova
dar ir su Vytautu, ir su Vokiečių Ordinu, nuo anų toli siekiančių sumanymų
link Maskvos reikėjo atsisakyti.

62 —

Jogaila užėmė Vytauto žemes (1390). Ordino kariuomenė
buvo apgulusi Vilnių, bet jo paimti neįstengė. Vytautas apgulė
Ukmergę (1391), magistras buvo nuėjęs iki Trakų, bet juos
rado sudegintus. Ukmergėje Jogailos kariuomenės dalis, lie¬
tuviai ir rusai, pasidavė geruoju Vytautui, nenorėjusieji gi pasi¬
duoti lenkai buvo nuginkluoti ir išsiųsti į Prūsus. Vilniaus ir
šiais metais nepavyko paimti, užtat Vytautas užėmė Merki¬
nės ir Gardino pilis. Ir čionai lietuviai ir rusai kareiviai
nuginklavo lenkus ir pasidavė Vytautui. Visas Panemunis nuo
Kauno iki Gardino pateko Vytauto valdžion. įgijęs Lietuvoje
užtektiniai žemių ir iš jų turėdamas ištekliaus savo dvarui ir
kariuomenei išlaikyti, Vytautas apsigyveno kryžiuočių pilyje
Ritersverdere palei Kauną, parsikvietė čionai savo žmoną ir
savo šalininkus kunigaikščius (Alšėnų, Smolensko, Belzo).
Ordinas sugrąžino Vytautui užstatytuosius bajorus. Tiktai
Vytauto brolis Zigmantas turėjo palikti Prūsuose. 1392 metais
Vytautas atėmė iš Jogailos Naugarduką. Jogaila pamatė,
jog sunku jam bus nuveikti Vytautas, turėjusis žymios Lietu¬
vos dalies pritarimą, ir pasiryžo derintis, prižadė¬
damas Vytautui atiduoti jau nebetik jo tėviškę, bet visą
didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. Vytautas sutiko derintis tokio¬
mis sąlygomis. Ir šį kartą grįždamas prie Jogailos, Vytautas
persiskyrė su Vokiečių Ordinu tokiuo pat būdu, kaip ir pir¬
mąjį kartą: sudegino Ritersverdero tvirtovę, paėmė ir su¬
griovė Naujojo Gardino ir Meteno tvirtoves, kurias Vokiečių
Ordinas buvo pastatęs Vytautui saugoti. Už Vytauto atsi¬
metimą nuo Vokiečių Ordino turėjo nukentėti jo brolis Zigman¬
tas: Ordinas 6 metus išlaikė jį nelaisvėje ir tiktai 1398 metais
tepaliuosavo.

Gaudamas Lietuvą, Vytautas turėjo išduoti Jogailai tam
tikrą raštą, kuriuo pasižadėjo niekuomet nesiskirti nuo Lenkų
karalystės, reikale duoti pagalbą Jogailai ir Jadvygai. Tas
naujas susivienijimas vadinasi nuo rašto išdavimo vietos
Ostroviške unija. Jos dokumentas pragaišo, bet iš kitų
žinių manoma, kad Vytautas ta sutartimi buvo pastatytas tikt
Jogailos vietininku Lietuvoje, taigi Krėviškės unijos sąlygos

— 63 —

link Lietuvos buvo paliktos. Santykiai tarp Jogailos ir Vy¬
tauto nauja sutartimi nebuvo aiškiai nustatyti, jų nustatymas
ateityje turėjo prigulėti nuo to, kokią valdžią Vytautui pavyks
įgyti greta keleto tikrųjų Jogailos brolių, kurie, laikydamiesi
Jogailos pusės, nebuvo linkę pripažinti Vytautui didelės val¬
džios.

Vytauto įsigalėjimas. Prasidėjusis 1392 metais Vytauto
viešpatavimas Lietuvoje atnešė jai visupirmu ramybę. Ilgais
karais varginama Lietuva galėjo bent kiek atsigauti. Tiesa, ir
Vytautas vedė daug karų, bet jie buvo vedami daugiausiai
svetimose žemėse, tolimuose Rusijos kraštuose arba Prūsuose.
Tikroji Lietuva daug rečiau prie Vytauto bepamato priešininką
savo žemėse. Pradžioje Vytauto viešpatavimo dar atsikarto¬
davo Vokiečių Ordino užpuldinėjimai, bet netrukus jie tapo
visai sustabdyti.

Vytautas tvirtai paėmė į savo rankas valdžią Lietuvoje.
Savitarpės kovos tarp Lietuvos kunigaikščių buvo susilpninę
valstybės vienybę. Lietuvoje buvo atsiradę keletas didesniųjų
kunigaikštijų, kurių valdovai laikė save lyg kokiais savisto¬
viais kunigaikščiais, mažai benorėdami pripažinti didžiojo kuni¬
gaikščio valdžią. Vytautas tuojau panaikino tas kunigaikštijas
ir tuo žymiai sustiprino valstybės vienybę. Didelė Polocko
kunigaikštija buvo atimta iš Skirgailos. Jam tuo tarpu duota
Kamienco ir Stožko miestai Volynijoje. Vytautas prižadėjo
suteikti Skirgailai Kijevą. Nuveikęs mūšyje prie Lydos B r i -
ansko ir Novgorodo Si e ve r sko kunigaikštį Kaributą
(1393), Vytautas atėmė jo žemes. Iš Volynijos išvarė Liu¬
barto sūnų Fedorą, suvaldė ir kitus Volynijos kunigaikščius.
Iš Podolijos išvarė Karijoto sūnų Fedorą (1394), jos dalį pa¬
siėmė Vytautas, kitas gi dalis paliko prie Lenkijos. Iš Algirdo
sūnaus Vladimiro atėmė Kijevą (1395) ir atidavė Skirgailai.
Tas kunigaikštis netrukus mirė, ir Kijevo žemę paėmė valdyti
patsai Vytautas, pastatęs Kijeve savo vietininką, Alšėnų kuni¬
gaikštį Joną, Algimanto sūnų. Taip dideli plotai, ligšiol buvu¬
sieji atskirų kunigaikščių valdžioje, pateko stačiai Vytauto val¬
džion, ir jo galybė Lietuvoje žymiai pakilo.

— 64

Taika su Ordinu. Rusijos žemėse Vytautas toliau vykino
planą Algirdo, kurs buvo pasakęs, jog visos Rusijos žemės turi
priderėti Lietuvai. Tam tikslui reikėjo nuveikti Maskva. Vy¬
tautas norėjo pasinaudoti totoriais, kurių valdžioje buvo tuo¬
met Maskva, ketino įsikišti j savitarpes kovas tarp totorių ir
nuveikti Maskvą. Bet kovos su totoriais negalėjo pradėti, ne¬
turint tikrumo, kad tuo tarpu neužpuls Lietuvos iš užpakalio
Vokiečių Ordinas. Vytautas jau seniai vedė tarybas su Ordinu
dėl susitaikinimo. Pagalios 1398 metais susivažiavęs su ma¬
gistru Nemuno saloje (tarp Dubysos ir Nevėžio įtakos) padarė
„amžiną“ taiką. Vytautas atidavė Vokiečių Ordinui Žemai¬
čių kraštą iki Nevėžio upės, prižadėjo Ordinui padėti
užimti Pskovą, Ordinas gi iš savo pusės prižadėjo padėti Vy¬
tautui užimti Novgorodą. Sutarties rašte Vytautas pasivadino
vyriausiuoju Lietuvos kunigaikščiu, vardu, Jogailos tevarto¬
jamu. Pasibaigus susivažiavimo taryboms, magistras surengė
pokilį, per kurį dalyvavusieji susivažiavime Lietuvos bajorai
paskelbė Vytautą Lietuvos karalių.

Lietuvos valdyme Vytautas visai savistoviai elgėsi. Jautė tai lenkai, ir
apie tą laiką Jadvyga pareikalavo, kad Vytautas kaipo ženklą Lietuvos pri¬
klausomybės Lenkijai, mokėtų tam tikrą mokestį. Vytautas sušaukęs Lietuvos
diduomenės susirinkimą ir paklausęs jos, ar jie pripažįsta save Lenkijos pa¬
valdiniais. Visi vienu balsu atsakę: buvome visados laisvi, mūsų protėviai
niekados niekam mokesčio nemokėjo, nemokėsime ir mes, pasilaikydami
savo laisvę. Po to atsitikimo Vytautas pasiskubinęs padaryti sutartį su
Vokiečių Ordinu.

Mūšis prie Vorsklos. Sutartis su Vokiečių Ordinu, kad ir
brangiai užmokėta, pasirodė labai reikalinga, dėlto kad karas
su totoriais prasidėjo greičiau, negu Vytautas tikėjosi. Tarp
totorių chanų buvo kilusios varžytinės dėl valdžios. Auksi¬
nės Ordos chanas Tochtamyšas, išvarytas baisaus Tamer-
lano, atvyko pas Vytautą prašyti pagalbos. Vytautas sutiko
padėti su tokia sąlyga: aš, esą pasodinsiu tave chanu Auksi¬
nėje Ordoje, o tu pasodinsi mane didžiuoju kunigaikščiu Mas¬
kvoje. Surinkęs didelę kariuomenę, kurioje dalyvavo ir lenkų,
ir Vokiečių, Vytautas 1399 m. išėjo prieš totorius, Tochtamyšo

65

priešininkus, ir sutiko juos prie Vorsklos upės. Totoriai, tar¬
damiesi su Vytautu, tęsė laiką, kadangi atėjo daugiau jų kariuo¬
menės, pertraukė tarybas ir užpuolė Vytauto kariuomenę, kuri
tapo visiškai sumušta. Iš 50 kunigaikščių, kovojusių po Vy¬
tauto vėliava, krito mūšyje 20. Krito taipogi daug aukštosios
bajorijos. Vytautas patsai vos ištrūko. Dėkuodamas Dievui
už išsigelbėjimą, įsteigė du vienuolynu pranciškonams: Kaune
ir Ašmenoje. Pralaimėjimas mūšio prie Vorsklos buvo didelis
smūgis Vytauto galybei.

Permaina unijos sąlygose. Vytautas suprato, kad toje
sunkioje padėtyje reikalingas jam Jogailos palaikymas, ir tai¬
kesnis pasidarė santykiuose su Lenkija. Jogaila ir gi matė,
kad tiesioginis Lietuvos prijungimas prie Lenkijos neįvyk¬
domas: Vytautas, remdamasis bajorija, sugebėjo iškovoti
sau savistovybę. Nuolaidumas iš abiejų pusių privedė prie
naujų santykių tarp abiejų valstybių nustatymo aktu, vadinamu
Vilniške unija (1401). Tuo aktu atgaivinama atskira Di¬
džioji Lietuvos Kunigaikštija, jai valdyti pastatomas Vytautas,
tiesa, tik iki gyvos savo galvos. Jam mirus, Lietuva turėjo
grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Tai sutarčiai patvirtinti
buvo pritraukta Lietuvos bajorija, kurios didelė reikšmė pasi¬
rodė Vytauto laikais. Kad sąjunga tarp Lenkijos ir Lietuvos
nenutrūktų, jei Jogaila mirtų, nepalikęs sūnų, Vilniškės uni¬
jos aktu Lenkijos bajorai pasižada nerinktis sau naujo karaliaus
be žinios ir patarimo Vytauto ir Lietuvos diduomenės, kad su
ja susitarus galima būtų išrinkti Lenkijos karalių tą, kas Lietu¬
voje bus pripažintas didžiuoju jos kunigaikščiu, ir taip unija
ir toliau būtų palaikyta. Taigi Vilniškėje unijoje matyti didelė
pažanga nustatyme teisingesnių sąlygų tarp Lenkijos ir Lietu¬
vos. Atmainoma 1385 metais paskelbtas Lietuvos prijungimas
prie Lenkijos. Žodžiai apie Lietuvos grįžimą po Vytauto mir¬
ties Lenkijai dėl kartojimo atkartoti Vilniškės ir kitų vėlybe-
sniųjų unijų aktuose, bet tai tikt žodžiai, senesnieji, netekusieji
savo prasmės, atsiminimai. Abiejų valstybių santykiai statomi
kitais pagrindais.

Lietuvos Istorija. 5

66 —

Kova dėl Žemaičių. Nuo pat Mindaugo laikų Vokiečių Or¬
dinas stengėsi užimti Žemaičių kraštą, įsikišusį tarp Prūsijos
ir Kuršo. Del Žemaičių krašto labiausiai ir kovojo Ordinas su
Lietuva per 150 metų. Lietuvai 1387 metais priėmus krikštą.
Ordinas tuo labiau skubinosi užsitvirtinti Žemaičių krašte, kol
jame dar nebuvo įvestas krikščionių tikėjimas. Numanė jisai,
kad žemaičiams priėmus krikščionių tikėjimą daug sunkiau
bebus bepateisinti užgrobimą Žemaičių krašto. Ir rodėsi, kad
Ordinas pagalios pasieks savo tikslą. 1382 m. Jogaila, 1384 m.
Vytautas užrašė jam Žemaičius iki Dubysos upės, o 1398 m.
Vytautas atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio upės.

Vytautas dėl davimo buvo atidavęs tam kartui Ordinui
Žemaičius, viena dėl to, kad to krašto gyventojai, nuo senovės
pripratę patys valdytis, ne visados pilnai klausydavo Vytauto,
antra, Vytautui būtinai buvo reikalinga taika su Ordinu, kad
galėtų pradėti svarbią jam kovą su totoriais ir rusais rytuose.
Pralaimėjus mūšį prie Vorsklos, tas reikalas praėjo. Vytautas
labiau susiartino su Lenkija ir tuojau pasirūpino atimti iš Or¬
dino Žemaičių kraštą. Progos įsikišti į Žemaičių reikalus nie¬
kuomet netrūko, tuo labiau, kad Ordinas nebuvo dar Žemaičių
pilnai užvaldęs, reikėjo dar juos ginklu užkariauti.

Žemaičiai, nusidėję Ordino valdžiai, dažnai pabėgdavo pas Vytautą.
Ordinas reikalaudavo jų išdavimo, sugrąžinimo. Vytautas atsakė dovanojęs
Ordinui žemę su baudžiauninkais, bet laisvieji Žemaičių gyventojai turį pilną
teisę keltis, kur jie nori. Vytautas negalįs varžyti jų laisvės. Toliau pasirodė,
kad netaip lengva atskirti, kurie gyventojai yra laisvi, kurie gi baudžiauninkai.
Vytautas rašė magistrui, jog netiktai bajorai, bet ir tie gyventojai, kurie
bajorams nemokėjo mokesčių ir jokių ponų neturėjo, irgi esą laisvi. Ordinas
prašė sugrąžinti visus pabėgėlius, Vytautas atsakė patsai peržiūrėsiąs, kas
kuo yra nusidėjęs. Kilusis dėl pabėgėlių ginčas plėtėsi toliau. Vytautas
išleidę atsišaukimą į krikščionis kunigaikščius (1401), aiškindamas, dėl ko
jisai priverstas buvęs užtarti žemaičius. Ordinas apskundė Vytautą papai,
kardinolams ir kitiems krikščionių kunigaikščiams, pridėdamas, jog Vytautas
nedrįstų daryti skriaudų krikščionims, jei jo nepalaikytų Jogaila. Kova ne¬
pasibaigė raštais, buvo vedama ir ginklu. Ordino kariuomenė užpuolė
Lietuvą, Žemaičiai sudegino Klaipėdą. Vytautas sugriovė Ordino tvirtoves :
Dinaburgą ir Naująjį Kauną, nuplėšė Prūsų kraštą. Prūsai jau buvo atpratę
nuo lietuvių užpuldinėjimų ir nusigandę vėl ėmė labiau stiprinti savo tvir¬
toves. Karas pasibaigė tuo, kad Ordinas neteko Žemaičių krašto. Del

— 67 —

Jogailos ir Vytauto skundų papa Bonifacas IX išleidė bulę, smarkiausiai už¬
drausdamas Ordinui užpuldinėti Lietuvą.

Neramumai, kilusieji Rusijos kraštuose, privertė Vytautą
dar kartą susitaikinti su Ordinu. 1405 metais Lenkijos mieste
Raciąže prie Vyslos susivažiavo Vytauto įgaliotiniai, Jo¬
gaila ir Ordino magistras. Vytautas vėl atidavė Ordinui Že¬
maičius, Jogaila, kaipo vyriausias Lietuvos kunigaikštis, pa¬
tvirtino tą dovanojimą. Tačiau Vytautas, nenorėdamas visai
atsisakyti nuo Žemaičių krašto, įdėjo į sutarties raštą punktą,
kuriuo pasilaikė sau teisę atsiimti iš Žemaičių krašto 250 gyven¬
tojų. Tas punktas paskui davė progos naujiems ginčams. Tuo
tarpu Vytautas apsiėmė su savo kariuomene numalšinti žemai¬
čius, priversti juos, kad pasiduotų Ordino valdžiai, pastatė
Ordinui Žemaičių krašte tvirtovę Kenigsburgą. Ordinas gar¬
bino Vytautą kaipo savo ypatingą geradarį.

Užsitikrinęs taiką iš Ordino pusės, Vytautas keletą metų
galėjo užsiimti Rusijos reikalų tvarkymu. Prijungė galutinai
prie Lietuvos Smolenską (1405), užėmė Odojievą (1407).
Novgorode pasodino kunigaikščiu savo pusbrolį Lengvenį.
Padarė tris žygius prieš Maskvą, kuriuose dalyvavo ir Ordino
pagalbinė kariuomenė. Tie žygiai aukštai iškėlė Vytauto vardą
Rusijos žemėse. Rusijos kraštų gyventojai savo akimis matė,
kad po Vytautu kovoja ir lenkai, ir vokiečiai, ir jų pavaldiniai
žemaičiai. Pagalios Vytautas padarė taiką su Maskva, Nov¬
gorodu (1408) ir Pskovu (1409). Švitrigaila, kurs nuolat kėlė
maištus prieš Vytautą, pateko į Vytauto rankas ir tapo už¬
darytas kalėjime. Vytauto galybei Rusijos pusėje nebebuvo
pavojaus, jisai galėjo imtis galūtino sprendimo ginčo su Vokie¬
čių Ordinu dėl Žemaičių krašto.

Tuo tarpu Ordinas skubinosi įsigyventi Žemaičiuose. Nuo
žymiausių žemaičių bajorų paėmė užstatan vaikų. Ordino
valdininkai tyrinėjo Jūros, Dubysos pakraščius, ieškodami
tinkamų vietų naujoms tvirtovėms statyti. Ūkininkai, amati¬
ninkai, pirkliai Vokiečiai buvo būriais siunčiami apsigyventi
Žemaičiuose. Visas kraštas aptraukta šnipų tinklu, jie praneš¬
davo Ordino valdininkams visa, kas darėsi Žemaičiuose. Or-

5*

— 68 —

dino vyresnybė stengėsi ir gerumu įgyti gyventojų pritarimą,
siuntė į sunaikintą kraštą grūdų, arklių. Visa tai labai bran¬
giai atsėjo Ordinui, bet jisai nesigailėjo išlaidų, bile tiktai tvir¬
tai atsistoti Žemaičių krašte. Vytautas lyg tartum to viso
nematė, palaikė geriausius santykius su magistru, mainėsi
nuolat raštais, davinėjo patarimų.

Bet 1408 metų pabaigoje Ordino valdininkai ėmė skų¬
stis, jog visame Žemaičių krašte skersai ir išilgai paplūdę
daugybę totorių ir rusų. Vytauto žmonės su visokiais reika¬
lais lankydavosi pas žemaičius. Kaikurie žemaičiai išsikėlė
pas Vytautą. Ordinas nutarė pertraukti tą žemaičių susižino¬
jimą su aukštaičiais, prašė kartkartėmis Vytauto atsiimti, kaip
buvo sutarta, 250 savo žmonių, kad aišku būtų, kurie Žemaičių
gyventojai kam prideri. Bet Vytautas nesiskubino su tuo da¬
lyku, vis toliau jį atidėliodamas. Tuomet Ordinas užgynė
pardavinėti į Lietuvą arklius, galvijus, medų, prašė Vytauto,
kad jisai užgintų savo pirkliams lankytis Žemaičiuose be tam
tikro rašto. Vytautas atsakė, kad Žemaičiai ir Aukštaičiai tai
vienas kraštas ir tie patys žmonės. Jei esą mano žmogui pa¬
vogs arklį ar pabėgs vergas, tai nėra laiko ieškoti iš vyresny¬
bės rašto. Visiškas santykių pertraukimas apsunkintų abiem
kraštam kaimynišką sugyvenimą. Vedant tarybas dėl to rei¬
kalo Ordino pasiuntinys įžeidė Vytautą sakydamas, kad jis
tris kartus užvylęs Ordiną. Jei dar kartą norėtų užvilti, tai
sunku bebūtų pasiteisinti pas krikščionis kunigaikščius, Beto
Vytautas buvo užgautas sulaikymu javų, kuriuos Jogaila per
Ordino žemes siuntė bado metu Lietuvai. Ordino griežtai
vykdomas mėginimas visai atskirti Žemaičius nuo Lietuvos
privedė prie karo. Vytauto valdininkas Rumbautas per¬
sikėlė per Nevėžį ir užėmė du Žemaičių krašto apskričiu, Sur¬
viliškio ir Krekenavos. Netrukus sukilimas apėmė visą
Žemaičių kraštą. Sulaikymas grūdų, kurios Jogaila per Ordino
žemę siuntė bado metais Lietuvai, dar labiau užgavo Vytautą.
Jo padrąsinti žemaičiai apgulė Ordino tvirtoves savo krašte ir
išgriovė jas. Vytautas su savo kariuomene užėmė Žemaičių

69 —

kraštą ir pastatė jame savo valdininkus. Ramiesiems gyven¬
tojams vokiečiams buvo įsakyta nieko nedaryti, jie tapo tiktai
išvesti nelaisvėn. Karas su Ordinu buvo neišvengiamas.

į tą karą labai rūpestingai rengėsi Vytautas. Numanė
jisai, jog priešininkas galingas, jog kova bus labai sunki. Norė¬
damas sustabdyti Ordinui pagalbą, gaunamą iš kitų kraštų,
1409 metais Jogaila išsiuntinėjo į krikščionis kunigaikščius
skundą ant Ordino. Joje išdėstė skriaudas, kurias Ordinas yra
padaręs Lenkijai ir Lietuvai, priminė, kad net Lietuvai pri¬
ėmus katalikų tikėjimą. Ordinas nesiliovęs žudyti lietuvių kata¬
likų, deginti Jogailos pastatytų bažnyčių. ' Vytautas irgi nuo
savęs išsiuntinėjo panašų raštą, kuriame aiškino, kodėl buvo
priverstas užtarti žemaičius. Ordinas į tuos apkaltinimus
atsakė savo raštu, skųsdamas Vytautą ir Jogailą, kad juodu
jungdamiesi su rusais ir totoriais, norį atimti teisingai prideran¬
čias Ordinui žemes.

Ordinui labai svarbu buvo atitraukti nuo Vytauto Jogailą.
Ordinas skundė Jogailai Vytautą, teiravosi, ar Lenkija tame
kare eis iš vieno su Lietuva. Kad kas kitas, ne lietuvis Jogaila,
būtų tuomet valdęs Lenkiją, be abejo Lenkija nebūtų palaikiusi
Lietuvos ir nebūtų drauge stojusi į karą su Ordinu. Bet Jo¬
gaila atsakė neapleisiąs Vytauto. Gavęs tokį atsakymą, Ordi¬
nas bevelijo pirmasis užpulti Lenkiją, kuri nebuvo dar prisi¬
rengusi į karą. Lenkijoje kraštas tirščiau buvo gyvenamas,
todėl karas vesti tenai buvo lengviau. Ordino kariuomenė
įpuolė į Dobryniaus žemę ir užėmė jį. Ir kitose vietose Ordino
kariuomenė turėjo pasisekimo. Tarpininkaujant Cechų kara¬
liui Vada v ui padaryta taika (8 spalių 1409) iki kitų metų
šv. Jono dienos. Per tą laiką nesutikimai turėjo būti išrišti
nutarimu ciesoriaus Vadavo. Vytautas iš tos sutarties buvo
išskirtas, bet kadangi Ordinas, būdamas neprisirengęs, neuž-
puldinėjo Lietuvos, tai ir Vytautas iki paskirtam laikui laikėsi
taikos.

Vaclavas savo nutarimu pripažino Žemaičius Ordinui'.
Tokiuo ginčo išrišimu negalėjo būti patenkintas nei Vytautas,
nei Jogaila. Atvykę Pragon Lenkų atstovai pranešė nesutinką

70

pasiduoti tokiai ištarmei, nežiūrėdami to, kad Vaclavas, palai¬
kydamas Ordiną, ketino patsai stoti Ordino pusėje ir pastatyti
kariuomenę savo brolio, Vengrijos karaliaus Zigmanto. Tartis
su Zigmantu atvyko Vengrijon Vytautas ir susitiko su juo
Kezmarko mieste. Norėdamas atitraukti Vytautą nuo Jo¬
gailos, Zigmantas žadėjo Vytautui karališką karūną, bet Vy¬
tautas numanė, kad toje valandoje reikia išvieno eiti su Jogaila
ir nuo teikiamosios karūnos atsisakė. Taip nepasiekus savo
tikslo visoms taryboms, beliko, kad kalavijas išrištų ginčą.

Mūšis prie Griunvaldo. Abi pusi likusiąji taikos laiką su¬
naudojo geresniam prisirengimui j karą. Ordinas paskyrė
didelius pinigus kariuomenei samdyti kituose kraštuose. Dau¬
giausia atėjo jam pagalbon kareivių iš Silezijos, Misnijos, Tu¬
ringi jos, Frankonijos. Prūsijos bajorijai ir miestams buvo įsa¬
kyta pastatyti savo pulkus. Sutraukta daug armatų, kuriomis
labai pasitikėjo magistras Ulrichas von Jungingen.

Kiek kariuomenės iš ordino pusės dalyvavo mūšyje, tikrų žinių nėra.
Lohmeyer skaito, kad Ordinas buvęs pastatęs apie 10—15 tūkstančių kareivių.
Ordino kariuomenė buvo gerai apginkluota ir įgudusi į savo amatą. Lietuva
su Lenkais kariuomenės pastatė daug daugiau, negu Ordinas. Vytautas
atsivedė pulkus iš visų Lietuvos kunigaikštijos kraštų (išviso 40 pulkų) ir
nemažą totorių skaičių. Jogaila^sušaukė kariuomenę iš visų Lenkijos žemių,
atsivedė pagalbinių būrių iš gretimųjų Rusijos, Moldavijos, Valachijos ir
Besarabijos kraštų. Vytautas pasiuntė Jogailai 20000 kapų grašių pasamdyti
kariuomenei Cechuose ir Moravijoje. Išviso po Jogaila buvo 50 pulkų.
Remiantis tuo, kad kiekviename pulke būdavo paprastai po 300 kareivių,
apskaitoma, jog po Vytautu stojo apie 12000 ir po Jogaila apie 15000
kareivių. Stavenhagen apskaito, kad lietuvių lenkų pusėje buvę 85000
kareivių, Ordino pusėje 40000. Prochaska priskaito lietuvių raitelių 8000,
lenkų 15600, totorių 300, išviso .23900, Ordino gi pusėje 16320 raitelių,
taigi proporcija vienų ir kitų būtų buvusi kaip 2:3. Priskaitant pėstininkus,
visokius tarnus ir vežimininkus, lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti
apie 90000 žmonių, bet jie visi mūšyje nedalyvavo ir didelės reikšmės jo
nulėmime neturėjo.

Jogailos ir Vytauto buvo sutarta sujungus visas savo
jėgas smarkiu smūgiu Ordinui iškarto nulemti kovą. Toksai
kariavimo būdas anais laikais nebuvo vartojamas. Nežinia,
katro jisai buvo sugalvotas, Vytauto ar Jogailos, bet jo
ivykinimas rodo abiejų didelį sumanumą. Lenkijos ka-

71

riuomenė, persikėlusi per Vyslą i dešiniąjj jos kraštą (ties
Čersku, 30 birželio), susivienijo su Lietuvos kariuomene, seniai
stovėjusia ties Narevo upe. Ordino kariuomenė pradžioje rin¬
kosi kairiajame Vyslos krašte, kame laukta lenkų užpuolimo.
Kada paaiškėjo lenkų lietuvių kariuomenės planas, magistrui
reikėjo mainyti savo planas, skubinai kelti kariuomenė kiton
upės pusėn. Ji buvo užstojusi kelią lietuvių lenkų kariuomenei
prie Dreveneos upės ties Kauerniku. Bet lietuvių lenkų kariuo¬
menė persikėlė per upę kitoje vietoje ir sustojo tarp sodžių
Tannenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio), Soldau apy¬
linkėje, kame pernakvojo, ir pasilsėjo. Tuo tarpu Ordino
kariuomenė, norėdama užstoti kelią savo priešininkams, turėjo
per naktį nemiegodama eiti, paskui vydamasi, ir ant rytojaus
nepasilsėjusi stoti į kovą.

Liepos 15 dieną įvyko netoli sodžių Griunvaldo ir Tannen¬
bergo garsusis mūšis, vienas didžiausiųjų viduriniais amžiais.
Jisai turėjo nulemti, ar paliks savistovės Lietuvos ir Lenkijos
valstybės, ar visi tie plotai Europos rytuose turi patekti vokie¬
čių valdžion.

Lietuvių ir lenkų kariuomenė buvo sustojusi mišku ir
krūmais apaugusioje vietoje, todėl Ordino kariuomenė, nepra¬
tusi kovoti raita tarp medžių, nedrįso pirmoji užpulti. Jogaila
nesiskubino pradėti mūšio, laukdamas, kad visa būtų prirengta.
Nekantraudami Ordino kariuomenės vadovai pasiuntė pas Jo¬
gailą ir Vytautą šauklius su dviem kalavijais, kviesdami grei¬
čiau pradėti mūšį. Pirmieji stojo į mūšį Lietuvos pulkai. Prieš
juos Ordinas pasiuntė rinktinę kariuomenę, ir lietuviams reikėjo
išlaikyti smarkiausią didelių jėgų užpuolimą. Po valandos
smarkaus mūšio Lietuvos pulkai ir totoriai, kaip paprastai jie
darydavo mūšiuose, išsiblaškė, tuo patraukdami paskui save
žymią Ordino kariuomenės dalį ir susilpnindami jos užpuolimą
ant likusios kariuomenės. Vokiečių užpuolimą ilgai laikė Smo¬
lensko pulkai po komanda karingo kunigaikščio Lengvenio.
Ordino kariuomenė buvo jau beperlaužianti ir lenkų kariuome¬
nės eiles, Lenkijos vyriausioji vėliava buvo jau atitekusi vokie¬
čiams. Tuomet Vytautas atvedė dar nedalyvavusius mūšyje

72

Lietuvos pulkus, suskubo pribūti nauji Lenkijos pulkai, sugrįžo
j mūšį lietuviai ir totoriai, kurie kaip lengvai buvo išblaškomi,
taip vėl greitai susirinkdavo kovon. Mūšis pasibaigė visišku
Ordino kariuomenės sunaikinimu. Krito patsai magistras ir
beveik visa Ordino diduomenė ir ricieriai. Lietuvių ir lenkų
kariuomenė iki pat sutemai vijosi bėgančius.

Lohmeyer apskaito, jog iš abiejų pusių krito po 4—5 tūkstančius kareivių.
Nelaisvėn paimta Ordino kariuomenės apie 2—3 tūkstančius. Dauguma paim¬
tųjų nelaisvėn buvo paleista. Vieni paleisti tam, kad jie pabėgę skleistų po
Prūsijos kraštą tuo didesnę baimę, samdininkai gi tam, kad jie, reikalaudami
užmokesnio ir nuostolių atlyginimo, būtų Ordinui tuo didesnė sunkenybė.
Palaikyta tiktai žymesnieji belaisviai, už kuriuos galima buvo tikėtis išpirkimo,

Griunvaldo laukuose suvienyta Lietuvos ir Lenkijos ka¬
riuomenė galutinai sutriuškino Vokiečių Ordino galybę, kuri
nuo to laiko jau niekuomet nebeatsigavo. Ordinui nuveikti
daugiausiai yra padaręs Vytautas, rūpestingai prisirengdamas
į karą, tam tikromis sutartimis sulaikydamas nuo dalyvavimo
tame kare Livonijos Ordino jėgas ir sumaniai vadovaudamas
mūšyje prie Griunvaldo.

Torno taika. Per dvi dieni Lietuvos ir Lenkijos kariuo¬
menė prabuvo mūšio vietoje, laidodama užmuštuosius, ilsėda¬
masi. Einant jai toliau, Prūsų kraštas, miestai ir bajorija,
geruoju pasidavė pergalėtojams, atsitraukdami nuo Vokiečių
Ordino. Beliko paimti Ordino sostinė Marienburgas. Bet per
tą laiką vienas iš komtūrų, išlikusis gyvas, Henrikas von
P1 a u e n, suskubo į Marienburgo pilį surinkti 3000 kareivių ir
daug maisto, jos iškarto paimti nebebuvo galima. Apgulimas
užsitęsė. Apgulančioje kariuomenėje kilo badas ir ligos. Vy¬
tautas ir Mozūrijos kunigaikštis su savo kariuomenių prare¬
tintomis eilėmis sugrįžo namo. Prūsų kraštas, nežmoniškai
plėšiamas, vėj ėmė linkti Ordino pusėn. Jogaila, nepaėmęs
Marienburgo, turėjo grįžti namo ir nebegalėdamas karo toliau
vesti, pradėjo su naujuoju Ordino magistru, Henriku von Plauen,
tarybas dėl susiderinimo. Magistras turėjo vilties toliau galė¬
siąs su pasisekimu kovoti, bet svečių talkininku prikalbinėji¬
mas ir Ordino kasos ištuštėjimas privertė ir jį taikintis. 1 va-

73

sario 1411 metais padaryta pagalios Torno mieste taika. Or¬
dinui palikta visos žemės, kurias jisai prieš karą kaipo savas
valdė. Tiktai Dobryniaus kraštą jisai ant visados turėjo ati¬
duoti Lenkijai. Žemaičių kraštas palikta Jogailos ir Vytauto
valdžioje iki jų dviejų gyvos galvos. Ordinas turėjo užmokėti
100 000 kapų grašių kontribucijos, kaipo išpirkimą už suimtuo¬
sius Silezijos kunigaikščius. Taigi takos sąlygos Ordinui buvo
lengvos.

Žemaičių krašto klausimas galutinai buvo išrištas tiktai
1422 metais, po naujo karo su Vokiečių Ordinu. Taika prie
Melno ežero Žemaičius ant visados pripažino Lietuvai, kuri,
perskirdama Prūsijos ir Livonijos Ordino žemes, atgavo pri¬
ėjimą prie jūros, nuo kurios kaikuriam laikui buvo Vokiečių
Ordino atstumta.

Taip pasibaigė ilgi karai su Ordinu dėl Žemaičių, trukusieji daugiau
negu šimtą metų. Kiek juose žuvo žmonių, rodo nuostoliai iš Vokiečių
Ordino pusės, kuriuos randame apskaitytus Dusburgo kronikoje. Per 85 metus
(1283—1368) kovoje su Žemaičiais žuvę Vokiečių Ordino pusėje: kryžiuočių
ricierių iš bajorų 49, didikų 28, piliečių 4000, bajoriškos kilmės 11000, pa¬
prastų kareivių 8000, svečių iš kitur atkeliavusių 15000. Beto užmušta arba
išvesta į nelaisvę ūkininkų 168000. Ne mažesni turėjo būti nuostoliai ir iš
lietuvių pusės. Todėl suprantamas Lietuvos džiaugsmas, kada, nuveikus
Ordiną, pasibaigė tie karai.

Žemaičių krikštas. Žemaičiai labai buvo prisirišę prie
savo senoviškojo tikėjimo. Didžiųjų kunigaikščių valdžia ne¬
buvo tenai taip didelė kaip Aukštaičiuose, todėl 1387 metais
Jogaila neįvedė katalikų tikėjimo Žemaičiuose. Ordinas, įgi¬
jęs Žemaičių kraštą 1398 metais, irgi nesiskubino įvesti jame
katalikų tikėjimo, gal ir dėlto, kad nereiktų pripažinti to krašto
gyventojams tų teisių, kurios pripažįstamos krikščionims. Že¬
maičiai savo skundoje Kostancijos susirinkimui sako, jog jų
krašto Ordinas nebuvęs pastatęs jokios bažnyčios, nei vieno
kunigo nelaikęs. 1411 metais Vytautas, atsiėmęs Žemaičių
kraštą, ėmė rūpintis įvedimu jame katalikų tikėjimo. 1413 me¬
tais drauge su Jogaila apsilankė Žemaičiuose, ragindamas gy¬
ventojus krikštytis. Dauguma Žemaičių tuomet priėmė kata¬
likų tikėjimą. Tuo pačiu tikslu Vytautas ir Jogaila atliko

74

žygį j Žemaičius 1416 metais. Varniuose pastatė katedros baž¬
nyčią ir parapines bažnyčias Viduklėje, Kaltinėnuose, Kelmėje,
Raseiniuose, Luokėje, Kražiuose, Ariogaloje, Veliuonoje.

Katalikiškoji Europos visuomenė vis dar tebelaikė Vokie¬
čių Ordiną tvirčiausiu tikėjimu gynėju Europos rytuose, kame
katalikiškos tautos susidurdavo su kitų tikėjimų tautomis;
rusais, totoriais. Ordino sumušimas prie Griunvaldo buvo
laikomas vakarų Europos šalyse smūgiu visai katalikų visuo¬
menei. Ordinas tebeskelbė, jog Jogailos ir Vytauto galybė
esant pavojinga katalikų kraštams. Vytautas keršijąs savo
arklius pagirdyti Reino upėje, vadinasi, užimti ir sunaikinti visą
Vokietiją. Vienoje tų laikų Francijos kronikoje Vytautas sta¬
čiai vadinamas saracėnų karalių. Taigi reikėjo atitaisyti tokia
klaidinga nuomonė, paskleista apie Lietuvą Europoje.

Proga tam pasitaikė 1414—1418 metais. Konstancijos
mieste buvo šaukiamas visuotinas Bažnyčios susirinkimas svar¬
styti netiktai tikėjimo dalykams, bet ir santaikai jvykdinti tarp
krikščionių kraštų ir kitiems krikščionijos dalykams. I susi¬
rinkimą atvyko netiktai daug vyskupų ir teologų, bet taipogi
ir pasaulinių kunigaikščių, ricierių. Buvo tai lyg koksai visos
Europos parlementas. Tokiame susirinkime negalėjo nedaly¬
vauti Jogaila ir Vytautas, žymūs tuomet krikščioniškos Euro¬
pos valdovai. Konstancijos susirinkime geriausia buvo paro¬
dyti, jog Lietuva tai katalikų šalis, išaiškinti visą neteisingumą
žinių, Vokiečių Ordino skleidžiamų apie Lietuvą. Vytautas
pasiuntė į Konstancijos susirinkimą kelias dešimtis žemaičių
bajorų, neseniai priėmusių katalikų tikėjimą. Buvo tai geriau¬
sias priparodymas žemaičių katalikiškumo. Žemaičių pasiun¬
tiniai raštu įteikė susirinkimui skundą prieš Vokiečių Ordiną.
Joje Žemaičiai sakosi seniai norėję priimti katalikų tikėjimą,
bet tai jiems padaryti kliudęs Vokiečių Ordinas, kuriam rūpi
ne tikėjimas platinti, bet žemaičių žemė užgrobti. Žemaičių
pasiuntiniai prašė susirinkimo, kad jisai teiktųsi pasiųsti j jų
kraštą vyskupų, kurie įsteigtų Žemaičiuose vyskupiją ir sutvar¬
kytų visus bažnytinius to krašto reikalus. Žemaičių pasiun¬
tinių pasirodymas Konstancijos susirinkime padarė kuogeriau-

75

šią įspūdį. Susirinkimas, išklausęs Žemaičių prašymo, nutarė
pasiųsti į.Žemaičius prašomų vyskupų (9 vasario 1416). Išreiškė
norą važiuoti kardinolas Jonas Dominici iš Raguzos. Jam
pagelbon buvo priduota du vyskupu, bet Vokiečių Ordinas ne¬
sutiko jų praleisti per savo žemes, teisindamasis tuo, jog Že¬
maičių kraštas esąs jų užkariautas, priderįs Rygos arkivysku¬
pijai, ir katalikų tikėjimo platinimu Žemaičiuose turįs rūpintis
Rygos arkivyskupas. Susirinkimas, sužinojęs apie daromuo¬
sius kliuvinius, skaudžiausiai uždraudė Ordinui trukdyti susirin¬
kimo pasiuntinių darbą ir išleidė į Žemaičius kitus pasiuntinius:
Lvovo vyskupą Joną ir Vilniaus vyskupą Petrą,
davęs jiems įgaliavimą steigti Žemaičiuose vyskupiją. Beto
susirinkimas, išreikšdamas Vytautui pripažinimą jo nuopelnų
katalikų tikėjimo platinime, padarė jį Livonijos vyskupijų glo¬
bėjų. Papa Martinas V suteikė Vytautui ir Jogailai garbės
vardo generalio in temporalibus vikaro arba savo vietininko
Rusijos kraštuose. Visa tai buvo naujas ir didelis Vytauto ir
lietuvių tautos laimėjimas katalikiškosios Europos akyse. Kaip
Griunvaldo laukuose sutriuškinta Vokiečių Ordino kalavijo
galybė, taip Konstancijos susirinkime išėjo aikštėn ir suban-
krutijo nekrikščioniška Vokiečių Ordino politika santykiuose
su lietuviais. Lietuva iškilmingai buvo įvesta į katalikiškųjų
tautų šeimyną.

Tą gerą įspūdį, kurį buvo padariusi Konstancijos susirinkime žinia apie
Jogailos ir Vytauto veikimą katalikų tikėjimo platinime, pagadino pabaigoje
lenkų pasiuntiniai. Susirinkime buvo jau pasmerkta Falkenbergo knygelė,
kuriojo buvo šmeižiamas Jogaila. Lenkai užsispyrė būtinai reikalauti, kad ta
knygpalaikė iškilmingai būtų pripažinta eretikiška. Papa Martynas V nelaikė
reikalingu daiktu tą klausimą besvarstyti. Tuomet per paskutinįjį posėdį
papos akyvaizdoje lenkai triukšmingai įteikė apeliaciją nuo papos nutarimo
į busiantįjį visuotinąjį susirinkimą. Buvo tai negirdėtas niekuomet daiktas,
kad kas papos akyvaizdoje darytų tokią apeliaciją, priešingą katalikų Bažnyčios
drausmei. Negana to, lenkų pasiuntiniai nutarė antrą kartą įteikti papai tą
apeliaciją jo paties rūmuose. Martynas V noroms nenoroms turėjo priimti
įsiveržusius lenkų pasiuntinius, išklausęs jų apeliacijos tarė: išreiškiame padėką
mūsų sūnums Jogailai ir Vytautui už paklusnumą, turime viltį, jog ir dabar
jie yra paklusnūs sūnūs, žinome, jog jų įsakymu negalite tos apeliacijos įteikti,

— 76 —

ir jog jums už tai nebus dėkingi, ir Dievas nepalaimins jūsų darbo. Ir tikrai
Jogaila paskui atsisakė nuo savo pasiuntinių apeliacijos ir atsiėmė ją.

Konstancijos susirinkimo pasiuntiniai, Lvovo vyskupas
Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras, atvyko Lietuvon (1417).
Aukštus svečius pasitiko Vytautas, diduomenės būrys nulydėjo
juos į Žemaičius. Žemaičiai būriais susirinkdami prašė krikšto.
Tris mėnesius darbavosi pasiuntiniai, krikštydami tuos, kurie
dar nebuvo krikštyti, tvarkydami bažnyčios reikalus Žemai¬
čiuose. Vytautas, patsai atvykęs į Žemaičius, vietą, vadinamą
Varniais, Medininkų apskrityje, paskyrė vyskupo buveine ir
pavadino Medininkais, Konstancijos susirinkimo pasiuntiniai
pašventino Vytauto pastatytą tenai bažnyčią kaipo katedrą,
paskyrė kapitulą, aplankė parapines bažnyčias, pirmiau pasta¬
tytas, ir pagalios Trakuose pašventino Žemaičių vyskupu Vil¬
niaus katedros bažnyčios kleboną kunigą Motiejų, užtektinai
mokantį lietuviškai. Tokiuo būdu buvo įsteigta Žemaičių vy¬
skupija (24 spalio 1417). Apie tuos savo darbus pasiuntiniai tam
tikru laišku pranešė susirinkimui.

1418 metais buvo kilęs Žemaičiuose maištas prieš Vytautą
ir ponus. Baudžiauninkai degino dvarus, buvo užpuolę Klai¬
pėdą, sudegino Liepoją. Tuomet nukentėjo ir katalikų bažny¬
čios. Vytautas tuojau numalšino sukilimą, skaudžiai nubaus¬
damas didžiuosius jo kaltininkus. Žemaičiai, matyti, tuo buvo
labai nusiminę, dėlto kad 1421 metais papa Martynas V svei¬
kindamas žemaičius, kad jie priėmė katalikų tikėjimą, ir linkė¬
damas laimingai pradėtame darbe ištvermės, žadėjo jiems užta¬
rimą pas Vytautą, kuriam apie tai esąs jau rašęs. Ilgainiui
katalikų tikėjimas tvirtai prigijo Žemaičiuose, ir kaip pirma
žemaičiai buvo labai prisirišę prie senojo savo tikėjimo, taip
paskui pamylėjo katalikų tikėjimą ir visados tvirtai jo laikėsi.

Mėginimas suvienyti rusų cerkvė su katalikų Bažnyčia.
Jau Algirdas jautė, kiek Lietuvai nenaudinga, kad jos paval¬
diniai rusai tikėjimo dalykuose priklausė metropolito, gyvenan¬
čio Maskvoje, esančio įtakoje Lietuvos priešininkų, Maskvos
kunigaikščių. Todėl Algirdas išsirūpino Lietuvos rusams
atskirą metropolitą. Prie Vytauto Konstantinopolio patriar-

77

clias atmetė Lietuvbs kandidatą ir Rusijos vyskupijas, esančias
Lietuvoje, pavedė valdžiai Maskvos kandidato Fociaus, nepa¬
lankaus katalikams. Tada Vytautas uždraudė jam lankyti Lie¬
tuvos cerkves, imti pelną iš turtų, esančių Lietuvoje. Lietuvos
stačiatikių vyskupai, susitarę su rusais kunigaikščiais ir dva-
siškija, Vytauto įsakymu susivažiavo į susirinkimą Naugar¬
duke (1415) ir pasiskyrė sau metropolitu mokytą graiką Cem-
blaką. Taip vėl tapo atgaivinta Kijeve atskira Lietuvai
metropolija.

Vytauto pasiųstas Cemblakas važinėjo į Konstancijos susi¬
rinkimą (1418) tartis dėl suvienijimo rusų cerkvės su katalikų
Bažnyčia. Bet tas dalykas dar nebuvo pribrendęs, ir jo vyk-
dinimas atidėta tolimesniam laikui. Taigi Vytauto iškeltas mė¬
ginimas suvienyti, Lietuvos rusų cerkvę su katalkų Bažnyčia
šį kartą nepavyko. 1419 m. mirus Cemblakui Vytautas pripa¬
žino Focių. Betgi tas Vytauto sumanymas visai nepragaišo,
jisai buvo įvykdintas šešioliktajame amžiuje.

Horodlės unija. Vokiečių Ordino galybės sunaikinimas
mūšyje prie Griunvaldo užtikrino Lietuvai ramų gyvenimą.
Nuo to laiko joksai priešininkas nebeužpuldinėja Lietuvos
žemių. Protarpis nuo mūšio prie Griunvaldo iki Vytauto mir¬
čiai tai žymaus Lietuvos galybės pakilimo laikas.

Reikėjo aiškiau nustatyti susivienijimo su Lenkija sąlygos.
1413 metais Jogaila ir Vytautas sušaukė Horodlės mieste
Lenkijos ir Lietuvos diduomenės susivažiavimą padaryti nau¬
jai susivienijimo sutarčiai. Vilniškė unija buvo nustačiusi, kad,
mirus Vytautui, visos Lietuvos žemės privalo grįžti Jogailai
ir jo įpėdiniams, Lenkijos karaliams. Horodlės unijos doku¬
mentas aiškiai pripažįsta, kad ir po Vytauto mirties paliks kaipo
atskira valstybė didžioji Lietuvos kunigaikštija, tikt sąjungoje
su Lenkija. Didįjį Lietuvos kunigaikštį skiria Jogaila arba jo
įpėdiniai, Lenkijos karaliai, tačiau susitarę su lenkų ir lietuvių
didikais. Tais naujais apsirašymais bent kiek atitaisyta lietu¬
vių naudai pirmojo susivienijimo sąlygos. Toliau Jogaila ir
Vytautas Horodlėje duotuoju raštu praplatino palengvinimus,
suteiktus lietuviams katalikams 1387 metais. Nutarta dar

— 78 —

šaukti bendrus lietuvių ir lenkų seimus svarstyti bendriems
abiejų valstybių reikalams. Vytauto išrinktiems Lietuvos ba¬
jorams lenkai bajorai suteikė savo herbų. Jie turėjo labiau
suartinti vadovaujanti abejose valstybėse luomą — bajoriją.

Vytauto galybė. Nuveikęs Vokiečių Ordiną, Vytautas tai¬
kos laiką sunaudojo, rūpindamasis geriau sutvarkyti vidujinį
savo valstybės gyvenimą. Žmonėms šviesti statė bažnyčias.
Palaikė amatus ir prekybą, darydamas sutartis su Rygos ir
kitais miestais, kvietė iš kitų kraštų amatninkų.

Užsiimdamas vidujiniu krašto tvarkymu, Vytautas drauge
neišleidė iš akių platesnės politikos reikalų, visa stengėsi sunau¬
doti Lietuvos pakėlimui. 1411 metais gavo iš Jogailos visam
amžiui valdyti Podolijos kraštą. Vytauto valdžia ir įtaka didelė
buvo ir pačioje Lenkijoje. Nuo Jadvygos mirties (1399) Vy¬
tautas buvo paskelbtas Lenkijos globėju. Jogaila pasidavė
Vytauto įtakai ir jokio svarbesnio reikalo neatlikdavo, pirma
nesusitaręs su Vytautu. Lenkijos diduomenė irgi visuose svar¬
besniuose reikaluose teiravosi Vytauto nuomonės. Turėjo
jisai Lenkijoje daug savo šalininkų ir per juos vykindavo savo
sumanymus.

Vytauto įtaka siekė ir tolimesniųjji kraštų. Papa Marti¬
nas V kvietė Vytautą, kad su savo galybe stotų prieš husitus.
Anglijos karalius Henrikas VI teiravosi Vytauto nuomonės dėl
ketinamųjų permainų Bažnyčioje. Ciesorius Zigmantas prašė,
kad Vytautas Romoje palaikytų sumanymą sušaukti naują
visuotiną susirinkimą. Kitų karalysčių pasiuntiniai dažnai
apsilanko Vilniuje arba Trakuose pas Vytautą su visokiais rei¬
kalais. Jisai patsai susivažiuodavo tartis su Vokiečių Ordino
magistru, Jogaila, Romos ciesorių Zigmantu. Pskovas ir Nov¬
gorodas mokėjo Vytautui duoklę, Maskva vadino jį savo glo¬
bėju, totorių ciesoriai ieškojo jo pagalbos, cechai kvietėsi jį sau
į karalius. Savo dukteries Zofijos dukterį Oną Vytautas buvo
išleidęs už Jono Paleologo, sūnaus Konstantinopolio ciesoriaus
Manuelio, kad tuo lengviau būtų įvykinti rytų bažnyčios suvie¬
nijimas su katalikų Bažnyčia. Kokia buvo Vytauto galybė Ru¬
sijos kraštuose, rodo jo žygis 1427 metais. Vytautas su savo

79 —

kariuomene buvo nuėjęs per 100 mylių už Smolensko, palikda¬
mas Maskvos kraštus kairėje pusėje. Tenai sutiko jj kunigaikš¬
čiai Perejaslavio, Riazanio, Briansko, Novosielsko, Odojievo,
pripažindami jo valdžią, prižadėdami ištikimybę ir paklusnumą.
Visi tie kraštai lenkėsi prieš Vytauto galybę, teikdami jam
brangias dovanas auksu, sidabru, šilkais, brangiais kailiais. Tas
milžiniškas žygis be kraujo praliejimo stiprino Lietuvos ribas
rytuose. Vytauto valdžią palaikė daugybė kariuomenės pulkų,
kuriuos drausmėje laikė Vytauto kalavijas ir jo protas.

Nuo 1399 metų Vytautas laikėsi vienybės su Lenkija ir ja remdamasis,
vykino savo sumanymus. Bet nuo 1423 metų Vytauto geras sugyvenymas su
Lenkijos politikos vedėjais pagedo. Nauja Krakovo valdžia ėmė su nepasitikė¬
jimu žiūrėti į Vytauto galybę ir Lietuvos savistovybę, ir stojo Vytautui skersai
kelio. Nuo to laiko Vytautas pasirįžo taip nustatyti Lietuvos gyvenimą, kad
jisai neprigulėtų nuo svetimos valdžios. Tos savistovybės ženklu turėjo būti
karališka karūna, kurią Vytautas nutarė užsidėti.

Karūnacijos sumanymas. Vytauto karūnavimosi sumany¬
mas tapo viešai iškeltas 1429 metais Lucko susivažiavime. Tas
susivažiavimas buvo sušauktas apsvarstyti rytų Europos rei¬
kalams. Tokio iškilmingo, šaunaus susivažiavimo nebuvo dar
matę tie krašta. Dalyvavo jame Romos ciesorius, drauge gi
Vengrijos ir Cechų karalius Zigmantas, Jogaila su Vytautu,
papos legatas, Konstantinopolio ciesoriaus ir vokiečių Ordino
pasiuntiniai. Su jais drauge atvyko kaipo palydovai visų tų
karalysčių diduomenės būriai. To susivažiavimo šeimininkas
Vytautas su tikrai karališku vaišingumu priėmė savo pilyje tiek
aukštų svečių. Vytauto turtingumas ir galybė pasirodė visame
savo pilnume. Naudodamasis tuo susivažiavimu, Romos cieso¬
rius Zigmantas ir iškėlė sumanymą suteikti Vytautui karališką
karūną. Del to dalyko Zigmantas pradėjo tarybas su Jogaila
prirodinėdamas, jog Vytauto didelius nuopelnus katalikų tikė¬
jimo platinime priderėtų išreikšti karališkos garbės ženklu,
karūna, kuri sulygintų Vytautą su kitais krikščionių karaliais.
Tas sumanymas sutiko ir su Vytauto noru tuo regimu ženklu
apvainikuoti viso savo gyvenimo darbus. Vytautas numanė,
jog karališka karūna tvirčiau jungtų vienon valstybėn visas

— 80 —

žemes, Lietuvai priderėjusias. Horodlės unijos apsirašymai
nebuvo visai aiškūs, Lenkija galėjo laikyti Lietuvą savo kara¬
lystės kraštu. Karališka karūna turėjo būti Lietuvos savisto¬
vumo išreiškimu.

Jogaila, Zigmanto užkalbintas apie Vytauto karūnavimą,
pritarė tam sumanymui ir savo pritarimą atkartojo ir ant ryto¬
jaus, atėjus pas jį Zigmantui drauge su Vytautu. Bet Vytautas
žinojo, kad tam sumanymui įvykinti nemaža bus kliuvinių iš
lenkų pusės, todėl tarė Jogailai lietuviškai, kad Zigmantas ne¬
suprastų: „karaliau, nesiskubink su tuo dalyku, pasitark pirma
su savo diduomene, aš taip pat pasitarsiu su savaisiais“. Ir
abu sušaukė savo tarybas. Lietuviai su didžiausiu džiaugsmu
pritarė Vytauto karūnavimo sumanymui, lenkai gi griežtai
atmetė, dėlto kad jisai nesutinkąs su Horodlės susivienijimo
aprašymais, ir prašalinę savo karalių, pasikvietė lietuvius tar¬
tis. Lietuviai, sutikę iš lenkų pusės griežto prieštaravimo Vy¬
tauto karūnacijai, sukėlė tokį triukšmą, jog Vytautas vos nu¬
malšino savo patarėjus. Lenkų diduomenė su savo karalių pasi¬
skubino išvažiuoti iš Lucko, norėdami tuo greičiau sugriauti
visą pradėtą karūnavimo dalyką. Pasiduodamas savo diduo¬
menės įtakai ir Jogaila paskui atsiėmė duotąjį Vytauto karū¬
nacijai sutikimą. Buvo tai viešas įžeidimas Vytauto ir visos
Lietuvos garbės. Vytautas, palaikomas Lietuvos diduomenės,
tvirtai pasiryžo nenusileisti ir būtinai užsidėti karališką karūną.
Lietuviai karališkoje karūnoje matė savo savistovybės ženklą,
jie manė visuomet buvę laisvi ir nebuvę po valdžia kito krašto,
taigi kaipo ženklo lygybės ir laisvės ir reikalavo savo kuni¬
gaikščiui karališkos karūnos. Sutikdamas savo sumanymui
pasipriešinimą iš Lenkijos pusės, Vytautas paėmė iš savo ba¬
jorų prisiegą paklusnumo, sustiprino savo kariuomenę. Len¬
kai matydami, kad Lietuva gal visiškai atsiskirti nuo Lenkijos,
stvėrėsi naujo būdo: prašė senelio Jogailos, kad savo karūną
atiduotų Vytautui, bile tiktai nebūtų atskiro Lietuvos karaliaus
ir jo karūnacijos, vadinasi, kad nebūtų savistovės, nuo Lenkijos
nepriklausomos Lietuvos. Vytautas parodė didesnio kilnumo
dvasią: atsisakė nuo karūnos, nutraukiamos nuo galvos dar

— 81

gyvo Lenkijos karaliaus. Vytautui ir Lietuvai reikalinga buvo
sava karališka karūna, kaipo savistovės Lietuvos ženklas.
Kadangi geruoju su Lenkijos politikais dėl to dalyko niekaip
negalima buvo susitarti, tai Vytautas pasiryžo ir be jų sutikimo
užsidėti karališką karūną ir paskyrė net dieną karūnavimosi
apeigai (8 rugsėjo 1430 metų). Buvo jau suprašyti svečiai susi-
važiavę. Zigmantas išsiuntė karūnas, kad jos laiku būtų Vil¬
niuje. Lenkų politikos vedėjai, nebegalėdami kitaip sulaikyti
Vytauto nuo karūnacijos, nutarė nepraleisti karūnų ir, surinkę
pasienyje raitos kariuomenės būrius, tykojo pasiuntinių, su
karūnomis važiuojančių. Zigmantas pirma buvo pasiuntęs tei¬
sių daktarą su palydovais išaiškinti Vytautui karūnavimosi
apeigų. Lenkų kareiviai sugavo juos, atėmė vežamus daiktus,
bet karūnų prie jų nerado. Išgirdę apie tai pasiuntiniai, kurie
vežė karūnas, pasitraukė atgal, giliau į Vokietiją. Karūnos
laiku Vilniun neatėjo. Karūnacija tapo atidėta toliau, bet Vy¬
tautui nebebuvo lemta jos susilaukti. Netrukus (spalio 27 d.)
Vytautas mirė, turėdamas apie 80 metų amžiaus. Prieš mirtį
susitaikė su atvykusiu Jogaila, į jo rankas mirdamas atidavė
Lietuvą, nes vaikų neturėjo. Palaidotas savo statytoje kate¬
dros bažnyčioje Vilniuje.

Vytauto apibūdinimas. Vytautas buvo mažo ūgio, smul¬
kaus moteriško veido ir labai judrus. Jungėsi jame karininko
ir politiko privalumai, Kęstučio drąsumas ir sumanumas su
Algirdo mokėjimu slėpti savo planus. Kiekvieną darbą rūpi¬
nosi tuojau vykinti, pasipriešinimą užgniaužti pačioje pradžioje,
tuo išvengdamas didesnių nelaimių. Valgyme ir gėrime buvo
pripratęs valdytis, vyno nevartojo, pasitenkindamas tyru van¬
deniu, kaip tai buvo praktikuojama prie Algirdo dvaro keleto
kunigaikščių. Buvo labai darbštus. Vesdamas didelį ūkį savo
dvaruose, žiūrėjo tvarkos, pasižymėjo taupumu. Svečių, ypač
svetimtaučių, priėmime buvo vaišingas, kartais net perdaug
duosnus, mėgo iškilmingumą ir jam nesigailėjo pinigų. Savo
pavaldiniams griežtas, bet teisingas, laikė juos kietoje drau¬
smėje.

Lietuvos Istorija. 6

— 82 —

Labai brangino kultūrą ir stengėsi savo krašte tuojau įvesti
visa, ką naudingą kitur pamatydavo. Palaikė katalikų Baž¬
nyčios veikimą, steigė vyskupijas, statė bažnyčias, vienuoly¬
nus. Interesavosi tuo, kuo galima patobulinti karo vedimą,
labai mylėjo karininkus, savus ir svetimus. Bet greitas skie¬
pijimas svetimos kultūros ne visados išeidavo naudon Lietuvai.
Pripažindamas rusišką kalba valstybine kalba Lietuvoje, tuo
sukliudė lietuviškos kalbos kilimą.

Politiškame Vytauto veikime matyti daug priešingumų.
Lietuviai laiko jį didžiausiu kovotoju dėl Lietuvos nepriklau¬
somybės, lenkai gi mato jame unijos šalininką, dėlto kad jo
parašas padėtas po Krėvės, Vilniaus ir Horodlės unijų doku¬
mentais, jo raštinės vedėjai buvo daugiausiai lenkai: Maldrzyk,
Sepienskis ir kiti. Toks pat priešingumas matyti ir santykiuose
su Vokiečių Ordinu. Du kartu buvo jam pasidavęs ir abu kartu
apgaulingai su juo persiskyrė, daugiausiai yra padaręs jo ga¬
lybei sulaužyti, o paskui draugiškus su juo santykius palaikė.
Vytauto politikoje perdaug ekspansijos, blaškymosi (Vorksla,
Zigmanto Kaributo žygis į Cechus), perdidelis užsiėmimas
Rusijos reikalais atitraukdavo jį nuo lietuvių gyvenimo. Silp¬
nino jo politiką kerštingumas ir didelė ambicija.

Nežiūrint tų trūkumų, Vytauto viešpatavimas tai didžiau¬
sios Lietuvos galybės laikas, ir vėlybesniais laikais statomas
sektinu pavyzdžiu, idealu. Tas didžiausias politikas, kokį yra
davusi lietuvių tauta, savo milžiniška energija iškovojo Lietu¬
vai ilgam laikui garbingą padėtį tarp kaimyninių valstybių.
Vytauto mokykloje išaugo lietuvių diduomenė, kuri paskui
dalyvaudama valdyme, stengėsi vesti savo kraštą Vytauto pra¬
mintais savistovybės keliais. Net svetimtaučiai pripažįsta, kad
Vytautas buvo vienas iš žymiausių vyrų netikt Lietuvos, bet
ir viso pasaulio istorijoje (Lohmeyer) *).

*) Zur Altpreufiischen Geschichte, Gotha, 1907, p. 263.

83 —

Švitrigaila ir Zigmantas I.*)

Švitrigaila didysis Lietuvos kunigaikštis. Einant unijos
sutartimis, Lietuva, mirus Vytautui, turėjo grįžti Jogailai. Bet
lietuviai ir rusai buvo juo nepatenkinti, kad, tapęs Lenkų ka¬
ralių, juos apleidęs. Vytauto karūnacijos sumanymas dar
labiau sustiprino juose norą turėti atskirą valdovą. Vytautas
nepaliko sūnų. Liko tiktai jo jaunysis brolis Zigmantas,
bet jisai jau tuo pačiu, jog buvo Vytauto brolis ir jo savistovės
politikos šalininkas, maža tegalėjo turėti vilties, kad lenkai
prileistų jj prie Lietuvos valdymo. Jogaila pripažino didžiuoju
Lietuvos kunigaikščiu savo jaunį brolį Švitrigailą, kuni¬
gaikštį labai neramaus būdo, kurs jau pirma per kelias dešim¬
tis metų kėlė Lietuvoje sumaiščius ir intrigavo prieš Vytautą
Maskvoje, pas Vokiečių Ordiną ir totorius.

Jogaila laikė Švitrigailą savo vietininku Lietuvoje, Švitri¬
gaila gi norėjo valdyti nepriklausomai. Pačioje pradžioje kilo
nesutikimų dėl Podolijos. Lenkai tuojau po Vytauto mirties
užėmė kaikuriuos Podolijos miestus (Kamiencą, Smotričą,
Skalą, Červonogrodą). Gavęs apie tai. žinią, Švitrigaila labai
įtūžo, reikalavo užimtų žemių atidavimo, ir sulaikė Jogailą
Vilniuje, taip jog lenkai rengėsi jau su kariuomene eiti Vilniun
išliuosuoti savo karaliaus iš tariamosios nelaisvės. Švitrigaila
galutinai paleido Jogailą, bet karas su lenkais dėl užimtų žemių
buvo neišvengiamas, dėlto kad Švitrigaila visai neturėjo noro
atsisakyti nuo Podolijos miestų, kuriuos užėmė lenkai. Tas
karas Švitrigailai nesiklojo. Lenkai užėmė Horodlę, sudegino
Vladimirą, apgulė Lucką, sumušė Švitrigailos kariuomenę prie
Styro. Švitrigaila padarė taiką dvejiem metam, tikėdamasis
per tą laiką geriau prisirengti į karą. Ieškodamas talkininkų,
vedė tarybas su Romos ciesorių Zigmantu ir Vokiečių Ordinu.
Zigmanto prašė atsiųsti karališką karūną, Vytautui prižadėtą.

*) BorflaHi) BapbBHHbCKiff, )KHrHMOHTb KeiiCTyTOBHHb, )Kobkbh,
1905. Prof. J. Szujski, Historyj Polskiej ksiąg dvvanašcie, Warszawa, 1880.
T. Narbutt, Dzieje Narodu Litewskiego, t 7.

6 *

— 84

Permaina Lietuvoje. Išėjus taikos laikui, Lenkija turėjo
laukti sunkaus karo su Švitrigaila. Tiktai staigi permaina
Lietuvos valdovo galėjo prašalinti karo pavojų. Lenkų pa¬
siuntinys Zaremba, apsilankiusis su reikalais pas Švitrigailą
Gardine, pakurstė lietuvius nuversti nuo sosto Švitrigailą, kurs
ir be to turėjo Lietuvoje daug priešininkų, suokalbis prieš jį
buvo jau ir pirmiau rengiamas. Tas kunigaikštis, kaip dau¬
gelis ir kitų Jogailos brolių, buvo visai surusėjęs. Visą savo
amžių trankėsi jisai daugiausiai Rusijoje, todėl ir jo šalininkų
dauguma buvo Rusijos žemėse. Palaikydamas rusus, Švitri¬
gaila atstūmė nuo savęs lietuvius didikus, vadovavusius poli¬
tikoje prie Vytauto. Jie lenkų palaikomi ir pasiryžo nu¬
griauti Švitrigailos valdžią. Zigmantas, atvykęs iš Starodubo
(1432 m.), lietuviams padedant, nakčia užpuolė Švitrigailą Aš¬
menoje, sumušė jo kareivius ir užėmė Vilnių. Švitrigaila patsai
vos ištrūko, neteko valdžios Lietuvoje ir išbėgo į Polocką.

Zigmantas didysis Lietuvos kunigaikštis. Nuo 1432 m.
Zigmantas įgijo valdžią pačioje Lietuvoje, bet antroji Lietuvos
kunigaikštijos dalis, Rusijos žemės, tebeklausė Švitrigailos.
Tas žemes reikėjo Zigmantui atkariauti nuo Švitrigailos. Ir
pačioje Lietuvoje Švitrigaila turėjo savo šalininkų, todėl Zig¬
manto padėtis buvo labai sunki. Tuo ir pasinaudojo Lenkija,
priversdama Zigmantą padaryti naujus susivienijimo raštus,
tokius, kokius buvo išdavęs 1401 metais Vytautas, būdamas
panašioje padėtyje. Tuose raštuose Zigmantas pripažįsta ga¬
vęs valdžią Lietuvoje iš Jogailos tiktai iki gyvos savo galvos.
Zigmantui mirus, Lietuva turint sugrįžti Lenkijos karaliui ir
jo įpėdiniams ir Lenkijos karalystei. Tame rašte Zigmantas
prižada neieškoti karališkos karūnos. Aplinkybių priverstas
išduoti tokius raštus, Zigmantas slepia tuo tarpu savo tikruo¬
sius sumanymus, Lenkijos įtaką stengiasi atsverti kitų valsty¬
bių pagalba ir prieš savo pasižadėjimus pradeda tarybas su
Vokiečių Ordinu. Tačiau Livonijos Ordinas susijungė ne su
Zigmantu, bet su Švitrigaila.

Mūšis prie Šventosios. Švitrigaila tebeturėjo savo pusėje
Rusijos žemes, todėl, nors dar kartą sumuštas Zigmanto prie

— 85

Ašmenos, nenustojo vilties su rusų pagalba atgauti Vilnių ir
su juo sujungtą valdžią visoje Lietuvoje. Surinko jisai didelę
kariuomenę iš Rusijos žemių, padarė sutartį su Livonijos Or¬
dinu. Atėjo taipogi Švitrigailai pagalbon Kaributo sūnus Zig¬
mantas su cechų būriu. Su ta didele kariuomene įsiveržęs į
Lietuvą, Švitrigaila mėgino dar kartą laimės kovoje su savo
priešininku. Netoli Ukmergės Švitrigailos kariuomenė susitiko
su Zigmanto kariuomene, surinkta iš Lietuvos. Jai buvo atėjęs
pagalbon ir lenkų kariuomenės būrys. Zigmanto kariuomenė
buvo daug mažesnė, bet geriau sutvarkyta negu Švitrigailos.
Mūšis įvyko 1435 m. (1 rugsėjo) prie Šventosios upės vietoje,
pavadintoje Kova, iš slaviško gi Pobojsku. Vadovavo ir pasi¬
žymėjo savo kariškais gabumais Zigmanto sūnus Mykolas.
Švitrigailos kariuomenė tapo visiškai sumušta. Patsai Švitri¬
gaila vos suskubo išbėgti, žuvo Livonijos magistras. Po to
mūšio Polockas, Smolenskas, Vitebskas pasidavė Zigmantui,
tiktai pietų Rusijoje Švitrigaila dar ilgai laikėsi. Lenkijos
vyriausybė, nenorėdama Zigmanto asmenyje susilaukti antrojo
Vytauto, buvo padariusi net sutartį su Švitrigaila. Ir tiktai
1439 m. Zigmantas galutinai užėmė ir pietų Rusijos kraštus su
Lucko miestu ir taip savo valdžioje suvienijo visas žemes,
priderėjusias didžiajai Lietuvos kunigaikštijai.

Kova Švitrigailos su Zigmantu buvo drauge susirėmimas
Lietuvos kunigaikštijoje dviejų jos gyventojų dalių: rusų sta¬
čiatikių su lietuviais katalikais. Vytautui viešpataujant, lietu¬
viams priderėjo vadovavimas Lietuvos kunigaikštijoje. Jie
buvo svarbiausiais Vytauto padėjėjais, daugiausiai jų darbais
kilo ir tvirtėjo Lietuvos valstybė. Prie Švitrigailos rusai sta¬
čiatikiai, kuriais labiausiai rėmėsi tas kunigaikštis, mėgino
paveržti iš lietuvių pirmąją vietą Lietuvos kunigaikštijoje.
Zigmanto laimėjimas mūšyje prie Šventosios vėl atidavė lietu¬
viams katalikams vadovavimą didžioje Lietuvos kunigaikšti¬
joje. Beto dar mūšyje prie Šventosios tapo sunaikinta Livo¬
nijos Ordeno galybė taippat, kaip mūšyje prie Griunvaldo
sutriuškinta Prūsijos Ordeno galybė. Abu tuodu Ordinu nu¬
stojo būti pavojingu Lietuvai.

— 86 —

Santykiai su lenkais. Su lenkų pagalba įgijęs valdžią Lie¬
tuvoje, Zigmantas kartkartėmis buvo priverstas išduoti len¬
kams raštus, prižadėdamas laikytis sąlygų, paminėtų užraše
1432 m. Tačiau nelaikė savęs priklausomu nuo Lenkijos. Ro¬
mos ciesoriui Albrechtui II rašė valdąs Lietuvą kaipo savo
tėviškę. Nuo amžių esą negirdėta, kad Lietuva nuo kitų pri¬
klausytų arba kam nors tarnautų. Kad geriau galėtų gintis
nuo lenkų pasikėsinimų ant Lietuvos nepriklausomybės, ieš¬
kojo susiartinimo su valstybėmis Lenkijos priešininkėmis, rengė
prieš ją tų valstybių koaliciją arba sąjungą. 1 tą koaliciją
turėjo prisidėti Romos ciesorius Albrechtas II, abu vokiečių
ordinu, Rygos arkivyskupas, totoriai. Bet tie sumanymai ne¬
įvyko, pačioje Lietuvoje radosi jiems pasipriešinimo. Zigman¬
tas 1439 m. buvo priverstas išduoti naują raštą, kuriuo prisi¬
pažino save priklausomu nuo Lenkijos. Po tokio pažeminimo
Zigmantas sėdi savo Trakuose paniuręs, sirgdamas, nebeužsl-
ima užsienio politikos dalykais, tūžta tiktai prieš didikus, savo
nepasisekimo kaltininkus.

Zigmanto vidujinė politika. Jo mirtis. Zigmantas buvo
labai smarkaus būdo. Jo skaudumas elgimesi su savo prieši¬
ninkais išrodė liguistas: liepė paskandinti arba galvas nuka¬
poti pasiuntiniams, atvykusiems nuo Švitrigailos, vitebskie-
čių ir polockiečių. Nemėgo jisai diduomenės, labiausiai kuni¬
gaikščius iš Algirdo giminės, tarp kurių Švitrigaila turėjo daug
savo šalininkų. Nevienas žymesniųjų Lietuvos ponų tapo
Zigmanto nužudytas (Rumbautas, Jaunis), jų turtai būdavo
atimami į kunigaikščio iždą. Savo viešpatavimo pabaigoje
Zigmantas dar labiau ėmė persekioti didikus, ketino smarkiai
juos nubausti už tai, jog trukdė jo planus prieš lenkus. Tačiau
kai kurie rašytojai mano, jog žinios apie didikų persekiojimą
perdėtos.

Zigmantas, spausdamas diduomenę, palaikė žemesniuosius
luomus, ieškojo paramos vidutiniuose bajoruose ir net nebajo-
ruose, savo valdininkais darė kartais ne bajorus. Anais laikais,
kada bajorai savinosi sau visas teises, toksai kunigaikščio elgi¬
masis buvo nepaprastu daiktu, išrodė lyg bajorų niekinimas.

— 87 —

Savo žiaurumu Zigmantas sukėlė prieš save didikų neapy¬
kantą. Visa galybė buvo diduomenės rankose, ir ji susitarė
nužudyti Zigmantą. Prie to suokalbio prigulėjo du aukštu Lie¬
tuvos valdininku: Vilniaus karvedis Daugirdas ir Trakų kar-
vedis Lesiušas. Juodu patraukė dar savo pusėn kunigaikščius
Čartoriskius. Prigulėdami prie Zigmanto dvaro, jie lengvai
jvedė savo pagalbininkus i Trakų pilį, kame gyveno Zigmantas,
ir užpuolė jį jo paties rūmuose, nužudė (Verbų nedėlioję 1440
metais). Zigmanto kūnas iškilmingai palaidota Vilniaus kate¬
droje greta Vytauto.

Jogailos apibūdinimas. 1434 m. pabaigė ilgą savo amžių
(84 m.) vyriausias Lietuvos kunigaikštis Jogaila. Svarbiau¬
sias jo nuopelnas tai įvedimas Lietuvoje katalikų tikėjimo ir
prijungimas lietuvių tautos prie vakarų Europos kultūros.
Krikščionystės įtaka pataisė ir paties Jogailos būdą. Ilgainiui
nebematyti jame to vylingumo, kurs ne kartą apsireiškė pas
Jogailą jo jaunystės dienose, kovojant dėl valdžios Lietuvoje.
Tapęs krikščionimi, pasižymėjo maldingumu, palaikė katalikų
Bažnyčios veikimą ir visados pabrėždavo savo gilius katalikiš¬
kus įsitikinimus. Aprūpindamas turtais Krakovo universitetą,
praplatintą teologijos mokslų įvedimu (1400), išreiškė savo
valią, kad lietuvių ir rusų sūnūs, įgiję mokslą tame universitete
ir sugrįžę namo, toms tautoms jų kalboje skelbtų tikėjimo tiesas.

Laikas išdildė nepasitikėjimą Vytautu, atsiradusį dėl ilgos
kovos su juo. Atidavęs jam valdžią Lietuvoje, pilnai su juo
susitaikino ir kiekviename svarbesniame Lietuvos ir Lenkijos
valstybių reikale su juo tarėsi, savo galybe stiprindamas Vy¬
tauto veikimą. Be Jogailos padėjimo nebūtų buvę Griunvaldo
ir kitų žymių Lietuvos laimėjimų. Svetur gyvendamas, ilgė¬
davosi gimtosios Lietuvos ir kasmet atvažiuodavo pamedžioti
jos giriose.

Gabumais, proto lakumu, veiklumu neprilygo Vytautui.
Netrūko Jogailai kantrybės ir ištvermingumo einant prie pasi¬
statytų tikslų, bet flegmatiškumas ir geraširdingumas neleidė
jam vartoti smarkesnių priemonių, todėl kovoje su Lenkijos

— 88 —

visuomene dėl savo teisių nusileisdavo kaip jis patsai, taip pa¬
skui ir jo įpėdiniai, paveldėjusieji iš Jogailos tuos pačius būdo
privalumus.

Kazimieras (1440—1492).*)

Kazimiero įsikūrimas Lietuvoje. Jogaila paliko du sūnų:
Vladislovą ir Kazimierą (motina Zofija iš Alšėnų kuni¬
gaikščių). Mirus Jogailai, vyresnysis jo sūnus Vladislovas buvo
pripažintas Lenkų karalių. Lietuvoje po Zigmanto mirties dėl
valdžios varžėsi trys partijos: Švitrigailos, Zigmanto sūnaus
Mykolo ir Jogailos sūnaus Kazimiero. Ta trečioji partija, ku¬
rioje susispietė galingiausieji Lietuvos didikai, parodė kuodau-
giausiai veiklumo ir pasiskubino parsikviesti Lietuvon Kazi¬
mierą.

Lenkų vyriausybė turėjo visai kitokius savus planus. Rem¬
damasis Jogailos, Vytauto ir Zigmanto I susivienijimo apsira-
šymais, laikė Lietuvą Lenkijos karalystės dalimi ir visai ne¬
norėjo duoti Lietuvai atskiro valdovo. Praėjusių dviejų vieš¬
patavimų prityrimas parodė, jog visos Lietuvos prijungimas
prie Lenkijos iškarto tuščia neįvykdomas. Todėl buvo nutarta
padalyti Lietuva, dalimis atplėšti nuo jos vienas kraštas po kito
ir prijungti prie Lenkijos. Tuo tarpu pasiųsta Lietuvon Vladis¬
lovo brolis Kazimieras, kad jisai, kaipo Lenkijos karaliaus vie¬
tininkas, valdytų Lietuvą. Kadangi Kazimieras teturėjo tuo¬
met 13 metų, tai jo vardu būtų valdę jam priduoti patarėjai,
lenkai didikai.

Su tokiuo nutarimu jokiu būdu negalėjo sutikti lietuviai
didikai, išaugusieji Vytauto mokykloje, aukštai stačiusieji Lie¬
tuvos savistovybę ir patys norėjusieji į savo rankas paimti Lie¬
tuvos valdymą. Susirinkę Kazimiero pasitikti Vilniuje, lietu¬
viai didikai apgarsino jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Len¬
kai patarėjai, atvykusieji drauge su Kazimieru Lietuvon, nebe¬
turėdami čia ko beveikti, sugrįžo namo.

*) T. Narbutt y Dzieje narodu Litewskiego. t. 8. Dr. F . Papėe. Polska
i Litwa na przetomie wiekow šrednich, t. I, Krakow, 1901. Dr. J. Caro y
Dzieje Polski, t. IV—VI. Warszawa, 1897-1900.

— 89

Išsilaikyti Lietuvos soste Kazimierui buvo nelengva.
Didžiausias pavojus buvo iš Mykolo, prityrusio ir karuose pra¬
garsėjusio vyro. Jisai tuo tarpu teprašė Kazimiero sugrąžinti
jam jo tėviškę, Trakų kunigaikštiją, ir nubausti jo tėvo užmu¬
šėjus, ir laukė, kad, Kazimiero šalininkams pradėjus kovoti su
Švitrigailos šalininkais, pasitaikins jam proga įgyti visą Lie¬
tuvą. Bet Mykolas savo apskaitymuose apsiriko. Senas Švit¬
rigaila, vieną kartą jau netekęs Lietuvos sosto, nebepaslinko
antrą kartą mėginti laimės kovoje. įtakingi Kazimiero šali¬
ninkai sugebėjo tvirtai pastatyti jo valdžią Lietuvoje. Pasiprie¬
šinimo dėl nubaudimo Zigmanto užmušėjų lengvai išvengta.
Čartoriškis išsikėlė į Maskvą. Iš kitų užmušimo kaltininkų
vieni išsigynė, kiti išsiteisino, kaikuriuos bent kiek nubausta,
todėl dėl to dalyko nepasidarė didelių sunkenybių. Netrukus
Kazimiero valdžią pripažino visa Lietuvos valstybė. Mykolas,
matydamas geruoju nieko negausiąs, mėgino nužudyti Kazi¬
mierą, bet tam sumanymui nepavykus, turėjo svetimuose
kraštuose ieškoti prieglaudos, visur persekiojamas Kazimiero.
Pagaliaus mirė nunuodytas Maskvoje.

Kazimieras visa širdimi pamylėjo savo tėviškę, Lietuvą,
greitai išmokė lietuviškos kalbos, užsiėmė Lietuvos reikalais.
Lietuvos valdyme visame ėjo paskui didikų patarimus. Iš jų
didžiausią įtaką įgijo Jonas Goštautas. Didikai išdirbo
Kazimierui didelę valdžią ir galybę, atkovojo su ginklu Lietu¬
vai Podliachijos žemę su Drogičino miestu, kurią prie Vytauto
buvo užvaldę Mozūrijos kunigaikščiai. Vokiečių Ordinas at¬
naujino su Lietuva sutartį, kaip buvo Vytauto laikais. ’ Kazi¬
miero malonės ieškojo Novgorodo ir Pskovo respublikos. At¬
vykusieji Lietuvon Krymo totorių pasiuntiniai prašė Kazimiero,
kad duotų jiems už carą pirmiau pabėgusį Lietuvon Hadži-
Girają. Ir kunigaikštis Radvilas palydėjo jį į Krymą ir paso¬
dino totorių soste. Hadži-Giraj iki savo mirties paliko dėkin¬
gas Kazimierui ir ištikimas Lietuvai. Prie Kazimiero vėl atgijo
Lietuvos galybė, pašlijusi nuo Vytauto mirties. Lenkų senatas
nenorėjo pripažinti Kazimierui didžiojo Lietuvos kunigaikščio
vardo, bet tai neikiek nemažino Kazimiero valdžios. Lietuvos

— 90 — '

politikos vedėjai galėjo būti pilnai patenkinti savo didžiojo
kunigaikščio viešpatavimo pradžia.

Santykiai su Lenkija. 1444 m. žuvo kovoje su turkais prie
Varnos Kazimiero brolis Vladislovas. Lenkams reikėjo
rinktis naujas karalius. Kad nenutrūktų unija su Lietuva,
noroms nenoroms turėjo rinktis tą patį Kazimierą, kurio val¬
džios Lietuvoje neseniai dar nenorėjo pripažinti. Kazimieras
visai nesiskubino priimti teikiamos jam Lenkijos karūnos.
Buvo tam svarbių priežasčių. Senomis sąlygomis jungtis su
Lenkija lietuviai jokiu būdu nenorėjo. Be lietuvių gi sutikimo
Kazimieras negalėjo priimti Lenkijos karūnos, dėlto kad tuo¬
met tuojau būtų netekęs Lietuvos. Mykolas, kurs dar tuomet
gyvas tebebuvo, tykojo tiktai patogios valandos atimti iš jo
Lietuvą. Taigi Kazimieras turėjo laukti, kad pirma lietuviai
susitartų su lenkais dėl susivienijimo sąlygų. Susitarimas
buvo beveik negalimas. Lietuviai tesutiko jungtis su Lenkija
kaipo atskira valstybė su tokia pat atskira valstybe po vieno
valdovo valdžia, reikalavo būtinai sugrąžinimo Lietuvai Podo-
lijos ir Volynijos, lenkai gi laikėsi senųjų apsirašymo sąlygų,
norėjo stačiai Lietuvą prijungti prie Lenkijos, jokiu būdu ne¬
norėjo atsižadėti derlingų Podolijos ir Volynijos žemių. Iš
kitos pusės atsisakyti nuo Kazimiero rinkimo, taigi ir nuo Lie¬
tuvos, lenkams reiškė tiek pat, ką atsisakyti nuo tos galybės,
kurią jiems davė susivienijimas su Lietuva. Be Lietuvos Len¬
kija vėl būtų tapusi maža valstybė, kaip pirma buvo. Pagalios
Lenkų diduomenės dalis buvo išrinkusi karalių Boleslovą IV,
Mozūrijos kunigaikštį, Mykolo giminietį. Tai kombinacijai įvy¬
kus, Kazimieras galėjo netekti ir Lietuvos ir sutiko priimti Len¬
kijos karūną be jokių iš anksto nustatytų sąlygų.

Lietuviai buvo patenkinti Kazimieru, kol turėjo jį savo
tarpe, bet, išvažiavęs Lenkijon, galėjo jisai patekti į kitų žmo¬
nių įtaką, persimainyti. Todėl sutikdami, kad Kazimieras pri¬
imtų Lenkijos karūną, lietuviai po prisiega paėmė nuo jo p r i-
žadėjimų, kuriais būtų apsaugotos Lietuvos teisės. Išva¬
žiuodamas į Lenkiją Kazimieras 1447 m. davė Lietuvos didi¬
kams raštą, kuriuo apsaugoja Lietuvos nepriklausomybę nuo

— 91

Lenkijos, žymiai praplatina didikų teises, sumažina didžiojo
kunigaikščio valdžią ir valstiečių teises.

Tuo svarbiu dokumentu Kazimieras suteikia Lietuvos bajorams ir mie¬
stams tokias pat teises, kokias turi Lenkijos bajorai ir miestai; prižada į
aukštąsias bažnytines vietas Lietuvoje teskirti tiktai Lietuvos kunigaikštijos
pavaldinius, ir tiktai jei iš jų nebūtų tinkamų, tuomet tiktai iš kitos tautos;
dvasiškijai, bajorams, miestams prižada nieko nebausti, kol teismo viešu
tyrinėjimu nebus pripažinta kaltybė; bajorų žmones valstiečius paliuosuoja nuo
daugelio mokesčių ir darbų, kurie buvo kunigaikščiui atliekami; didysis
kunigaikštis atsisako teisės teisti ponų pavaldinius, ir tiktai jei iki paskirto
laiko ponai patys nepadarytų teismo, tuomet gali teisti ir kunigaikštis, bet
pabaudos eina ponų naudai; didysis kunigaikštis neturi priimti pas save ponų
ir miestų žmonių, taip pat ponai ir miestai neturi priimti pas save kunigaikščio
žmonių; Kazimieras prižada Lietuvos ribų nesusiaurinti, išlaikyti jas tokias*
kaip buvo prie Vytauto, ir praplatinti jas; prižada žemių, miestų ir urėdų
nedalyti Lietuvoje svetimiems, bet tiktai Lietuvos kunigaikštijos gyventojams.

Davęs po prisiega tokius prižadėjimus Lietuvai, Kazimie¬
ras nebegalėjo prieš karūnaciją duoti Lenkijai prižadėjimo pri¬
jungti Lietuvos žemes. Delei tos prisiegos nepadarymo lenkai
per seimus triukšmingai išreikšdavo Kazimierui savo nepaten¬
kinimą, reikalavo, kad tuojau prie Lenkijos būtų prijungta Vo-
lynija. Kazimieras, šaukdamas bendrus lietuvių ir lenkų at¬
stovų susivažiavimus, mėgino suderinti abiejų pusių reikalavi¬
mus, bet veltui. Taip smarkiuose ginčuose praėjo 6 metai, kol
Kazimieras susilaukė patogesnės valandos išspręsti painiam
reikalui. 1452 m. mirė Švitrigaila, prieš mirtį įsakydamas savo
valdininkams atiduoti svarbią Lucko pilį Lietuvai. Tais pačiais
metais pabaigė gyvenimą Maskvoje Mykolas. 1453 m. mirė Vil¬
niaus vyskupas Motiejus, tvirčiausias Lietuvos savistovybės
gynėjas. Kazimieras galėjo mažiau bebijoti pasipriešinimo iš
lietuvių pusės, ir pagalios padarė lenkams reikalaujamą prisiegą
(1453), įdėdamas tačiau į ją žodžius, kuriais norėjo apsaugoti
ir lietuvių teises, būtent, prižadėjo Lenkijai jos ribų nesusiau¬
rinti, atgauti žemes, kurios nuo Lenkijos neteisingai buvo atim¬
tos, nuo Lenkijos neatskirti Lietuvos ir kitų žemių, kurios kokiu
nors būdu Lenkijai yra prigulėję.

Lietuvos galybė. Kazimieras paėmė Lietuvos valdymą
daug geresnėse politikos gyvenimo sąlygose, negu jo pranokė-

— 92

jai, Vytautas ir Zigmantas. Tuodu kunigaikščiu turėjo kovoti
su Prūsijos ir Livonijos Ordinu. Prie Kazimiero tuodu prieši¬
ninku buvo jau nuveiktu, 1440—1449 metais Kazimieras, dary¬
damas sutarti su Maskva, Tverų, Novgorodu, nustatė senąsias
Lietuvos ribas, kokios buvo prie Vytauto, paskui gi net toliau
jas išplėtė negu buvo Vytauto laikais, prijungdamas prie Lie¬
tuvos naujų Rusijos žemių.

Karas su Prūsija. Kaipo Lenkų karalius, Kazimieras vedė
karą su Vokiečių Ordinu (1454—1466). Kvietė ir lietuvius pa¬
dėti, žadėdamas Lietuvai atiduoti lietuviškąją Prūsijos dali,
prieinančią prie Žemaičių. Bet lietuviai, nesutikdami su len¬
kais, atsisakė. Tas karas pasibaigė Torno sutartimi (1466).
Lenkija įgijo Pamario, Kulmijos ir Michalovsko žemes. Vokie¬
čių Ordinas pripažino ant savęs Lenkijos valdžią, kiekvienas
naujas magistras turėjo stoti prieš lenkų karalių ir išreikšti
savo priklausomybę. Lietuva, nedalyvaudama tame kare,
praleidę progą įgyti lietuvių gyvenamus kraštus, buvusius
Ordino valdžioje.

Kova su Maskva. Po Prūsijos karo Kazimieras įsipainiojo
į ilgą kovą dėl Čechijos karūnos, kurią norėjo įgyti savo sūnui
Vladislovui. Kazimierui tikrai pavyko pasodinti jį Čekijos
soste, o paskui ir vengrai išrinko Vladislovą savo karalių. Bet
Kazimiero smelkimasis į Cechų ir Vengrų kraštus sukėlė prieš
jį Habsburgo giminę, viešpatavusią Austrijoj. Ji stengėsi su¬
stabdyti perdidelį Jogailos giminės įsigalėjimą. Kada Kazimie¬
ras taip buvo užimtas Čechijoje ir Vengrijoje dinastiniais savo
reikalais, Lietuvai kilo didelis pavojus iš Maskvos. Jos didysis
kunigaikštis Jonas III, suvienijęs savo valdžioje rytinės Rusi¬
jos žemes, pradėjo gudriai apgalvotą ir ištvermingai vedamą
kovą su Lietuva delei Rusijos žemių, buvusiųjų Lietuvos val¬
džioje. Jis kantriai laukė patogaus laiko užpulti, jungėsi su
visais Kazimiero priešininkais, Habsburgais, Krymo totoriais,
Moldavijos kunigaikščiu, Vengrijos karalių ir taip iš visų pusių
apsupo priešininkų rinkių Kazimiero kraštus. Lietuvai reikėjo
visų jėgų įtempimo išsilaikyti toje kovoje. Tuo tarpu Kazimie¬
ras, užimtas Čechijoj, Vengrijoj, Lietuvos reikalų aprūpinimą

— 93 —

palikdavo daugiausiai ponų tarybai, kuri, negalėjo taip gerai
vesti jų, kaip tai būtų galėjęs atlikti patsai didysis jos kunigaik¬
štis. Lenkija nepadėjo kovoje su Maskva. Lietuvos reikalai
šaukte šaukėsi geresnio aprūpinimo. Veltui Lietuvos ponų
taryba kartkartėmis prašė Kazimiero, kad arba patsai apsigy¬
ventų Lietuvoje ir jos reikalus vestų, arba Lietuvos valdymą
atiduotų vienam savo sūnų arba kam kitam. Kazimieras pro¬
tarpiais apsilankydavo Lietuvoje, bet Lietuvos valdymą kam
kitam pavesti griežtai atsisakė, imdamas ant savo pačių nepa¬
keliamą naštą valdyti abi valstybi, ko nedrįso daryti nei Jo¬
gaila, nei Vytautas.

Iš tokios politikos Lietuva naudos neturėjo, tuo gi tarpu
neteko svarbaus sąjungininko, Novgorodo respublikos. Kylant
Maskvos galybei, Novgorodas, gindamas savo autonominį
laisvą gyvenimą, ieškojo paramos Lietuvoje. Palanki Lietuvai
partija iš aukštesniojo luomo padarė sutartį su Kazimieru, su¬
tikdama priimti jo vietininką ir prašydama pagalbos. Kazimie¬
ras žymios pagalbos nedavė, Jonas III užėmė Novgorodą (1479).
Dideli to miesto turtai atiteko Maskvos kunigaikščiui. Bent
kiek vėliau prijungė prie Maskvos Tvero kunigaikštiją (1475),
Lietuvos sąjungininkę. Pasitikėjimas Lietuvos galybe Rusijos
žemėse turėjo kristi.

1483—1484 Kazimieras padarė didesnes pastangas savo valstybei ginti:
surinko didoką kariuomenę, jos dalį pasiuntė sustiprinti Lietuvos pilims
pietuose, kad jos galėtų gintis nuo totorių užpuldinėjimų. Drauge gi Kazi¬
mieras sukurstė Užvolgio totorius prieš krymiškius ir tuo sustabdė šių už¬
puldinėjimus ant Lietuvos žemių. Bet tikrojo karo prieš Maskvą su visa savo
galybe Kazimieras vengė. Viena, Maskva tuomet jau galėjo pastatyti didesnę
kariuomenę negu Lietuva, antra, rasi Kazimieras ne visai pasitikėjo Rusijos
kraštais, jei reikėtų jiems stoti į karą su Maskva. Surusėję Algirdo giminės
kunigaikščiai kėlė maištus prieš Kazimierą. 1481 m. buvo susekta jų suokalbis
nužudyti Kazimierą ir jo sūnus ir patiems prisisavinti aukščiausią valdžią
Lietuvoje. Kunigaikštis Mykolas iš Algirdo giminės ir Jurgis Alšėniškis
primokėjo savo galvomis už tą suokalbį, trečias suokalbio dalininkas, Bielskis,
suskubo išbėgti į Maskvą. Jonas III maloniai priėmė tą pabėgėlį. Regis, ir
suokalbis buvo padarytas nebe Jono III žinios.

Jonas III, palaikydamas maištininkas Lietuvos kunigaikš¬
čius ir kitus jos priešininkus, atviro karo su Lietuva betgi

— 94 —

vengė. Tikrojo karo ir nebuvo, tačiau vienos ir kitos pusės
pasienio kunigaikščiai nuolat vieni kitus užpuldinėjo. Ištiki¬
mybė Lietuvai kraštų palei upes Ugrą ir Oką, prigulėjusių ku¬
nigaikščiams Novosielskiams, Vorotinskiams, Odojievskiams,
buvo neaiški. Jie, tiesa, buvo pripažinę ant savęs Lietuvos
valdžią, tačiau laikė save liuosais ir manė galį lyg pagal kokį
kontraktą tarnauti tai Maskvai, tai Lietuvai. Kaikurie tų kuni¬
gaikščių pabaigoje Kazimiero viešpatavimo perėjo Maskvos
pusėn. Semenas Vorotinskis, pasidavusis Maskvai, lyg pasi¬
teisindamas dėl tokio savo pasielgimo, 1492 m. rašė Lietuvos
didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, jog Kazimieras negynęs
jo tėviškės, neužtaręs jo. Nuostoliai Lietuvai dėl tų kunigaikš¬
čių atsimetimo buvo nedideli, žemės jų buvo menkos, apytuš-
čios, jų Kazimieras ir nebrangino, labiau rūpindamasis savo
sūnums sostus įgyti Cecilijoje ir Vengrijoje, galvodamas apie
užėmimą derlingų kraštų pietuose prie Juodosios jūros tarp
Dniepro ir Dniestro, atitekusių Krymo totoriams. Tačiau pra¬
laužimas Lietuvos sienos ties Maskva buvo pavojingas tuo, jog
klibino Lietuvos valdžią ir kituose Rusijos kraštuose, priderin-
čiuose Lietuvai. Kada vietomis tie pakraščiai patys narsiai
gynėsi prieš Maskvą, Kazimieras jų nepalaikė, ieškojo būtinai
taikos su Maskva. Jo pasiuntiniai važinėjo Maskvon daryti
tarybų. Bet tos tarybos nieko nepadėdavo, ir kada 1492 m.
Kazimieras mirė Trakuose, karas su Maskva visu savo sun¬
kumu turėjo gulti ant Kazimiero įpėdinio.

Kazimiero viešpatavimas. Kazimieras valdė Lietuvą
52 metus, Lenkijos karalių buvo 45 metus. Ilgas jo viešpata¬
vimas davė Lietuvai taiką ir ramų gyvenimą. Per visą tą laiką
jokie priešininkai nenaikino tikrosios Lietuvos. Joje kilo mok¬
slas, amatai, prekyba, gyventojų skaičius didėjo. Nors prie
Kazimiero Lietuva nebuvo taip galinga kariuomene ir pinigais,
kaip prie Vytauto, bet gyveno ramiau ir laimingiau. Valsty¬
bės valdyme Kazimieras stengėsi sustiprinti karaliaus valdžią,
todėl baigė naikinti kunigaikštijas, kurios Lietuvoje buvo dar
užsilikusios. Stiprindamas savo valdžią, Kijeve ir kitur nebe¬
skyrė kunigaikščių, bet statė savo vietininkus. Stengėsi išlai-

— 95

kyti Lietuvos kunigaikštijos lygybę tarp lietuvių ir rusų, nei
vieniems, nei kitiems neduodamas aiškiai pirmosios vietos.
Norėdamas tvirtesnio Lietuvos susivienijimo su Lenkija, lig pat
mirties nesutiko duoti Lietuvai atskiro valdovo. Buvo labai
darbštus. Mirė 65 metų. Turėjo didelę giminę, trims sūnums
paliko karalių sostus. Naujos nepaprastos garbės pridavė Ka¬
zimiero giminei jo sūnus Kazimieras, atsidavusis dievobaimin¬
gam gyvenimui, pripažintas šventu.

Aleksandras (1492—1506).*)

Aleksandras didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Palaidojęs
Krakove savo tėvą Kazimierą, karalaitis Aleksandras skubi¬
nai sugrįžo Vilniun. Lietuviai, nelaukdami susitarimo su len¬
kais, tuojau pakėlė Aleksandrą į savo didžiuosius kunigaikščius.

Strijkauskas paliko tos iškilmingos apeigos aprašymą. Aleksandras, už¬
sidėjęs brangią Lietuvos kunigaikščių mitrą, kurią pirmas dėvėjo Gediminas,
apsisiautęs karališku apsiaustu, ėjo iš savo rūmų į katedros bažnyčią, lydimas
senatorių ir žmonių minios. Prie didžiojo altoriaus stovėjo sostas. Pirmiau-
sieji didikai savo rankomis pakėlė Aleksandrą į tą sostą. Vyskupas atlaikė tai
iškilmei tinkamas pamaldas ir davė naujai išrinktajam valdovui palaiminimą.
Paskui didysis Lietuvos maršalkas, padavė kunigaikščiui kalaviją sakydamas:
„priimk, šviesiausis kunigaikšti, kalaviją ir karališką lazdą Lietuvai valdyti ir
atmink, jog jei būsi drąsus valdovas, ta kunigaikštija užvaduos tau visas kitas
ciesorystes ir karalystes. Visų vardu prašome tave, kad ne cechų arba vo¬
kiečių, bet lietuvių papročių Vytauto pavyzdžiu, valdytume! mus. Jei tai už¬
laikysi, tai kiekvienam karaliui lygus būsi“. Aleksandras nuo sosto dėkojo
didikams ir visai tautai, kad iš geros valios išrinko jį sau valdovu, prižadė¬
damas sąžiningai eiti visas savo pareigas.

Paimdamas Lietuvos valdymą, Aleksandras patvirtino
bajorams laisvių raštą, kurį jiems 1447 m. buvo suteikęs Kazi¬
mieras, ir žymiai praplatino tas laisves. Prižadėjo tikt susi¬
taręs su ponų taryba tesiuntinėti pasiuntinius į svetimas val¬
stybes, prie kurių priskaityta ir Lenkija, tedalyti vietas ir
žemių valdymą, teleisti įplaukiančius į iždą mokesčius. Priža¬
dėjo ne bajorams (prastiems žmonėms) neduoti pirmenybės

*) Narbutt, Dzieje Narodu Litewskiego, t. 8. Dr. J. Caro , Dzieje
Polski, t. VI.

— 96 —

prieš bajorus, visą bajoriją laikyti priderinčioje pagarboje. Nu¬
tarimų, padarytų su ponų taryba, su kitais nemainyti. Taigi
tuo raštu vėl žymiai susiaurinama didžiojo kunigaikščio val¬
džia užsienio politikos ir finansų srityje, praplatinamos bajorų
teisės ir sumažinama ne bajorų. Visame rašte matyti aiškus
noras pabrėžti, kad Lietuva tai atskira savistovi valstybė.

Netrukus ir lenkai sušaukė savo seimą, i kuri atvykę Lie¬
tuvos pasiuntiniai pranešė, kad Lietuva jau išsirinkusi sau
didįjį kunigaikštį. Todėl ir lenkai, nebesiklausdami lietuvių,
sau karalių išrinko Aleksandro brolį Joną Albertą.

Karas su Maskva. Aleksandras neturėjo savo tėvo Kazi¬
miero darbštumo ir stamarttrumo. Visas jo viešpatavimas per
tai buvo nevykęs. Maskvos didysis kunigaikštis Jonas III pa¬
jutęs, kad Lietuvos valdymas pateko į silpnas rankas, pradėjo
nuo Lietuvos grobstyti vieną žemę po kitos. Aleksandras,
vengdamas karo, siuntinėjo kartkartėmis pasiuntinius į Maskvą,
ieškojo sutarties ir susiderinimo. Maskvos kunigaikštis rodė
būk norįs sutikimo, o tuo tarpu nesiliovė priiminėti kunigaikš¬
čių, pereinančių jo pusėn iš po Lietuvos valdžios. Pagalios po
ilgų tarybų įvyko Aleksandro taip karštai trokšta būk tai
„amžinoji“ taika. Aleksandras pripažino Maskvai Nov¬
gorodą, Pskovą, Viazmą, Kozielską, Novosielską, Odojievą ir
kaikurias kitas žemes, seniau jau Maskvos užimtas. Tai taikai
patvirtinti Aleksandras vedė už moterį Jono III dukterį Eleną.

Bet labai apsiriko Aleksandras tikėdamasis, nuolaidumu
galėsiąs užsitikrinti taiką su Maskva. Jonas III išleisdamas
savo dukterį į Vilnių, įsakė jai tvirtai laikytis stačiatikių tikė¬
jimo, nevaikščioti į katalikų bažnyčias, pridavė jai savo pata¬
rėjų, kad jie sergėtų Eleną ir praneštų apie visa, kas darosi
Vilniuje. Iš Maskvos atvykusieji Elenos dvasiškiai, gyvendami
prie jos dvaro, ilgainiui gaudavo vyskupų ir kitas aukštas vie¬
tas rusų cerkvėje Lietuvoje. Jie kurstė rusus stačiatikius prieš
katalikus. Jonas III tai išnaudojo, skelbdamas, kad rusai Lie¬
tuvoje esą persekiojami dėl tikėjimo ir stengėsi priduoti tiky¬
binį pobūdį karui, kurs 1500 metais vėl kilo tarp Maskvos ir
Lietuvos.

Aleksandras visai nebuvo i ii prisirengęs, neturėjo užtek¬
tinai nei pinigų, nei kariuomenės. Pasitikėjo tiktai savo tal¬
kininkais: Livonijos magistru Pletenbergu ir Kipčako
ordos chanu Šach-Achmetu, su kuriais buvo padaręs
sutartį iš vieno vesti karą prieš Maskvą. Bet ir tos sutarties
Aleksandras neišpildė, nepasiuntė savo talkininkams pagalbon
sutartos kariuomenės. Lietuvos kariuomenės vadas, narsus
kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, kad ir rusas,
bet pilnai atsidavęs Lietuvai, su nedideliu kariuomenės skaičių
buvo sumuštas daug didesnės Maskvos kariuomenės prie
Vedrošos ir pateko į nelaisvę. Livonijos magistras ir toto¬
rių chanas daugiau padarė negu Lietuvos kariuomenė. Bet
veltui tuodu talkininku prašė Aleksandro, kad atsiųstu jiem
dviem pažadėtą pagalbinę kariuomenę. Aleksandras užiot
kariuomenės siuntinėjo jiems tiktai raštus su paraginimais
kovoti. Mirus gi Jonui Albertui (1501), palikęs karą vesti savo
talkininkam, rūpinosi tiktai tuo, kad būtų išrinktas Lenkijos
karalių. Lenkija šiame kare Lietuvai nepadėjo.

Santykiai su Lenkija. Lietuviai, matydami pavojų iš
Maskvos pusės, ieškojo didesnio susiartinimo su Lenkija. Dar
1498 m. tartasi apie tai Vilniuje. Lietuviai sakėsi nori susivie¬
nijimo su Lenkija, bet be skriaudos abiejų pusių lygybei ir be
pažeminimo katrai nors jų. 1499 Lietuvos ir Lenkijos ponų
tarybos atnaujino Horodlės susivienijimo apsirašymą, pataisy¬
dami jį taip, kad būtų visiška lygybė tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Horodlės susivienijimo rašte pasakyta, kad mirus Vytautui,
lietuviai didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu rinks tą, ką rinktinu
pripažins Lenkijos karalius. Taippat ir lenkai prižadėjo ne
rinkti naujo karaliaus be lietuvių žinios. Tą Horodlės unijos
punktą pataisyta taip, kad abiem pusėm naujo valdovo rinkimo
būdas būtų išreikštas visai tais pačiais žodžiais: mirus didžia¬
jam Lietuvos kunigaikščiui lietuviai neturi sau rinktis naujo
kunigaikščio be lenkų žinios ir pritarimo, taippat ir lenkai,
mirus jų karaliui, neturi rinkti naujo karaliaus be lietuvių žinios
ir pritarimo. Abi susitarusios pusės privalo viena kitai teikti
pagalbos. Taigi tas aktas tebuvo dviejų savistovių valstybių
Lietuvos Istorija. *7

— 98 —

sąjunga ir neteisingas vadinamas unija arba dviejų valstybių
susijungimu vieno valdovo valdžioje.

Renkant Aleksandrą Lenkijos karalių (1501), lietuvių atsto¬
vai sutarė su Lenkijos seimu padaryti artimesnį susivienijimą.
Pagal tų metų unijos apsirašymą lenkai ir lietuviai privalo
visados turėti vieną bendrą valdovą, kurs būtų drauge ir Len¬
kijos karalių, ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Atskiro Lie¬
tuvos didžiojo kunigaikščio rinkimo nebeturėjo būti. Jisai turi
patvirtinti Lenkijos ir Lietuvos teises. Tas naujos unijos
sumanymas nebuvo patvirtintas Lietuvos seimo ir paliko tikt
projektu.

Taika su Maskva. Šach-Achmeto kariuomenė negaudama
pagalbos iš Aleksandro, badą kentėdama nuplėštame krašte,
tapo sunaikinta Krymo totorių. Patsai Šach-Achmetas pabėgo
į Kijevą, kame Aleksandro įsakymu buvo lietuvių suimtas ir
nuvestas į Vilnių. Aleksandras pradėjo tarybas su Šach-
Achmeto priešininku, Krymo chanu, sulaikė Šach-Achmetą ne¬
laisvėje, ir taip nedėkingumu atsimokėjo jam už pagalbą.
Maskvos kariuomenė antrą kartą sumušė Lietuvos kariuomenę
prie Mstislavio, užėmė Oršą (1502 m.), sudegino Vitebską, bet
nei Smolensko paimti neįveikė, nei Kijevo pasiekti negalėjo,
nors tas senoviškas miestas buvo tikslas visų Jono III pastangų.
Jonas III pamatęs, jog karas jam labai brangiai atsėjo, sutiko
pradėti tarybas dėl taikos. Reikalavo sau Smolensko ir Ki¬
jevo. Aleksandras ant tokių reikalavimų sutikti negalėjo,
todėl tikra taika neįvyko, padaryta tiktai kovos pertrauka
šešeriems metams (1502). Maskvos valdžioje paliko dideli Lie¬
tuvos žemių plotai apie Desną ir aukštutinį tekėjimą upių
Dniepro, Okos, Ugros, Dauguvos su miestais Homeliu, Černi¬
govu, Putivliu, Novgorod Sieversku, Trubčevsku, Starodubu,
Briansku ir kitais.

Totorių užpuolimas. 1506 m. Lietuvą sunaikino smarkus
totorių užpuolimas. Buvo jie pasiekę Naugarduko ir Lydos,
bet prie Klėcko Lietuvos kariuomenė, Glinskio vedama, sumušė
totorius. Aleksandras nebegalėjo pasidžiaugti tuo Lietuvos

99

laimėjimu, gulėjo jau be žado ant patalo ir netrukus pasimirė.
Vienaitinis iš Lenkijos karalių palaidotas Vilniuje.

Aleksandro viešpatavimas buvo Lietuvai nelaimihgas.
Prie jo Lietuva neteko didelių žemės plotų. Priešininkai daž¬
nai užpuldavo Lietuvos kunigaikštiją, daug gyventojų išvedė
j nelaisvę, daug turto sunaikino. Perdideliu savo duosnumu
Aleksandras išaikvojo valstybės turtą, pagalios ir patsai nu¬
pliko. Valstybės valdyme labiau palaikė rusų pusę, jiems
pavesdamas aukštąsias vietas. Ypatingai išaukštino Glinskį
perdaug juo pasitikėdamas, kuo labai buvo nepatenkinti lietu¬
viai didikai. Dėlto kilo didelių nesutikimų tarp Lietuvos diduo¬
menės. Iš visų Kazimiero sūnų Aleksandras mažausia turėjo
gabumų. Savo įpėdiniui paliko sunkų uždavinį taisyti iširusį
valstybės ūkį.

Zigmantas II (1506 — 1548).*)

Zigmanto II didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Aleksan¬
dras perdidelę valdžią buvo davęs surusėjusiam kunigaikščiui
Mykolui Glinskiui, iš totorių kunigaikščių giminės, atvykusios
Lietuvon Vytautui viešpataujant. Savo iškalbingumu, apsuk¬
rumu, gudrumu Mykolas Glinskis buvo įgijęs didelę Aleksandro
malonę ir pilną pasitikėjimą, gavo nuo jo valdyti didelius že¬
mės plotus. Lietuviai didikai nekentė Glinskio. Todėl Alek¬
sandrui susirgus kvietė greičiau Vilniun atvykti Aleksandro
jaunį brolį Zigmantą, kurs tuomet valdė kaikurias žemes Sile¬
zijos krašte. Zigmantas, atvykęs Vilniun, rado savo brolį nebe¬
gyvą. Lietuvos didikai, nieko nelaukdami, tuojau išrinko Zig¬
mantą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Netrukus ir lenkai
pripažino Zigmantą savo karalių. Zigmantas, paimdamas Lie¬
tuvą ir Lenkiją valdyti, turėjo apie 40 metų, taigi buvo pačiame
jėgų stiprume.

Glinskio maištas. Glinskis pradžioje mėgino gerintis ir
Zigmantui, bet Zigmantas Glinskiu nepasitikėjo, nors iškarto to

*) Narbuti, Dzieje Narodu Litewskiego, t. IX. L. Kolankowski, Zygmunt
August, W. Ks. Litevvski, do roku 1548, Lw5w, 1913. Dr. phil. G. Zivier
Die zwei letzten Jogellonen (1506—1572), Gotha, 1915.

7 *

100 —

aiškiai ir neparodė. Glinskis turėjo Lietuvoje daug šalininkų,
laikė savo kariuomenę, todėl, jo privengdamas, Zigmantas
elgėsi atsargiai, laukdamas, kada bus galima nusikratyti Glins¬
kio be didelių sumaiščių ir naminio karo. Glinskis supratęs
nebejgysiąs naujo karaliaus pasitikėjimo ir nebegalėsiąs turėti
tokios įtakos Lietuvoje, kokią turėjo prie Aleksandro, bijoda¬
mas savo priešininkų keršto, pasiryžo pasiduoti Maskvos kuni¬
gaikščiui. Susirinkęs savo kariuomenės, mėgino užimti Minsko,
Slucko tvirtoves, bet tai jam nepavyko. Karaliaus pastatytoji
tuose miestuose kareivija visur atmušė Glinskio užpuolimą.
Tuomet išžudęs daug savo priešininkų, suėmęs savo turtus,
drauge su dviem savo broliais ir kitais šalininkais, išsikraustė
j Maskvą.

Karas su Maskva. Karo su Maskva negalėjo išvengti
Aleksandras visu savo nuolaidumu, būdamas dar gi Maskvos
kunigaikščio svainiu. Tuo sunkiau buvo karo išvengti Zig¬
mantui II. Dar prieš Glinskio išbėgimą Maskvon Jono III sūnus
Vasylius III buvo pradėjęs karą su Lietuva (1507). Karišką ūpą
Maskvoje palaikė atvykimas tokio apsukraus kurstytojo, kaip
Glinskis, kurs žinojo visas Lietuvos silpnąsias puses. Bet
Lietuva prie Zigmanto II buvo tuo geresnėje padėtyje, negu
prie Aleksandro, kad valdžia buvo rankose rūpestingo ir suma¬
naus kunigaikščio. Lietuvos ūkis buvo geriau vedamas, ižde
daugiau buvo pinigų. Zigmantas mokėjo kasmet po 15 000
auksinų Krymo totoriams, ir jie užpuldinėjo nebe Lietuvos, bet
Maskvos žemes. Lietuvos kariuomenė prie Oršos išblaškė
Maskvos kariuomenę (1508). Dauguma Glinskio šalininkų
sugrįžo prie Zigmanto II. Kare nei viena, nei kita pusė netu¬
rėjo didelio pasisekimo, ir Vasylius III susitaikino su Zig¬
mantu II (1509), grąžindamas tas Lietuvos žemes, kurios buvo
užimtos po Zigmanto II mirties. Glinskio dvarus Zigmantas 11
atėmė į savo iždą.

Ta taika neturėjo ilgos tvermės. Maskvos kunigaikštis,
kfirstomas Glinskio, pradėjo karą vėl (1514) ir su didele kariuo¬
mene apgulė Smolenską. Glinskis, kaipo visur buvolas
žmogus, prisamdė Vokietijoje artileristų, primančių griauti tvir-

101

tovių sienas. Tarp pačių Smolensko gyventojų sudaryta tvir¬
tovėje Maskvos šalininkų partija. Jie ėmė reikalauti pasida¬
vimo. Tvirtovė būtų galėjusi dar ilgai laikytis, bet Zigmantas
nepasiskubino ateiti pagalbon, ir Smolensko kamendantas pasi¬
davė Maskvai. Užtat Lietuvos kariuomenė dar kartą sumušė
Maskvos kariuomenę prie Oršos (1514). Maskvos pusėje
buvo apie 80 000 kareivių, o Lietuvos pusėje tiktai 25 000. Bet
Lietuvos kariuomenė atsvėrė savo mitrumu ir prityrusio savo
vado Konstantino Ostrogiškio sumaningumu. Tasai
antrasis Maskvos pralaimėjimas prie Oršos parodė Vasyliui III,
jog jisai atviroje kovoje negali išsilaikyti prieš Lietuvą. Ma¬
skvos kariuomenė, kiek galėdama, vengė mūšio lauke, ginda¬
masi tiktai už tvirtovių sienų. Bet ir Lietuvoje nebuvo didelio
kariško ūpo. Lietuvos bajorija, pripratusi ilgą laiką ramiai
gyventi, nenoroms kariavo, nenorėjo mokesčių dėti karo rei¬
kalams. Todėl Lietuva iš savo laimėjimo neturėjo tos naudos,
kurią būtų galėjusi turėti, jei būtų išvedusi karą iki galo, ir pa¬
darė taiką (1522 m.), Smolenskas, ta svarbiausioji Lietuvos
tvirtovė, paliko Maskvos valdžioje. Vasylius III išvedė į Ru¬
sijos gilumą daug senųjų Smolensko gyventojų, jų vieton par¬
gabeno naujų iš Maskvos žemių. Nuo to laiko prekyba Smo¬
lensko, to kitą kartą labai turtingo miesto, visai krito.

Glinskis, matydamas nebegausiąs nuo Vasyliaus nė Smo¬
lensko, nė Kijevo, bandė susitaikinti su Zigmantu, bet jo susi¬
žinojimai su Lietuva tapo Maskvoje susekti, Glinskis buvo pa¬
tekęs kalėjiman. Mirus Vasyliui III, Glinskis vėl buvo beišky¬
ląs, bet nuolatinėmis savo suktybėmis užsitraukė rūstybę
Maskvos kunigaikštijos valdytojos Elenos, tapo vėl uždarytas
kalėjime, kame jam išlupta akys. Netrukus pabaigė trukšmingą
sav.o gyvenimą didžiausiame varge.

Vokiečių Ordino žlugimas. Su Maskva nuolat jungėsi prieš
Lietuvą Vokiečių Ordinas, bet jo dienos buvo jau suskaitytos.
Kitą kartą galingas Ordinas priėjo prie visiško iširimo, jo
vidujiniame gyvenime seniai buvo įsimetęs sugedimas. Ordi¬
nas stengėsi palaikyti savo valdžią, rinkdamas didžiuosius ma¬
gistrus iš žymesnių Vokietijos kunigaikščių. Paskutiniu didžiuoju

102

magistru buvo Brandenburgijos kunigaikštis Albrechtas
iš Hohencolernų giminės. Vokietijoje tuomet plėtėsi pro¬
testantų tikėjimas, skelbiamas Liuterio. Albrechtas, paklausęs
Liuterio patarimo, pasiryžo sekti kitų Vokietijos kunigaikščių
pėdomis, atsižadėjo katalikų tikėjimo (1525 m.), priėmė Liu¬
terio mokslą ir pasiskelbė pasauliniu Prūsijos kunigaikščiu. Dau¬
gumas kryžiuočių pasekė savo magistro pėdomis. Lenkija,
kurios valdžioje buvo Prūsijos Ordinas, nežiūrėdama papos ir
Vokietijos ciesoriaus prieštaravimo, pripažino tas permainas.
Pirmasai sekuliarizuotos Prūsijos kunigaikštis iškilmingai Kra-
Icove pripažino save Lenkijos pavaldiniu, padarydamas tam
tikrą prisiegą. Toksai buvo galas Ordino, kurs taip ilgai ko¬
vojo su Lietuva, prisidengdamas tikėjimo reikalu, to tikėjimo,
kurio dabar patsai atsižadėjo.

Naujas karas su Maskva. 1533 metais baigėsi taikos lai¬
kas su Maskva. Tais pačiais metais, besirengdamas i karą
su Lietuvą, iš kurios norėjo atimti Kijevą, mirė didysis Ma¬
skvos kunigaikštis Vasylius III, palikdamas valstybę trijų metų
sūnui Jonui IV. Tarp Maskvos bajorų prasidėjo kova dėl val¬
džios. Lietuvai pasitaikė gera proga pasinaudoti valdžios
susilpnėjimu Maskvoje ir atgauti svarbiausią Lietuvos tvirtovę
rytuose Smolenską, kurio Lietuva jokiu būdu nenorėjo atsi¬
žadėti.

Karui reikėjo pinigų, Lietuvos gi iždas buvo tuščias. Žigmantas uždėjo
trejiems metams mokesčius: nuo kiekvieno arklo su dviem jaučiais arba
vienu arkliu po 12 grašių, nuo arklo vienu arkliu arba jaučiu po 6 grašius-
Po 6 grašius turėjo mokėti ir tie ūkiai, kurie neturėjo arklių arba neturėdami
ariamosios žemės, užsiimdavo gyvulių auginimu. Daržininkai turėjo mokėti
po 3 grašius. Iš tų mokesčių susidarė 1534 m. 26345 kapos grašių, o per
trejus metus 85—90 tūkstančių kapų grašių. Iš didžiojo kunigaikščio dvarų
susidarė mokesčio per 5 metus 49635 kapų grašių, taigi viso labo karui
suvaitota apie 125—130 tūkstančių kapų lietuviškų grašių.*) Kariuomenės

*) Kiek iš tų pinigų būtų musų laikais, galima numanyti iš paduodamo
čionai pinigų vertumo palyginimo. Pinigų vertumą nurodo kainos reika-
lingiausiems daiktams. Valdžios buvo nustatyta 1536 m. tokia taksa, pagal
kurią kariuomenė turėjo mokėti gyventojams už imamus daiktus: už karvę
pusė kapos grašių, už aviną 6 grašiai, už žąsį 1 grašis. Lietuvos kapoje
buvo 75 grašiai.

103 —

kiekvienas ponas turėjo pastatyti po vieną ginkluotą raitą kareivį iš astuonių
dubų. Viso labo kariuomenės galėjo susidaryti 20—25 tūkstančiai. Nedideli
tai pinigai ir kariuomenė tokiam karui. Kariuomenės apginklavimas buvo
menkas, ponai nenoromis stojo, užsirašę su pastatytais žmonėmis pas ka¬
riuomenės vyresnybę, grįžo namo.

Karas prasidėjo 1534 metais. Žinios apie sumaiščius
Maskvoje, kuriais Lietuvoje labai pasitikėta, pasirodė perdė¬
tos. Lietuvos kariuomenė pasivėlino, nestojo tuo laiku, kada
ant Maskvos buvo užpuolę totoriai. Maskva, atmušusi totorių
užpuolimą, suskubo pastatyti užtektinai kariuomenės ir Lietu¬
vos pasienyje. Lietuviai, tais metais didelio pasisekimo neįgiję,
sugrįžo namo. Vėlai rudeni Maskva pasiuntė 150 tūkstančiu
kariuomenės i Lietuvą. Ji, pasiskirsčiusi i tris dalis, užpuolė
Lietuvos žemes ir, niekur nerasdama pasipriešinimo, sunaikino
didelius Lietuvos plotus, buvo atsidūrusi netoli Vilniaus. Zig¬
mantas II pamatė, jog su savo kariuomene, nuo arklo suren¬
kama ir vėl tuojau grįžtančia namo, daug negalės padaryti, ir
nutarė pasigaminti daugiau samdytų kareivių. Samdyta ka¬
riuomenė, užsiimanti karu kaipo amatu, buvo tuomet laikoma
geriausia. 1535 m. atėjo Lietuvai pagalbon iš Lenkijos 1500
samdytos kariuomenės. Totoriai užpuolė ant Maskvos pie¬
tuose. Karas 1535 metais geriau Lietuvai sekėsi. Novgorodo
Sieversko žemėje lietuviai paėmė tvirtoves Homelio, S t a-
rodubo ir kitas. Visas tas pirmiau Maskvos užimtas kraštas
vėl atiteko į lietuvių rankas. Zigmantas II įsakė atstatyti tame
krašte sugriautas tvirtoves, jose pastatyti Lietuvos kariuo¬
menę. Bet tvirtovėms atstatyti nebuvo pinigų, pasamdytoji
kariuomenė, nebegaudama algos, išsiskirstė, ir užkariauti
miestai vėl atiteko Maskvai. Trūkstant pinigų toliau karui
vesti, Zigmantas II pradėjo tarybas dėl taikos. Kadangi Lie¬
tuva nenorėjo atsisakyti Smolensko, o Maskva nesutiko jo ati¬
duoti, tai tikroji taika neįvyko, padaryta tiktai pertrauka sep¬
tyniems metams (1537 m.). Homelis paliko Lietuvos valdžioje.

Zigmantas II rengėsi toliau kovoti dėl Smolensko. Uždėjo
naujus mokesčius trejiems metams. Bet nuo 1540 metų nuo
sumanyto karo su Maskva atitraukė Zigmantą II jo dinastiniai

104

reikalai Vengrijoje, kur karalių buvo išrinktas Jonas Zapolija,
už kurio ištekėjo Zigmanto II duktė Izabelė. Lietuva praleidę
laiką nuveikti Maskvą tokiu laiku, kada Lietuvai kovoje su
Maskva padėjo Kazaniaus ir Krymo totoriai. Teisingai Krymo
chanas rašė tada Zigmantui: „savo priešininko dabar nepri¬
veikęs, kadangi bepriveiksi“.

Zigmanto II apibūdinimas. Mirė Zigmantas II 1548 metais,
turėdamas amžiaus 81 metus. Lietuvą valdė 41 metus. Buvo
aukšto ūgio ir labai tvirtas. Valgyme ir gėrime labai susilai¬
kydavo. Buvo pripratęs nuo jaunystės prie darbo ir vargo.
Turėjo gerą atminti ir šviesų protą, laikomas išmintingiausiu
iš visos Jogailos giminės karalių. Kalbėdavo mažai, visa gerai
apsvarstydamas. Mokėjo vesti gerą ūkį, taupyti turtą, bet
nesigailėjo, kada reikėjo apdovanoti ką už nuopelnus arba ap¬
mokėti kareivius. Teisingumu, kuriuo nepasižymėjo anais
laikais kitų kraštų valdovai, Zigmantas. II įgijo savo pavaldinių
visuotiną meilę. Atsižadėjo Vengrijos, Cechijos karūnų, trokš¬
damas laimės tikt savo valdomiems kraštams, kurių reikalais
tikrai rūpinosi. Savo teisingumu ir išmintingumu apsaugojo
Lietuvą ir Lenkiją nuo sumišimų, kurie tuomet vargino kitus
kraštus. Netrūko jam gilesnio politikos dalykų numanymo,
bet trūko valios tvirtumo jiems jvykdinti. Mylėdamas taiką,
ieškojo ramumo, vengė karo su kaimynais. Del to paties
ramumo atsižadėjo gražiausiųjų savo sumanymų įvesti geresnę
tvarką valstybės valdyme, dėlto kad jiems Lenkijoje prieši¬
nosi savo naudos tiktai ieškanti bajorija.

Didžiojo kunigaikščio valdžia. Diduomenės ir bajo¬
rijos jsigalėjimas.*)

Didžiojo kunigaikščio valdžia. Lietuvoje valstybė augo
ir stiprėjo nuolatiniuose karuose. Didžiuoju kunigaikščiu daž¬
niausiai tapdavo tasai ir viešpataujančios giminės, kas turėjo
daugiau drąsos ir kitų gabumų karui vesti, ginti savo kraštui.

JliočaBCKiH, OnepK-b ncropin JI. P. T. MaKCHMetfKO, CeftMbi
JIhtobcko -pyccKaro rocy&apcTBa. KieBi> 1902. Kolankovvski, Zygmunt
August.

105

Jisai Įgydavo didelę valdžią, tokią, kokią karo laiku turi kariuo¬
menės vadovai. Tačiau ta valdžia nebuvo visai neapribota.
Didžiojo kunigaikščio valdžia priklausė nuo palaikymo kitų
kunigaikščių, o paskui nuo didžiųjų ponų žemvaldžių. Didysis
kunigaikštis svarbesniuose atsitikimuose tardavosi su tais savo
pagelbininkais kare. Dusburgo kronika sako, kad 1306 m.
vokiečiai užpuolę Žemaičius tuo laiku, kada to krašto galin¬
gesnieji ponai susirinkę pas savo karalių į tarybą arba parle¬
mentą. Taigi jau prie Vytenio net tolimųjų kraštų didikai buvo
kviečiami į didžiojo kunigaikščo tarybą, turėjo joje balso.

Gediminas ir jo Įpėdiniai valstybės valdyme rėmėsi pa¬
galba giminiečių kunigaikščių, kurie buvo užkariautų kraštų
valdytojais. Tų pagelbininkų Įtaka, žymi net prie tokių veiklių
didžiųjų kunigaikščių, kaip Vytenis, arba Gediminas, tuo labiau
pakildavo, kada valstybėje pritrūkdavo tvirtos valdžios, kada
dėl valdžios kovodavo tarp savęs du arba daugiau kunigaikščių,
kaip antai: Kęstutis su Jogaila, Jogaila su Vytautu. Kuo labiau
didysis kunigaikštis buvo reikalingas kitų kunigaikščių pagal¬
bos, tuo daugiau valstybės valdyme svėrė jų balsas.

Didikų valdžios kilimas. Vytautas Įgijo Lietuvos sostą
padedant mažiesiems kunigaikščiams ir Žemaičių ponams,
įgijęs valdžią, jisai pirmiausiai pasirūpino sulaužyti galybę ir
pasipriešinimą didesniųjų kunigaikščių, Jogailos brolių ir kitų
jo giminiečių. Daugelis jų buvo atstatyta iš valdomųjų kuni¬
gaikštijų, kiti žuvo karuose. Plačios kunigaikštijos Polocko,
Vitebsko, Kijevo, Volynijos pateko stačiai valdžion didžiojo
kunigaikščio. Mažesniuosius kunigaikščius Vytautas paliko jų
žemėse, jie nebuvo pavojingi didžiojo kunigaikščio valdžiai.
Panaikinus daugumą didesniųjų kunigaikštijų, Vytauto valdžia
žymiai sustiprėjo. Tų kunigaikštijų gyventojai, valdomi di¬
džiojo kunigaikščio vietininkų, mokėjo mokesčius iš tų žemių
stačiai į didžiojo kunigaikščio iždą. Bet užtat iškilo įtaka ir
galybė Vytauto padėjėjų, didžiųjų Lietuvos ponų, kuriems pade¬
dant Vytautas buvo įgijęs sostą, kuriais remdamasis gynėsi
prieš Lenkijos pasikėsinimus ant Lietuvos savistovybės. Vy-

106 —

tautas svarbesniuose atsitikimuose klausdavosi jų nuomonės.
Prie didžiojo kunigaikščio susidarė lyg kokia valstybės taryba.
Tų patarėjų teisės aiškiai dar nebuvo nustatytos, taip pat ir
skaičius tų, kurie turi būti kviečiami j tą tarybą. Priderėjo tai
daugiausiai nuo didžiojo kunigaikščio valios, jo pasitikėjimo
kieno nors patarimu. Bet gi tų patarėjų balsas daug jau svėrė,
be jų neatliekama nei vieno svarbesnio reikalo. Raštai susi¬
vienijimo su Lenkija 1401 ir 1413 išduoti su pritarimu didžiųjų
Lietuvos ponų, jie yra pasirašę po tais dokumentais.

Ponų taryba. Diduomenės įtaka varžė jau valdžią tokio
galingo, savistovio kunigaikščio, kaip Vytautas. Ji turėjo tuo
labiau sustiprėti, kada Vytauto įpėdiniai, Švitrigaila ir Zigman¬
tas I, kovojo ilgą laiką tarp savęs. Po Vytauto didžiojo kuni¬
gaikščio paskyrimas prideri jau nuo diduomenės. Ypatingai
gi įsigalėjo diduomenės valdžia Kazimiero viešpatavimo pra¬
džioje, kol Kazimieras tebebuvo nepilnų dar metų. Bet ir
paskui Kazimieras, gyvendamas Lenkijoje, žymią savo val¬
džios dalį Lietuvoje turėjo pavesti diduomenei. Vilniuje susi¬
darė nuolatinė didžiųjų ponų taryba, kuri, nesant Lietu¬
voje didžiojo kunigaikščio, atlikdavo visus valstybės reikalus.
Aukštąsias vietas Lietuvoje ir valdžią taryboje paėmė į savo
rankas nedidelis skaičius didikų, daugiausia lietuvių katalikų.
Jų valdžiai įsigalėti labai padėjo kunigaikštijų žlugimas. Rytų
pasienyje buvusios Lietuvos valdžioje rusų kunigaikštijos pen¬
kioliktojo amžiaus pabaigoje atiteko Maskvai. Lietuvoje dar
užsilikusios kunigaikštijos tapo panaikintos (1530). Kunigaikš¬
čių vietą užėmė didieji ponai. Jų taryba 1592 m. renkant didįjį
kunigaikštį Aleksandrą, išgavo iš naujo kunigaikščio tam tikrą
raštą, kuriuo formaliai patvirtinta ponų tarybos teisės.

Prie Kazimiero sūnų Aleksandro ir Zigmanto nustatyta
ponų tarybos sudėtis. Buvo į ją kviečiami vyskupai (Vilniaus,
Žemaičių, Lucko, Kijevo), kraštų valdytojai karvedžiai (Vil¬
niaus, Trakų, Žemaičių, ir kiti), ministeriai (miršalkas, iždinin¬
kas, kancleris) ir kiti aukštesnieji didžiojo kunigaikščio val¬
dininkai ir kaikurie didžiųjų ponų. Tolimųjų kraštų valdytojai

107 —

(karvedžiai Polocko, Kijevo, Vitebsko) dėl karų dažnai negalė¬
davo dalyvauti tarybos posėdžiuose, turėdavo palikti namie
saugoti sau pavestų tvirtovių. Daugumą reikalų atlikdavo
esantys Vilniuje arba netoli jo trys aukščiausieji, didžiausią
įtaką turintieji senatoriai: Vilniaus vyskupas, Vilniaus ir Trakų
karvedžiai. Svarbesniuose atsitikimuose buvo šaukiamas visuo¬
tinas didysis seimas, j kurį imta kviesti ir mažesniųjų ponų
atstovai.

Ponų ir bajoru teisių nelygumas. Įtaką valstybės valdyme
pradžioje teturėjo didesnieji ponai, sėdintieji taryboje. Visuo¬
tinuose seimuose irgi jie vadovavo, kaipo stovintieji arčiau prie
didžiojo kunigaikščio ir todėl geriau pasipažinusieji su visais
valstybės reikalais, daugiau turintieji prityrimo. Atvykusieji
iš toliau mažesnieji bajorai turėdavo tiktai klausytis, didikams
visus reikalus vedant. Todėl ir sakoma buvo: „ką karalius su.
ponais nutars, tai bajorai išpildys“, vadinasi, bajorų darbas
buvo pranešti sugrįžus namo, kas visuotiname seime buvo
nutarta.

Taippat bajorai priklausė nuo didžiųjų ponų ir teismo
dalykuose. Bajorų bylų teismas priderėjo didžiajam kuni¬
gaikščiui ir jo valdininkams. Bajorai dėl turėjimo turėjo teisę
visados atsišaukti į didžiojo kunigaikščio teismą, bet tas teismas
buvo tolimas, brangus, negreitas. Didysis kunigaikštis, užim¬
tas daugybe visokių reikalų, neturėjo užtektinai laiko peržiū¬
rėti visų bylų, jos dešimtimis metų laukdavo savo eilės. Todėl
labai dažnai didysis kunigaikštis teismą pavesdavo atlikti savo
tarybos nariams — ponams. Bajorai tokiu dalyku stoviu nebuvo
patenkinti ir apie vidurį šešioliktojo amžiaus ėmė reikalauti
sau lygių teisių su ponais teismo dalykuose ir dalyvavime
seime.

Pavietiniai teismai. Kada prie Zigmanto Augusto Lenkijos
bajorai galutinai nuveikė didikus ir savo atstovams seime iško¬
vojo lygias teises su senatu, tai ir Lietuvos bajorai ėmė rei-
kalalauti sau panašių teisių. Zigmantas Augustas jas pri-

108

pažino. 1564 metais prižadėjo ir Lietuvoje įvesti visiems bajo¬
rams lygų pavietinį teismą, tokį, koksai buvo Lenkijoje.
Didieji ponai turėjo atsisakyti valdžios ir pelno, kurį jiems lig-
šiol davė teismas. Nauji teismai įvesti 1566 metais. Pavieto
bajorai gavo teisę rinkti teisėjus iš tarpo savo pavieto bajorų,
neužimančių jokių valdiškų vietų. Juos patvirtina didysis kuni¬
gaikštis. Pavietinis teismas teisia civiles bylas visų savo pa¬
vieto bajorų ir ponų. Naujai įvestas teismas, lygus bajorams
ir ponams, buvo daug artimesnis, pigesnis ir greitesnis.

Įvedant naujus teismus, padalyta valstybė į pavietus. Vilniaus ir Trakų
žemėse buvo šie pavietai: Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Okmergės, Braslavioi
Trakų, Gardino, Kauno, Upytės. Žemaičiai paliko nepadalyti į pavietus.

Didesniuosius kriminalius nusidėjimus teisė pilies teismas.
Teisėju buvo tas didžiojo kunigaikščio vietininkas — seniūnas,
kurs valdė žymesniąjį tame paviete miestą.

Pavietiniai seimeliai ir didysis seimas. Drauge su pavie¬
tiniu teismu įvesta ir pavietiniai seimeliai. Žemių pa¬
dalinimas pavietiniems seimams buvo toks pat, kaip ir pavietų
teismui. Bajorai gavo teisę per pavietinius seimelius svarstyti
tuos savo reikalus, kurie bus svarstomi visuotiname seime,
rinkti savo atstovą į visuotiną seimą, duoti jam savo įsakymų.
Pavieto atstovas visuotiname seime pranešdavo savo seimelyje
nutartus dalykus, kalbėjo viso pavieto bajorų vardu. Taip ir
Lietuvos didžioje kunigaikštijoje greta ponų tarybos atsirado
didysis seimas, kuriame gavo balso bajorijos atstovai. Visuo¬
tinas didysis seimas rūpinosi visos valstybės reikalais, išleis¬
davo įstatus, uždėdavo mokesčius, pašaukdavo reikalui atsi¬
tikus kariuomenę. Ponų taryba ir seimas tarėsi skyrium.
Nutarimo teisėtumui reikėjo visų seimo atstovų sutikimo.
Tą visuotiną sutikimą vykdinta įtikinimais, grasinimais.
Tačiau lig muštynių neprieidavo, kaip tai atsitikdavo dažnai
Rusijos žemių panašiuose susirinkimuose.

Bajorijos įsigalėjimas. Dvi labiausiai priežasti vertė didįjį
kunigaikštį ir didikus nusileisti prieš bajorus: iš kunigaikščio

109

pusės reikalas gauti pagalbą užsitęsusiam karui su Maskva, iš
ponų pusės baimė, kad bajorai, reikalaudami savo teisių pra¬
platinimo, nesišauktų Lenkijos pagalbos ir neieškotų susivieni¬
jimo su ja.

Išgavę sau pavietinius teismus ir seimelius, bajorai
savo teisėmis beveik visiškai susilygino su ponais. Lietuvoje
įvesta toks pat valdymo būdas, koks buvo Lenkijoje. Kad
labiau prilygti Lenkijai, padidinta Lietuvoje karvedžių ir kašte¬
lionų skaičius, įsteigta jų urėdai Breste, Mstislavyje, Minske,
Volynijoje, Podolijos Braclave.

Diduomenei valdžią davė dideli jos valdomi žemės plotai.
Tai buvo jos galybės pamatas. Dvarų turtas darėsi iš žem¬
dirbių darbo. Didikai rūpinosi padidinti savo valdžią ant val¬
stiečių žemdirbių. Dar iš Zigmanto I išgavo jie patvirtinimą
teisės, kuria bajorų valstiečiai tapo paliuosuoti nuo duoklės
didžiąjam kunigaikščiui. Dar didesnių teisių patvirtinimą gavo
bajorai 1447 metais iš Kazimiero. Jo tada duotu raštu bajorų
ir miestų valstiečiai paliuosuojami nuo daugelio mokesčių ir
darbų didžiąjam kunigaikščiui. Beto kunigaikštis atsisakė
teisės teisti ponų valstiečius. Tiktai už didesnius kriminalius
nusikaltimus teisė kunigaikščio valdininkas. Valstiečiams ap¬
sunkinta persikėlimas iš ponų žemės. Taip įstatais buvo pa¬
tvirtintos ir praplatintos ponų teisės. Didžiojo kunigaikščio
valdžia ant bajorų buvo apribuota visokiais įstatais, tiktai savo
valdžiai ant valstiečių bajorai nenorėjo prisiimti apribavimų.

Stengdamasi ir toliau įgyti kuodaugiausia teisių, bajorija
savinosi jas tiktai sau, neprileisdama kitų luomų prie dalyva¬
vimo savo teisėse. 1551 metais išgauta iš Zigmanto Augusto
prižadėjimas, jog jisai urėdininkais neskirs nebajorų. Taip
ir Lietuvoje įstatais buvo patvirtintas tautos pasidalinimas luo¬
mais, koks buvo Lenkijoj: bajorų, kurie stengėsi įgyti visas
teises ir prisiimti kuomažiausia priedermių, ir valstiečių, ant
kurių suversta visos sunkenybės ir duota kuomažiausia teisių.
Bajorai tegalėjo užimti valdiškas vietas, bajorai tegalėjo laisvai
žemę valdyti, bajorai teturėjo balso valstybės valdyme.

110

Valstiečių baudžiava. *)

Vergijos ir baudžiavos pradžia. Vergijos pradžia slepiasi
senovės amžių tamsoje. Kaip kituose kraštuose, taip ir Lie¬
tuvoje jai įsigalėti padėjo karai. Kareiviai, paimdami i ne¬
laisvę nuveiktus priešininkus, visų neišžudydavo, gyvais liku¬
sius parsivesdavo i savo kraštą, padarydavo vergais ir, apgy¬
vendinę savo žemėse, pristatydavo prie darbo.

Bet nevien karai gamino vergus, buvo ir kitokių vergijos versmių.
Pagal pirmąjį Lietuvos Statutą (XI, 13) jei nusidėjėliai, mirtin nuteisti, pra¬
šydavo jų nežudyti ir atsiduodavo į nelaisvę tam, už kurio skriaudas buvo
nuteisti, tai jis galėdavo kaltininkams gyvybę dovanoti ir padaryti juos savo
vergais. Vergų vaikai irgi būdavo vergais. Tečiau tas patsai Statutas ne-
leidė, kad žydai ir totoriai turėtų krikščionių vergų, nepripažino vergijos,
jei kas iš bado save arba kitą vergijon parduotų. Pono vergai, dėl bado
išvaryti, tapdavo laisvi. Trečiasis Statutas (XII, 21) tolimesniam laikui tepri¬
pažįsta vergais paimtuosius per karą belaisvius, kitus gi vergus ir belaisvių
vaikus įsako apgyvendinti žemėse ir laikyti baudžiauninkais.

Nuo vergijos skyrėsi baudžiava arba nuolatinis prirašy¬
mas prie žemės. Radosi ji prie tam tikrų aplinkybių iš turto
nelygumo tarp žmonių ir darbo padalinimo. Tie, kurie turėjo
daug žemės, o patys buvo užsiėmę karu, pavesdavo ją kitiems
dirbti už tam tikrą atlyginimą, su sąlyga, jog aygyvendinti
toje žemėje žemdirbiai visados gyvens joje.

Luomų skirtumas senovėje. Koks buvo senovėje Lietu¬
voje žmonių pasidalinimus į luomus, jų santykiai tarp savęs,
apie tai labai nedaug teužsiliko žinių. Iš Vytauto bylos su
Vokiečių Ordinu dėl Žemaičių matyti, kad tame krašte baigian¬
tis keturioliktam amžiui būta bajorų, laisvų gyventojų ne ba¬
jorų, kurie jokiems bajorams nemokėjo činšo ir jokių ponų ne¬
turėjo, činšininkų, kurie mokėjo ponams paskirtą mokesti, bau¬
džiauninkų, vergų.**)

*) JleOHTOBHH'b, I CoCAOBHbIM THm> TepHTOpiaJlbHO-aflMHHHCTpaTHB-
naro cocraBa JlHTOBCKaro rocyaapcTBa. II PlaHCKifi ABop-b, bt> jimtobcko-
pyccKOMT> rocyaapcTB'fe, BapiuaBa, 1899. JI K) 6 a b c k i ii , Oųepicb Hcropin
JI. P. L JtoBHapT.-3anoAbCKiiI, rocyaapcTBeHHoe xo3iicrBO BejiHKaro
KnsDKecTBa JlHTOBCKaro npn nePBbi.\b flrejuioHaxT>, KieBT>, 1901.

**) Codex epistolaris Vitoldi, M 238, 241, 259.

111

Vytauto laikais būta netiek skirtumo laisvųjų gyventojų
teisėse, kiek priedermėse, kurios buvo atliekamos už valdomą
žemę. Didysis kunigaikštis laikė save aukščiausiuoju visos
žemės ponu, ir kas valdė žemę, turėjo už ją kokias nors prie¬
dermes atlikti didžiajam kunigaikščiui: vieni stodavo i karuo-
menę, kiti mokėdavo duoklę daiktais arba pinigais, treti atlik¬
davo darbus prie tvirtovių arba dvaruose. Skirtumas tarp
žemvaldžių darėsi daugiau palei tai, kas kokią žemę su kokio¬
mis priedermėmis buvo paėmęs valdyti.

Bajorų išsiskyrimas. Bajorų svarbiausia priedermė buvo
stoti j kariuomenę raitais, su pilnu apsiginklavimu. Tokios ka¬
riuomenės Vytautas, o be abejo prieš ji ir kiti kunigaikščiai,
stengėsi kuodaugiausia turėti, ir tam tikslui gausiai dalino
žemę su priederme užtat tarnauti kariuomenėje. Bet anais
laikais ne vieni bajorai tebuvo tokiais kareiviais. Žemės su
kareiviavimo priederme gaudavo kartais ir nebajorai. Tarny¬
stę kariuomenėje betgi tegalėjo paimti tiktai turtingesnieji žmo¬
nės, dėlto kad reikėjo stoti i kariuomenę su savo arkliu ir bran¬
giais šarvais ir ginklu, pačiam išlaikyti save kare. Bet užtat
tarnavimas kariuomenėje suteikdavo naujų turtų: karalius ap¬
mokėdavo už gerą tarnavimą kariuomenėje naujomis žemėmis.
Kareivių luomas iškilo, įgijo daug žemių. Patsai kareivio
amatas buvo laikomas garbingesnis už kitus užsiėmimus.
Darbų atlikimą savo žemėse kareiviai suversdavo ant kitų
žmonių, gyvenančių jų žemėse. Ilgainiui skirtumas tarp bajorų
kareivių ir žemdirbių baudžiauninkų liko įstatymais užtvir¬
tintas.

Prasti žmonės. Penkioliktame ir pradžioje šešioliktojo
amžiaus didžiojo kunigaikščio dvaruose buvo šios rūšįs prastų
žmonių, kaip taip juos vadina anų laikų raštai: 1) vergai*),
dvaro bernai su savo šeimynomis. Buvo tai dvaro žmo¬
nės belaisviai. Jie dirbdavo visus darbus dvaruose ir už tai

*) Kaip ištikrųjų 'lietuviškai vadinosi tos rūšies gyventojai, nežinia.
Baltarusiškame Statute jie vadinami šeimyna, bernais belaisviais (čeliad,
parobcy, nievolnicy).

112

gaudavo iš dvaro maistą arba turėdavo pasėtas bandas ir
atskirtą žemės sklypelį, kurį sau išsidirbdavo. 2) Prirašytieji
prie žemės valstiečiai, baudžiauninkai. Jie turėjo savo
dubas, kuriose nuo amžių gyveno, ir už jas tarnavo dvarui
darbu arba mokėdavo paskirtą mokestį. Dubos, kuriose gy¬
veno tokie baudžiauninkai, buvo lyg jų savos, nuo tėvų atitek¬
davo vaikams, jų valdytojai galėdavo jas, dvarui sutinkant,
kitiems perleisti, priimti į jas pagalbininkų, pusininkų ir kitaip
verstis valdomąja žeme. Tie valstiečiai, ant visados prie žemės
prirašytieji, neturėjo teisės nuo jos pasitraukti. Tačiau tos
taisyklės griežtai nesilaikyta. Baudžiauninkai, atradę kitus,
kurie jų vieton sutikdavo už dubą atlikti visas priedermes dva¬
rui, dažnai perleisdavo jiems savo dubas ir patys išeidavo
kitur ieškotis tinkamesnio gyvenimo. Arba pasidauginus bau¬
džiauninko šeimynai, vieni palikdavo senojoje vietoje dvarui
tarnauti, kiti gi ieškodavo naujos vietos kitur ir tapdavo lais¬
vais gyventojais. Tiesa, dvaro vyresnybė turėjo teisę susi¬
ieškoti ir sugrąžinti išėjusius savo gyventojus, bet dažniausiai
neužsiimdavo tuo ieškojimu, tikėdamasi, jog išėjusis žmogus
prasigyvenęs kitoje vietoje paims dirbti kunigaikščio dubą.
Dvarui rūpėjo tiktai vienas daiktas, kad kas nors dirbtų jo
dubas ir už jas atliktų paskirtas priedermes, mokesčius mokėtų.
3) Laisvi žemdirbiai, kurie nuomon imdavo dirbti dvaro
žemes, mokėdami už jas pinigais, javais arba darbu. Ta tre¬
čioji valstiečių rūšis nebuvo prie žemės prirašyta ant visados,
turėjo laisvę kitur išsikelti, ir tiktai labai ilgai, daugiau negu
10 metų, jiems vienoje išgyvenus, tapdavo ant visados prirašyti
prie žemės, kurioje gyveno. Kad nenustotų laisvės, jie imdavo
tam tikrus raštus savo laisvei priparodyti.

Ypatinga rūšis laisvųjų valstiečių buvo nuomininkai činši¬
ninkai, visai ant savęs gyvenusieji. Daugiausia činšininkų
buvo Žemaičiuose. Kad apsisaugoti nuo baudžiavos, Žemai¬
čiai išsirūpino iš didžiojo kunigaikščio prižadėjimą, kad jisai
nestatys Žemaičiuose naujų dvarų daugiau, negu buvo Vytauto
laikais. Todėl didžiojo kunigaikščio žemės Žemaičiuose buvo
daugiausiai nuomon atiduodamos.

113 —

Tarp visų tų trijų rūšių gyventojų buvo netiktai žemdirbių,
bet ir visokių amatininkų. Vieni augindavo arklius, kiti
miškuose turėjo bičių ūkių, arba gaudydavo brangius žvėriu¬
kus (ūdras, sabalius) ir jų kailius dvarui statydavo, kiti iš
medžių dervą varydavo, dirbdavo pelenus, anglius ir visokį
materijolą (šulus statinėms, lentas), kiti iš rūdos gamino geležį.
Buvo sodininkų, žuvininkų, malūninkų, dailidžių ir daugybė
visokių kitų užsiėmimų amatninkų. Jie atlikdavo savo tarnystę
dvarui kiekvienas iš savo amato, turėdavo pridėta mokesčių
ir už žemę pagal savo ūkio didumą, dažniausiai gi atlikdavo
talkas per darbymečius.

Viduryje tarp bajorų ir prastų žmonių stovėjo laisvi
dvaro tarnai, kurių priedermė buvo atlikti kelionės
dvaro reikalais arba tarnauti kariuomenėje. Kai kada jie va¬
dindavosi bajorais, bet ir jie ilgai užsigyvenę vienoje vietoje,
nustodavo laisvės ir būdavo pripažįstami baudžiauninkais.

Tokios buvo priedermės ir teisės prastų žmonių didžiojo
kunigaikščio dvaruose. Panašus buvo prastų žmonių gyveni¬
mas ir ponų dvaruose, tiktai pas ponus baudžiava buvo
sunkesnė, negu karališkuose dvaruose. Ponų žemėse nebuvo
tokios platybės, kaip pas didįjį kunigaikštį, ponai labiau sergė¬
davo savo žmones, išbėgusius labiau rūpindavosi suieškoti ir
atgal sugrąžinti. Ir kuo labiau valstybėje kilo bajorų valdžia,
tuo valstiečių likimas darėsi sunkesnis, didesnis jų prigulėji¬
mas nuo bajorų valios. 1447 metais suvaržyta valstiečių laisvė
keltis iš vienos vietos kiton, teismas ant jų pavesta ponams.
1501 metais Aleksandras prižadėjo neaukštinti nebajorų. prieš
bajorus. Tais pačiais metais Aleksandras davė Bielsko žemei
„laisvių“ raštą, kuriame randasi punktas, didinantis valstiečiams
lažo dienas ponui, bajorams užginama suteikti valstiečiams
žemę lengvesnėmis sąlygomis, kad, esą, kitiems bajorams ne¬
būtų skriaudos. Kad būtų panašių raštų suteikta kitų žemių
bajorams, nėra žinių, betgi toksai bajorų stengimasis padidinti
savo teises su valstiečių apsunkinimu tai ano laiko ž e n k -
fas. Ir kituose Europos kraštuose (Vokietijoje) apie tą laiką

Lietuvos Istorija. 8

114 —

padidėjus kunigaikščių valdžiai, valstiečių likimas pasidarė
sunkesnis. Valstiečių padėtį palengvino valakų sistema.

Žemės padalinimas i valakus. Šešioliktame amžiuje įvyko
Lietuvoje svarbi permaina, kuri nustatė vienodus santykius
tarp žemės valdytojų ir valstiečių — žemdirbių. Buvo tai
žemės dalinimas į valakus.

Didžiojo kunigaikščio dvarų vyresnybė seniai matė, kad
laikymas dvaruose bernų — vergų neapsimoka: maitinti juos
vis viena reikia, o pelnas iš vergo darbo menkas. Todėl imta
dvaruose mažinti vergų skaičius, duoti jiems žemė ir už ją
liepta mokestis mokėti arba atidirbti. 1514 metais padaryta
karališkųjų dvarų revizija, surašyta valstiečių valdomosios
dubos ir uždėta ant jų mokesčiai į dvarą. 1527 metais Žemai¬
čiuose visi baudžiauninkai pasodinta ant činšo. Bajorai tų mo¬
kesčių prisiimti nenorėjo, todėl karaliaus valdininkai reikalavo,
kad priparodytų savo bajorystes. Bajorų ir nebajorų įtrauki¬
mas į tam tikrus sąrašus pagreitino aiškesnį tų dviejų luomų
atsiskyrimą. Bajorai palieka pilnais savo žemės savininkais,
valstiečiai gi ant visados prirašomi prie valdomosios žemės.
Valstiečiams nuo to laiko nebebuvo pripažįstama teisė parduoti
žemę, kurioje jie gyveno.

Bet ta revizija nepasiekė savo tikslo. Valdininkai, uždė¬
dami mokestį, nežiūrėjo, ar valstiečiai galės išsimokėti iš tos
žemės, kurią jie dirbo, ar ne. Daugelis valstiečių prie naujos
tvarkos visai suvargo, kiti, palikę tuščią žemę, išbėgiojo.

Tuo tarpu užsitęsusis karas su Maskva reikalavo iš Lietu¬
vos iždo vis daugiau pinigų. Imta galvoti, kaip daugiau pelno
gauti'iš karališkų dvarų, pradėta kitoniškai tvarkyti visas jų
ūkis. Tą svarbų darbą atliko Zigmantas Augustas. įvedė jisai
savo dvaruose tokį ūkį, kokio reikalavo to laiko ekonomijos
mokslas: žemė padalyta į lygias dubas, valakus ir ati¬
duota valstiečiams nuomon, dvarus gi pati vyresnybė dirbo su
tų pačių valstiečių pagalba.

Visupirma reikėjo išmatuoti valstybės žemė ir atskirti ji
nuo ponų žemės. Ligšiol valstybės žemė buvo labai išmėtyta.
Pirmiau žmonių buvo nedaug, nedirbamos gi žemės aplinkui

115

daugybė, todėl valstiečiai dirbdavo tą tiktai žemę, kuri buvo
geresnė. Sodžių ir dvarų gyventojai turėjo įėjimų į karaliaus
girias, ežerus, daugelyje vietų bajorai buvo užvaldę didžiojo
kunigaikščio žemę. Įvairių savininkų žemė buvo labai susi¬
maišiusi. Zigmantas Augustas pakvietė mokytų matininkų ir
pavedė jiems išmatuoti savo dvarus, išvesti aiškias sienas,
atskirti karaliaus žemes nuo ponų žemių, kur reikėjo sumainyti,
kad kunigaikščio žemė būtų vienoje vietoje, daikte. Daugelio
užvaldytos žemės vyriausybė iš bajorų nebeatgavo, už atmai-
nymą brangiai reikėjo užmokėti, bet gi pasiekta tikslas: val¬
stybės dvarai tapo atskirti, jų žemė suvesta vienon vieton.

Padarius tą prirengiamąjį darbą, kurs primena mūsų laikų
žemės dalinimą i viensėdijas, imta tvarkyti pats ūkis. Pato¬
gesnėse vietose statyta didesnieji dvarai, apylinkėje maže¬
snieji palivarkai, netolimais sodžiai. Sodžių žemė buvo atskirta
nuo dvarų žemės, padalyta į vienodas dubas, valakus, ir pa¬
vesta dirbti valstiečiams už tam tikrą atlyginimą. *) Dvaruose
veista gyvuliai, taisyta sodnai, žuvių ūkis. Dvare būdavo pa¬
liekama tiktai būtinai reikalingas darbininkų skaičius iš senųjų
vergų, visi gi kiti būdavo iškeliami ir apgyvendinami sodžiuose.
Daug miškų iškirsta, padaryta daugiau armėnės. Tuomet tai¬
pogi apgyvendinta miškais apaugę užnemunio plotai. Nuo to
laiko gaišta skirtumas tarp vergų ir baudžiauninkų, visiems
žemė duodama amžinai su priederme amžinai ją dirbti, įvesta
gyvenimas sodžiais, jų padalinimas į lygius valakus ir žemės
padalinimas į tris laukus.

Pirmas tikslas žemės dalinimo į valakus buvo pelno padi¬
dinimas iš iždo žemės. Kadangi tuomet padidėjo javų gabe-

*) Žemė buvo padalyta į keturias rūšis: gerąją, vidutinę, prastą ir visai
prastą. Už žemės valaką, žiūrint jos gerumo, buvo paskirta toks mokestis
metams: činšo 21, 12, 8 arba 6 grašiai, avižų 2 arba viena bačka, po 1 vežimą
šieno, 1 žąsį, 2 višti, 20 kiaušinių. Vieton javų ir kitų daiktų galima buvo
pinigais užmokėti. Visa paskaičius pinigais, išeidavo moskesčio 54, 45, 31
arba 14 grašių, pagal tai, kokia buvo žemė. Beto reikėdavo atlikti kas savaitę
po 2 darbo dieni, 12 talkų. Paskaičius ir darbą pinigais, viso mokesčio susei-
davo iš valako iki 106 grašių. Grašio vertumas nurodyta 102 pusi.

8 *

116

nimas į svetimus kraštus, tai ir pelnas iš kunigaikščio dvarų
žymiai pakilo, dėlto kad taip padalinus žemę galima buvo daug
daugiau grūdų iš jos gauti. Dvaro vyresnybė atminė, kad
pelną tegali duoti tiktai tvirtai pastatytas ūkis, todėl rūpinosi
ir ūkininkų valstiečių būvio pagerinimu. Pirmiau nebuvo aiš¬
kiai nustatyta, kiek valstietis turi mokėti j kunigaikščio dvarą,
todėl urėdai imdavo perdaug, skriausdami valstiečius. Vala¬
kais gyvenantiems valstiečiams buvo aiškiai nustatyti mo¬
kesčiai ir kitos priedermės, urėdai savo prasimanymų nebe¬
galėjo užkrauti valstiečiams, todėl valstiečiai gaudyte gaudy¬
davo tokias dubas, bėgdami iš po ponų. Net bajorai imdavo
tokiomis sąlygomis dubas.

Vidujinė valstybės tvarka*).

Didžiojo kunigaikščio žemės. Didžiausias žemval¬
dys Lietuvoje buvo didysis jos kunigaikštis. Jam prigulėjo
dideli žemės plotai Vilniaus ir Trakų kraštuose, kurie buvo jo
tėviškė. Kituose valstybės kraštuose didysis kunigaikštis irgi
turėjo žemių. Didelių žemės plotų valdymas stiprino didžiojo
kunigaikščio valdžią, jisai iš jų daugiausia gaudavo pajamų savo
ir visos valstybės reikalams aprūpinti.

Pradžioje kunigaikščio žemės buvo lyg jo asmens turtas, vadinamos jo
tėviškė, nebuvo aiškaus skirtumo tarp didžiojo kunigaikščio asmens turto ir
valstybės turto. Tiktai 1569 metais galutinai asmeninės kunigaikščio žemės
atskirta nuo valstybės žemių. Valstybės žemės buvo dalijamos už nuopelnus,
tarnavo valdininkams apmokėti, tvirtovėms užlaikyti.

Žemės valdininkai. Didžiojo kunigaikščio dvarų užveizė-
tojais buvo tam tikri valdininkai, kurie vadinosi jo vietinin¬
kais. Jie vedė visą ūkį, statė naujus dvarus, apgyvendindavo
liuosą žemę žmonėmis, rinkdavo mokesčius ir juos atiduodavo
j kunigaikščio iždą. Vietininkai buvo skiriami iš didesnių ponų.
Jie turėjo ir savo dvarų, kartais valdė po kelis kunigaikščio
dvarus, beto būdavo dažnai nariais kunigaikščio tarybos, todėl
patys negalėdavo prisižiūrėti visų išgalių savo užveizėjimui

*) HoBHap’b 3aHOJibCKiH, rocyaapcTBeHHoe xo3hhctbo B. K. JI.
JlK)6aBCKiH. OqepKi> etc.

— 117 —

pavestuose dvaruose. Jie turėjo pagelbininkų tėvūnų ir patė-
vūnių. Tėvūnai pagalbininkais turėjo sodžiuose pristovų.
Pasibaigus metų darbams, vietininkai iš viso derliaus išskirdavo
dalį dvaro šeimynai išmaitinti, dešimtiniui bažnyčiai atiduoti
ir kitiems reikalams, iš likusios naudos trečiąją dali pasi¬
imdavo sau, kaipo užmokesti už valdymą, o dvi kitas dalis
atiduodavo i kunigaikščio iždą. Vietininkai rinkdavo taipogi
mokesčius i kunigaikščio iždą nuo laisvų valstiečių.

Vietininkai buvo netiktai kunigaikščio dvarų užveizėtojai,
bet taipogi ir jo valdininkai visai apylinkei. Jie buvo koman-
dierai kariuomenės, kuri reikalui atsitikus būdavo šaukiama iš
jo apylinkės, prižiūrėdavo savo apylinkės pilis, buvo teisėjai.
Jie teisė savo apylinkėje didžiojo kunigaikščio valstiečius,
gyventojus miestelių, neturinčių magdeburgiškų teisių, ir bajo¬
rus, kurie valdė žemę po didžiuoju kunigaikščiu, o taipogi ponų
valstiečius ir kitus pavaldinius už didesniuosius kriminalius
nusidėjimus. Mažasias bylas tarp valstiečių teisė tėvūnai.

Didžiojo kunigaikščio dvarai buvo dalijami valdyti vietininkanls kaipo
užmokestis už jų nuopelnus, maitintis, prasigyventi. Vietininkas žiūrėjo į
tuos dvarus, kaipo į pasipelnijimo versmę, rūpindamasis kuodaugiausia pelno
išspausti iš valdomųjų dvarų ir dažnai nuplikydavo dvarą su valstiečiais prie
jo prirašytais. Nuo antrosios pusės Zigmanto II viešpatavimo valstybės
žemės daugiausiai buvo atiduodamos nuomon. Nuomininkai stengėsi, kiek
galima, ilgesniam laikui gauti valstybės žemes. Nuoma tam kartui didino
pelną, bet nugyvendavo žemes.

Didesniųjų dvarų valdininkai turėjo didesnę valdžią, buvo
kitų vietininkų viršininkai ir vadinosi seniūnais. Dar aukščiau
už seniūnus stovėjo karvedžiai. Pradžioje Lietuvoje jų buvo
tiktai du: Vilniaus ir Trakų. Jiems savo valdžia buvo lygus
Žemaičių seniūnas. Po Vilniaus karvedžio valdžia buvo Nau¬
garduko seniūnas, po Trakų karvedžiu Kauno seniūnas. Lie¬
tuvos padalinimas i tris žemes: Vilniaus, Trakų ir Žemaičių,
užsiliko iš senovės padalinimo, kada Vilnių valdė Algirdas,
Trakus — Kęstutis, Žemaičiai gi turėjo savivaldybę. Rusijos
žemėse buvo Polocko, Vitebsko, Smolensko karvedžiai ir Mo¬
lynuos maršalkas. Paskui karvedžių skaičius buvo padidintas

118 —

iki 10. *). Karvedžiai buvo komandierai kariuomenės, susiren¬
kančios iš visos jų valdomos žemės, tame pačiame plote tvir¬
tovių užveizėtojai, teisėjai, vadinasi, buvo tie patys vietininkai,
tiktai su didesne valdžia ir didesniame žemės plote.

Didžiojo kunigaikščio dvaro valdininkai ministeriai. Di¬
delės centralės vyriausybės Lietuvoje kaip ir nebuvo. Svar¬
besnius reikalus atlikdavo patsai didysis kunigaikštis su ponais,
tarybos nariais, arba per tam tikras, kiekvienam reikalui su¬
daromas, komisijas. Buvo tačiau prie didžiojo kunigaikščio
dvaro aukštesniųjų valdininkų, kurie turėjo pavestą kaikurių
visos valstybės reikalų aprūpinimą. Iš tų valdininkų didesnę
reikšmę turėjo šie: 1) žemės maršalkas arba kunigaikščio
dvaro ministeris. Jisai žiūrėjo tvarkos ir iškilmingumo prie
didžiojo kunigaikščio dvaro ir seime, teisė už nusikaltimus, pa¬
darytus vietoje, kame buvo didysis kunigaikštis. Jį kartais
pavaduodavo dvaro maršalkas. 2) Kancleris, didžiojo kuni¬
gaikščio raštinės viršininkas, ir jo pagalbininkas, pakancleris.
Kanclerio priežiūroje buvo visa raštinė su raštininkais, pas jį
buvo laikoma valstybės antspauda. Jei didysis kunigaikštis
raštą išduodavo kitur, o ne Vilniuje, tai kopija buvo siunčiama
įtraukti į raštinės knygas. Iš raštų, paduodamų į raštinę arba
iš jos išduodamų kopijų, susidarė Lietuvos Metrika arba
Lietuvos valstybės archivas. Kadangi kancleris duodavo pa¬
liepimus, kaip sustatyti raštus, peržiūrėdavo paduodamus pra¬
šymus, pridėdavo antspaudą, tai jo įtaka daug reiškė. 3) Ž e -
mės iždininkas buvo valstybės turtų užveizėtojas, bet ne¬
buvo pinigyno ministeris tokioje prasmėje, kaip mūsų laikais
suprantama, vadinasi, nevedė valstybės ūkio, tiktai priimdavo
ir išduodavo pinigus. Patį ūkį vedė kunigaikščio valdininkai,
paliepimai gi daugiau buvo išduodami kanclerio. Iždininko
žinioje buvo kasa ir kiti valstybės turtai, kaip antai, ginklų san¬
dėliai. Tiktai prie Zigmanto Augusto iždininkas tampa tikruoju
pinigyno ministeriu. Žemės iždininkui padėdavo, kaikada jį
pavaduodavo dvaro iždininkas, užveizėtojas didžiojo kuni-

*) Žiūrėk 4 žemlapį.

119

gaikščio kasos ir kitų brangenybių. 4) Vyriausias het¬
manas, visos kariuomenės komandieris; atatinkamusų laikų
feldmaršalui. Karo ministerio priedermių pradžioje jisai neturėjo.
Hetmanas paimdavo komandą tiktai tada, kada kariuomenė jau
būdavo susirinkusi. Tuomet turėjo didelę valdžią, galėjo bausti
mirtimi. Jo pagalbininkas vadinosi lauko hetmanu, buvo ko¬
mandieris samdytosios kariuomenės. Per Livonijos karą vy-'
riausias hetmanas įgijo ir karo ministerio valdžią, ėmė rūpintis
kariuomenės sudarymu, jos apginklavimu.

Pelnas iš kunigaikščio žemių. Visoms valstybės įstaigoms reikalingi
pinigai susidarydavo iš mokesčių. Svarbiausioji tų mokesčių versmė buvo
pelnas iš didžiojo kunigaikščio žemių. Kunigaikštis iš savo žemių apmokė¬
davo valdininkus, palaikydavo tvirtoves, dalydavo žemes bajorams už nuopel¬
nus, valstybei padarytus. Kunigaikščiai gausiai dalydavo už nuopelnus savo
žemes, tiktai Zigmantas II buvo tame dalyke šykštokas.

Daugiausia žemių kunigaikščiai turėjo savo tėviškėje, tikrojoje Lietuvoje.
Čionai ir gyventojų buvo daugiau, negu kitose kunigaikštijos žemėse, ir patsai
žemės dirbimas buvo geriau atliekamas, todėl Lietuvoje buvusios kunigaikščio
žemės didžiausią ir pelną duodavo. Lietuvos metrikos knygose iš 1566-1567
metų parodyta, kad didžiajam kunigaikščiui žemės prigulėjo: Žemaičiuose
503 721 hektaras, Vilniaus žemėje 250 000 h., Trakų žemėje 443 396 hektarų.
Čionai ne visos kunigaikščio žemės paskaitytos, neparodyta miškų, ežerų.
Sąrašuose pažymėta, kokia kur žemė. Geriausios žemės daugiausiai buvo
Žemaičiuose ir Trakų karvedijoje. Metinio pelno kunigaikščio žemės davė
maždaug tiek:

Žemaičių žemė

24841 grašių kapų 38

Trakų žemė

22899 „

„ 34 >/,

Vilniaus žemė

8876 „

„ 48>/,

Podolijos ir Volynijos

16844 „

„ 58 7į

Rusijos žemės

6203 „

„ 11

Rusijos žemėse, kaipo esančiose Maskvos pasienyje, brangiai atseidavo
tvirtovių ir kariuomenės išlaikymas, todėl jos taip maža pelno tedavė. Dau¬
giausia pelno davė Žemaičių žemė. Iš pačiu Šiaulių pelnas siekė 8583 kapų
grašių. Miškai duodavo pelno 2080 kapų. Miškuose buvo draudžiama
medžioti, kunigaikščiai patys medžiodavo, ne tiek dėl pasilinksminimo, kiek
dėl pelno: brangiųjų žvėrių kailiai brangiai buvo parduodami.

Ponų žemės. Greta didžiojo kunigaikščio žemių buvo daug ponų
žemės. Ji buvo dviejopos rūšies: tėviškės, nuo senovės jų protėviams pri¬
derėjusios, ir žemės iš kunigaikščio gautos amžinai arba kaikuriam laikui.
Pirmosios buvo visiška ponų nuosavybė. Kronikos aiškiai mini apie tokias
žemes, ponų tėviškes. Už jas ponai neturėdavo atlikti jokių kitų priedermių,

120 —

tiktai stoti kariuomenėn, • kada pašauks didysis kunigaikštis. Parduodant tė¬
viškes užtekdavo, regis, tiktai pranešti apie tai didžiąjam kunigaikščiui, kad
būtų žinia, kas už jas turi atlikti kariuomenėje tarnavimo priedermę. Tėviškių
laisvą pardavinėjimą varžė savininko giminė, dėlto kad tos žemės buvo visos
giminės nuosavybė. Parduodant reikėdavo gauti giminės sutikimą, jei buvo
parduodama daugiau negu trečioji dalis. Antrosios rūsies bajorų žemės buvo
duodamos didžiojo kunigaikščio už nuopelnus amžinai valdyti. Parduodant
tokias žemes giminė negalėjo kištis, bet užtai jų negalėjo parduoti be sutikimo
didžiojo kunigaikščio. Buvo taipogi bajorams dalįjamos žemės valdyti iki
gyvos galvos arba trumpesniam laikui, kol kunigaikščio valia ir malonė.
Dažnai kunigaikštis, būdamas reikalingas pinigų, skolindavosi jų iš ponų ir už
skolą užstatydavo savo žemės. Visuose tuose atsitikimuose valdymo būdas
priderėjo nuo to, kokiomis sąlygomis žemės buvo suteiktos. Paprastai didysis
kunigaikštis būdavo priverstas užstatyti savo žemes sunkiomis sąlygomis,
atiduoti jas su visais žmonėmis pilnai skolintojo valdžiai, per tai žemės bū¬
davo labai nualinamos.

Antrojo Statuto laikais skirtumas tarp tėviškių ir išsitarnautų žemių
gaišta. Ponai, valdžiusieji tėviškes, stengėsi gauti iš kunigaikščio teisę laisvai
parduoti jas, nesiklausiant giminės. Ponai gi, įgijusieji žemes užsitarnavimu,
išgaudavo paliuosavimą nuo daugelio priedermių, todėl abiejų rūšių žemės
susilygino.

Apie ūkio padėtį Lietuvoje tuo laiku randame žinių lenko Erazmo Vitelio,
didžiojo kunigaikščio Aleksandro pasiuntinio, prakalboje, kurią jisai laikė
Romoje 1501 metais prieš papą ir kardinolus. Toje prakalboje Aleksandro
pasiuntinys apie Lietuvos didžiąją kunigaikštiją taip sako: „Žemę turi labai der¬
lingą, duodančią daug kviečių ir visokių kitų javų. Daug turi medaus, kurį virintą su
vandeniu vartoja vyno vietoje. Aukso ir sidabro visados labai daug gauna
už vašką, kurį siunčia pati viena į tolimiausius kraštus. Veda prekybą Vo¬
kiečių jūra, gaudama druskos, vyno, visokių audeklų. Įvairius brangius kailius
stato beveik visam pasauliui. Didelėje daugybėje auga briedžių, žiobrių ir
laukinių arklių“ (Theiner, Monumentą Poloniae et Lithuaniae, t. II, p. 277).

Bajoru priedermės už žemę. Svarbiausioji priedermė visų
bajorų, valdančių žemę, buvo patiems stoti, didžiajam kuni¬
gaikščiui pašaukus, į kariuomenę ir pastatyti paskirtą gink¬
luotų raitų kareivių skaičių. Iki Aleksandro nebuvo aiškios
taisyklės, kiek kareivių turi bajorai pastatyti iš savo žemės.
Prie Aleksandro nustatyta vienas kareivis iš penkių dubų,
1528 metais vienas iš aštuonių dubų. Bajorai, kurie neturėjo
savo valdomoje žemėje aštuonių dubų, patys vieni testodavo
j kariuomenę.

• Į '

/McorieiJ.e^ęib

'chhobrv

^azu/pilys.

Polockas

^anaiLeiui

l’r^gaJUL <

MardnĮas.

'auga. \

Sbuučkas

l°!Nuo 6rĖnyico i^vtus 216

į5i°_

&

Tiifitu-vos
Taivajdgos

^Mastas l:(t,000,000

1 Žejamėžų

2 Trakų

3 Vilniaus

4 Kamjaj'duJco

5 Minsko

6 Prastos

7 MstislavUjo

8 Vitebsko

9 Polocko

10 Vidžemės

11 Kuršas

Chaimas'

Piešė A/VirpihiTias

121

Kaikada i karą buvo šaukiami valstiečiai ir miestų gyven¬
tojai, jei šitai priešininkas netikėtai įsiverždavo. Valstiečiai
kartais būdavo imami ir prie darbų karuomenei, bet į karą
stoti neturėdavo priedermės, buvo tai vien bajorų garbinga
priedermė. Bajorai dėl to taip ir įsigalėjo, jog iš jų buvo suda¬
roma kariuomenė, jais rėmėse valstybės galybė.

Bajorai laikė save laisvais nuo mokesčių, buvo tos nuo¬
monės, jog tuos tiktai mokesčius teturi priedermę mokėti,
kuriuos patys ant savęs užsideda. Atsitikus kokiam svarbiam
reikalui, kaip antai, karui, mokesčius uždėdavo seimas. Tie
mokesčiai eidavo aiškiai nurodytam tikslui, būdavo paskiriami
apribotam laikui ir, reikalui praėjus, nebebuvo mokami. Mo¬
kesčių padalinimas buvo nustatomas tokiu būdu, jog jie buvo
imami nuo arklo, vadinasi, nuo tiek žemės, kiek jos galima
buvo išdirbti vienu jaučių jungu. Tuo stengtasi įvesti teisin¬
gas mokesčių padalinimas, kad visi mokėtų pagal savo turtin¬
gumą. Kas turėjo daugiau dirbamos žemės, tas ir mokesčių
daugiau mokėdavo. Bajorai labai nenoroms prisiimdavo tuos
mokesčius, ir niekuomet į valstybės kasą tiek nebūdavo sumo¬
kama, kiek reikėdavo sumokėti pagal apskaitymą. Ant miestų
būdavo uždedami mokesčiai skyrium. Kartais dar būdavo už¬
dedama ant kiekvieno žmogaus pagalvis, bet tas mokestis
retai tebūdavo vartojamas.

Nuo kitų mokesčių ir priedermių bajorai buvo paliuosuoti
įstatu 1447 metų. Tačiau didysis kunigaikštis reikalavo ir nuo
bajorų žmonių atlikimo šių priedermių: statymo, taisymo ir
sergėjimo pilių, kelių ir tiltų, stacijos priedermės: kelyje mai¬
tinti, duoti vežimus kunigaikščiui ir jo dvarui arba valdinin¬
kams. Ta paskutinė priedermė ytin buvo sunki. Valstiečiai
tarėsi su vietininkais, kaip vežimų davinėjimą pakeisti mo¬
kesčiu pinigais. Jis įvesta 1551 metais. Bajorai stengėsi tos
priedermės nusikratyti, sakėsi ją geruoju atlikdavę, mokesčių
vieton vežimų davinėjimo nenorėjo prisiimti. Taippat mėginta
ir kitus darbus pakeisti mokesčiu pinigais. Nuo trečiojo Sta¬
tuto laikų ponų valstiečiai paliuosuojami nuo pilių taisymo ir
sergėjimo. Tiltus turėjo taisyti tiktai savo žemėje.

122 —

Mokesčiai. Neskaitant mokesčių ir darbų iš valdomosios
žemės, Lietuvos didysis kunigaikštis uždėdavo dar šiuos mo¬
kesčius:

1) užkariautose žemėse mokėta į didžiojo Lietu¬
vos kunigaikščio iždą tam tikras mokestis, kurs įvairiuose
kraštuose įvairiai vadinosi.

2) Mokestis už teismą ir pabaudas buvo dali¬
namas tarp didžiojo kunigaikščio ir jo valdininkų teisėjų.

3) Monopolijos. Del pelno didysis kunigaikštis kai-
kurių daiktų gaminimą arba pardavinėjimą pasilikdavo tiktai
sau, arba leisdavo tiems tiktai, kurie už tai užmokėdavo. Prie
tokių monopolijų priderėjo spiritinių gėrimų pardavinė¬
jimas. Leidimas pardavinėti už tam tikrą atlyginimą gausiai
buvo dalijamas. Todėl Lietuvoje tiek daug buvo karčemų.
Buvo taipogi įvesta monopolija druskai, salyklui, ma¬
lūnams, 1561 m. uždėta net mokestis ant girnų. Vyriausybė
stengėsi, kiek galėdama, suvaržyti naminio alaus darymą.

Didysis kunigaikštis turėdavo pelną ir iš pinigų dir¬
bimo. Penkioliktame amžiuje Lietuvoje didesni pinigai buvo
kitų kraštų. Prie Jogailos buvo dirbami tiktai grašiai ir pus-
grašiai.

4) Muitai. Šešioliktame amžiuje kįla kapitalo reikšmė,
todėl rūpintasi ir jį apdėti mokesčiu, įvesta didesni muitai.
Muitai buvo uždedami ant įvežamųjų ir išvežamųjų daiktų.
Lietuvos žemėse buvo muitinės Kaune su skyriais Žeimelyje
ir Žagarėje. Nuo 1510 metų atidaryta muitines Jurbarke ir
Garžduose. Muitinės buvo drauge sandėliais druskos ir vaško,
pardavinėjo druską, supirkinėjo vašką ir išmainydavo į kitų
kraštų pinigus. Per Livonijos karą, kada iždas labai buvo
reikalingas pinigų, muitai buvo labai padidinti. Muitas buvo
uždedamas tiktai dėl pelno, tikslo sustabdyti kokių nors daiktų
iš kitur gabenimą ir palaikyti savo krašto pramonę neturėjo.
Matyt tai iš to, jog buvo muitas ir ant daiktų, iš Lietuvos iš¬
vežamų. Muitų ir kitų mokesčių rinkimas buvo atiduodamas
nuomon piniguočių kompanijoms, dažniausiai iš žydų. Vai-

123 —

stybė kartais iškalno paimdavo nuomą, todėl turėdavo muitus
pigiai atiduoti.

Visokių buvo mokesčių už prekybą, kurie labai ją
varžė. Pirkliai, atvykdami į miestą, turėjo mokėti už užsi-
rašymą, už prekių pasvėrimą. Buvo imami mokesčiai prie
pravažiavimo per tiltus, persikėlimo per upes. Bajorai sten¬
gėsi paliuosuoti savo prekybą nuo muitų.

Miestai. Vakarų Europos kraštuose valstybės gyvenime
didelę jtaka turėjo didesnieji miestai. Didieji Lietuvos kuni¬
gaikščiai, norėdami palaikyti savo valstybėje miestus, nuo
keturioliktojo amžiaus suteikia jiems savivaldybę su magde-
burgiškomis teisėmis, tokiomis, kokias miestai turėjo Vokieti¬
joje ir kituose kraštuose. Bet Lietuvoje miestams plėtotis ne¬
buvo reikalingų sąlygų.- Gyventojų dauguma buvo užsiėmusi
žemės dirbimu, didesnieji dvarai turėjo savus amatninkus,
kurie aprūpindavo visus dvaro žmonių reikalus, didesnių pre¬
kybos kelių neėjo per Lietuvą, todėl ir miestai Lietuvoje ne¬
galėjo pakilti ir įgyti didelės reikšmės valstybės gyvenime.

Valdžios silpnumas. Kaip matyti iš viršuje paduotos ap¬
žvalgos, Lietuvoje trūko daugelio įstaigų, kurios reikalingos,
kad valstybė būtų tvirta. Nebuvo nuolatinės kariuomenės.
Reikalui atsitikus buvo, tiesa, šaukiama į karą visa bajorija,
bet ji labai negreitai ir nerangiai rinkosi, nebuvo kaip reikiant
apsiginklavusi, išsilavinusi karui vesti. Kituose kraštuose buvo
jau tuomet vartojama daug geresnė samdyta kariuomenė, bet
jai užlaikyti reikėjo pinigų, o Lietuvos bajorija mokesčių mo¬
kėti irgi nenorėjo. Iždas beveik visados būdavo apytuštis,
nebuvo kariuomenės kuo pasamdyti, tvirtovių įtaisyti. Bajo¬
rija tvirtovių įtaisymą laikė privatiniu didžiojo kunigaikščio
dalyku. 1511 metais svarbiausia tvirtovė, Smolenskas, teturėjo
8 armatas. Vitebsko tvirtovėje, paimant ją Sopiegai, tebuvo
2 svaru salietros. Buvo kulipkų, bet nebuvo šautuvų. Popie¬
rinių pinigų ir valstybinių paskolų anais laikais nežinota, todėl
kunigaikštis papildymui savo iždo turėdavo užstatyt valstybės
turtus, žemes ir muitus, sunkiomis sąlygomis ponams ir žydams
ir tuo dar labiau apsunkinti iždą. Nebuvo tvirtos vyriausios

124 —

valdžios, nebuvo policijos, kuri būtų galėjusi priversti visus
pildyti vyriausybės įsakymus ir teismo nutarimus. Bajorija,
pasižiūrėdama i Lenkiją, rūpinosi tiktai kuodaugiausia visokių
laisvių išgauti sau, o nenorėdavo prisiimti priedermių, be kurių
atlikimo nei viena draugija negali tvirtai stovėti. Todėl sun-
kesniose valandose Lietuvos, regis, didelė valstybė neturė¬
davo užtektinai jėgos ginti savęs.

Lietuvos statutas.*)

Lietuva be rašytų (statų knygos. Gerai sutvarkyta val¬
stybė negali būti be įstatų, kurie visiems nustatytų aiškias
teises ir priedermes. Žiloje senovėje Lietuva, pradžioje dau¬
gelio kunigaikščių valdoma, paskui nuolat karais užimta, ne¬
galėjo pasigaminti rašytų įstatų knygos. Teises nustatydavo
nuo senovės užlaikomi papročiai. Bet išaugus valstybei, taip
ilgai palikti negalėjo. Jogaila ir Vytautas davė pirmuosius,
raštu išreikštus, įstatus. Tie įstatai daugiausiai nustato bajorų
teises valstybėje, didžiojo kunigaikščio ir bajorų santykius.
Paskui kiekvienas didysis kunigaikštis, patvirtindamas pirmiau
bajorams suteiktas teises, praplatindavo jas naujais, raštu duo¬
tais, įstatais. Bet visi tie įstatai nebuvo pilni, neapėmė viso
gyvenimo svarbesniųjų reikalų. Reikalinga buvo tam tikra
įstatų knyga, kurioje būtų tvarkoje surašytos teisės, kuriomis
valdoma valstybė, kad visi galėtų jas žinoti ir jomis naudotis.

Lietuvos statutas. Tokios įstatų knygos susilaukė Lietuva
1529 metais. Tais metais išleistoji įstatų knyga vadinasi pir¬
muoju arba senuoju Lietuvos Statutu.

Turi jisai 13 perskyrimų, straipsnių gi juose 264. Pirmasis perskyrimas
kalba apie didžiojo kunigaikščio valdžią ir apie nusikaltimus prieš jį ir val¬
stybę, antrasis perskyrimas — apie valstybės gynimą ir gyventojų priedermę
stoti į kariuomenę, trečiasis — apie valstybės čielybę ir apie teises vadovaujančio
valstybėje luomo — bajorų, ketvirtasis — apie ištekėjusių moterų teises ir jų

*) Lietuvos Statutas. Pr. Piekosinski, Statut Litevvski. JI e m t e h k o,
HaKa3aHie no JlHTOBCKOMy OraTyTy, KieBi>, 1894. J. Jakubowski, Studja nad
stosunkami narodovvo šciovvemi na Litwie przed Lubelską unją, Warszawa,
1912. flCHHCKiii, rjiaBHbiii JImtobckiB TpH6yHajn>, KieBT>, 1901. St. Kutrzeba,
Historija ustroju Polski, Litwa, Lwow i Warszawa, 1921.

dalis, penktasis — apie mažamečių globą, šeštasis — apie teisėjus ir jų valdžią,
septintasis — apie užpuolimus ir užmušimus, aštuntasis — apie bylas dėl žemės,
sienų, kapčių, devintasis — apie medžiokles, miškus, bičių ūkį juose, žvėrių
ir paukščių gaudymą, ežerus, apynojus, dešimtasis — apie žemės užstatymą
ir skolas, vienuoliktasis — apie bausmes už užmušimą ir sužeidimą pavaldinių
žmonių, apie belaisvius, dvyliktais — apie užgrėbimą gyvulių, kurie nuostolį
yra padarę, tryliktasis — apie vagystes.

Statutas tai įstatų knyga, duota pirmiausiai bajorams —
žemvaldžiams, jų reikalus daugiausiai gina, nustato tei¬
ses, sujungtas su žemės valdymu.

Statuto kilmė. Iš kokių gi teisių susidarė Lietuvos Sta¬
tutas? Pirmiausiai įtraukta į jį visos teisės, suteiktos ligšiol
bajorams didžiųjų kunigaikščių raštais, praplatinančiais ir pa¬
tvirtinančiais jų laisves. Tie straipsniai paimti daugiausiai iš
Lenkijos įstatų, pritaikinant juos prie Lietuvos reikalų. Kai-
kuriuose raštuose didieji kunigaikščiai stačiai sako suteikiu
Lietuvos bajorams tas pačias teises, kurias turėjo Lenkijos
bajorai. Bet ligšiol duotuose kunigaikščių raštuose tebuvo
92 straipsniai, pirmajame gi Lietuvos Statute viso labo straip¬
snių yra 264. Kiti straipsniai tai daugiausia surašyti ir sutvar¬
kyti senovės papročiai.

Kieno gi buvo tie papročiai, kurie įtraukta į Lietuvos Sta¬
tutą, lietuvių ar rusų? Rusijos žemių plotai užėmė didesniąją
dalį Lietuvos kunigaikštijos, Rusijos žemėse valstybė pirmiau
buvo įsikūrusi, patsai Statutas parašytas baltarusių kalba, tai
galima būtų manyti, kad ir Lietuvos Statute daugiausia su¬
rašyta Rusijos papročių teisė. Bet iš kitos pusės reikia at¬
minti, jog Lietuvos Statutas daugiausiai rašytas bajorams —
žemvaldžiams, jog žemės ūkis aukščiau stovėjo Lietuvoje,
negu Rusijoje, lietuviai didesnę turėjo įtaką valstybės valdyme,
Lietuva tirščiau buvo gyvenama, todėl su didesniu panašumu
į tiesą galima sakyti, jog Lietuvos Statute daugiau surašyta
lietuvių papročių teisės. Žymią lietuvių papročių įtaką rodo
ir pati kalba. Tiesa, Lietuvos Statutas parašytas baltarusiškai,
dėlto kad ta kalba buvo tuomet rašomi visi beveik vyresny¬
bės raštai, tačiau baltarusiškai rašytame Lietuvos Statute

126 —

vartojama nemažai lietuviškų žodžių: dailidės, raitininkai
(arklių priežiūrėtojai), žibintiejai (kurintojai), valdomieji žmo¬
nės ( veldomyje liūdi), koimincai (sodžiuose gyvenantieji ver¬
gai), dziaklo (mokestis duoklė), mezliava, klėtis, svirnas, talka.
Patys tie žodžiai rodo, jog kalbama apie lietuvių papročius,
kuriems išreikšti neturėta net baltarusiškų žodžių. Kokia pa¬
pročių dalis pirmajame Statute prideri rusams, kokia lietu¬
viams, tai griežtai sunku nustatyti.

Naujos Statuto laidos. Po išleidimo pirmojo Lietuvos Sta¬
tuto valstybės gyvenime įvyko didelių permainų: bajorai įgijo
žymų savo teisių praplatinimą, įvesta nauji teismai, gyventojai
susidalino galutinai į luomus: bajorų, miestiečių ir valstiečių.
Taip žymiai persimainius gyvenimui, senasis Lietuvos Sta¬
tutas nebetiko, daugelis dalykų reikėjo permainyti, pritaikinti
prie naujų sąlygų, papildyti. Todėl 1566 metais išleista antrą
kartą Lietuvos Statutas, žymiai pataisytas ir padidintas. An¬
trajame Statute pridėta vienas naujas perskyrimas, straipsnių
jame 366, taigi visu šimtu daugiau, negu pirmajame. Turinys
maž daug tas pats, bet turinio sutvarkymas kitoniškas, labiau
pritaikintas prie teisių mokslo reikalavimų.

Po Lietuvos susivienijimo su Lenkija 1569 metais pasidarė
vėl reikalingas Lietuvos Statuto pataisymas ir papildymas,
todėl 1588 metais išėjo nauja laida, trečioji. Trečiajame Sta¬
tute perskyrimų skaičius ir tvarka ta pati, ką ir antrajame,
bet pačių straipsnių skaičius vėl padidintas, viso labo jų ran¬
dasi 486, taigi 120 daugiau negu antrajame.

Tretysis Statutas kartkartėmis buvo leidžiamas ir paliko
Lietuvai įstatų knyga iki 1840 metų, kada buvo pakeistas Ru¬
sijos įstatais. Volynijos žemėj Lietuvos Statutas turėjo kai-
kurias atmainas.

Lietuvos Statuto būdas. Teisių tyrinėtojai pripažįsta Lie¬
tuvos Statutą gerai sutvarkyta įstatų knyga. Sustatyme žymu
geras nusimanymas teisių dalykų. Matyti, jog ta įstatų knyga
pagaminta visuomenės, jau gerokai išsiplėtojusios, pasiekusios

127 —

aukšto kultūros laipsnio. Tas visuomenės kilimas matyti skir¬
tume pirmosios ir paskesniųjų laidų. Pirmajame Statute i nusi¬
kaltimą žiūrima, kaipo į nuostolį, „škadą“, kitam padarytą.
Kaltininko skundimas prideri nuo nukentėjusio. Jisai gali
skundą atsiimti, kaičią dovanoti, susiderinti. Antrajame gi ir
trečiajame Statute jau daug žymesnė nauja teisių mokslo pri¬
imta pažiūra, jog nusikaltimas tai blogas darbas, kenksmingas
visuomenei, kuri turi už jį bausti. Pirmasis Statutas tai dau¬
giausiai surašyta papročių teisė, antrajame gi ir trečiajame
Statute labiau žymu įtaką kitų kraštų teisės, kaip antai Romos,
patekusi į Lietuvos Statutą iš Vokietijos įstatų. Visiems kalti¬
ninkams antrajame ir trečiajame Statute daug didesnės padėtos
bausmės, negu pirmajame. Buvo tam tikrų priežasčių. Bajo¬
rams įgįjant vis didesnių laisvių, susilpnėjo vyriausybės val¬
džia, prasidėjo valstybės tvarkos irimas. įstatų ir net teismo
nutarimų dažnai nebepildyta. Spėjama, kad Lietuvos Statutu
stengtasi nors gąsdinimais atbaidyti nuo nedorybių, todėl ir
bausmės žymiai padidinamos. Mirties bausmė dedąma labai
dažnai. Tačiau teisėjui paliekama teisė bausmę sumažinti, pa¬
keisti kita. Apie nubaudimą mirtimi labai retai teminima anų
laikų dokumentuose. Kad mirties bausmė, taip dažnai minima
Lietuvos Statute, retai tebuvo vartojama, matyti iš to, jog
pilies teismas dažnai neturėdavo budelio, kurs galėtų mirties
bausmę išpildyti.

Aukštasis teismas. Bajorai mėgo bylinėtis, todėl bylos
nepasibaigdavo pavietiniame teisme, dažnai ėjo apeliacijos į
aukštesnius teismus. Iš žemės teismo apeliacija ėjo į ponų ta¬
rybą, iš pilies teismo pas aukštesniąjį valdininką, karvedį.
1581 metais įsteigta aukščiausias teismas, Lietuvos tribu¬
nolas. Teisėjai į Tribunolą buvo renkami pavietiniuose sei¬
meliuose vieniems metams. Bylas su dvasiškiais teisė maišy¬
tas seimas, sudėtas per pusę iš pasaulinių ir dvasiškių teisėjų.
Atstovus nuo dvasiškių siuntė kapitulos. Savo sesijas Lietu¬
vos Tribunolas darė Vilniuje, Naugarduke ir Minske.

128 —

Zigmantas Augustas (1544—1572).*)

Zigmantas Augustas didysis Lietuvos kunigaikštis prie gy¬
vos savo tėvo galvos. 1520 metais Zigmantas II susilaukė
sūnaus Zigmanto Augusto, kurs turėjo būti jo valdomųjų valsty¬
bių įpėdiniu. Godi turtų ir valdžios Zigmanto Augusto motina
Bona rūpinosi dar lopšyje esančiam vienaitiniam savo sūnui
užtikrinti Lietuvos ir Lenkijos sostus. Lietuvos diduomenės
noras turėti atskirą savo kunigaikštį susibėgo su Bonos noru,
ir 1522 metais Lietuva pripažino Zigmantą Augustą savo sosto
įpėdiniu, 1529 metais aštuonių metų Zigmantas Augustas per
Vilniaus seimą buvo apgarsintas didžiuoju Lietuvos kunigaikš¬
čiu. Netrukus ir Lenkija pripažino jį savo karalių.

Zigmanto Augusto motina buvo iš Italijos kunigaikščių.
Anais laikais mokslas aukščiausiai buvo pakilęs Italijoje, todėl
po priežiūra italų mokytojų lavinosi Zigmantas Augustas mok¬
sluose. Tačiau mokytojų parinkimas ir priežiūra nebuvo rūpe¬
stinga. Zigmantas Augustas nuo pat jaunystės pateko įtakon
sugedusio būdo mokytojų, perdaug atsidavė visokiems pasi¬
linksminimams ir neįgijo nei didžio mokslo, nei būdo savo neiš¬
lavino ir visą amžių paliko silpnavalis.

1544 metais Zigmantas II pavedė jaunam savo sūnui Lie¬
tuvos valdymą, sau pasilikdamas Lenkiją ir vyriausiojo Lietu¬
vos kunigaikščio vardą su valdžios dalimi. Lietuva gavo at¬
skirą savo kunigaikštį, jos sąryšis su Lenkija pasidarė palai-
desnis. Jaunas Lietuvos valdovas, vedęs moterį, Elžbietą iš
Habsburgų giminės, apsigyveno Vilniuje, įsitaisęs sau dvarą,
kurio Vilnius nuo Aleksandro laikų nebeturėjo.

Zigmantas Augustas labai rūpinosi savo dvaro puikumu. Prie kara¬
lienės dvaro buvo 114 asmenų, prie karaliaus dvaro buvo 43 dvariškiai su
216 savo tarnų. Karaliaus arklidėse stovėjo 400 arklių. Puikus tai buvo
dvaras, bet ir brangus, atsėjo bent du kartu tiek, kiek Zigmanto tėvo dvaras.
Sudarytas jisai buvo daugiausiai iš lenkų. Taip Zigmanto Augusto viešpa¬
tavimas prasidėjo lenkų įtakos stiprinimu Vilniuje. Lietuvos diduomenė

*) Dr. Kolankowski, Zignumt August. JltoOaBCKiii, O l iepKi>. Dr.Zivier,
Die zwei letzten Jagelonen (1506—1572). Dr. Ernst Seraphim, Geschichte
von Livland, Gotha, 1906.

129

prašė savo didžiojo kunigaikščio, kad jisai sudarytų prie savęs ir lietuviškąjį
dvarą. Zigmantas Augustas sudarė, kad ir nepilną. Zigmantas Senasis buvo
sutvarkęs bent kiek visados apytuštį Lietuvos iždą, iš jo galėjo paskirti savo
sūnui nuolatinę metinę pinigų sumą. Zigmantui Augustui to neužteko, jisai
išaikvojo visą savo žmonos kraitį, arti 100 tūkstančių auksinių. Užsiėmęs
pasilinksminimais, mažai tesirūpino savo pavaldinių reikalais. Gyvenimas
prie dvaro nedavė gero pavyzdžio. Neilgai Vilniuje tegyvenusi, mirė visų
apgailima dora kunigaikštienė Elžbieta. Zigmantas Augustas netrukus vedė
už moterį, pradžioje slaptai, našlę Barborą Gostautienę iš Radvilų giminės.
Jo tėvams ir Lenkijos politikos vedėjams labai netiko tokia skubina ir nelygi
moterystė. Lenkų politikai nenorėjo, kad Lietuvoje įsigalėtų kokia vietinė
dinastija, kuri remdamasi paveldėjimo teisėmis paskui kliudytų Lietuvos susi¬
jungimui su Lenkija. Todėl kada netrukus mirė Zigmantas Senasis, Lenkų
seimas nenorėjo pripažinti Barboros savo karaliene, ir Zigmantui Augustui
tiktai po ilgos kovos tepavyko karūnuoti savo žmoną Krakove. Netrukus po
karūnacijos Barbora mirė.

Per pirmuosius ketverius Zigmanto Augusto viešpatavimo metus Lietu¬
voje atlikta šie svarbesnieji dalykai.

Mėginta nustatyti Lietuvos sienos su kaimynėmis valstybėmis. Sienos
su Kuršu buvo išvestos, bet pradėtas darbas dėl sienų išvedimo su Prūsais
nebuvo pabaigtas. Bevedant sienas pasirodė, kad Prūsai daugelyje vietų
užnemunyje buvo neteisėtai įsiveržę į Lietuvos pusę, kaikur per 3 mylias
užimdami apytuščius tose vietose Lietuvos plotus. Prūsija nesutiko grąžinti
neteisėtai užimtos žemės, sienos taip ir paliko neišvestos ir neatitaisytos.
Taip-pat nebuvo iki galui išvestas darbas sienų nustatymo su Lenkija, kame
irgi buvo nuolatinių ginčų dėl sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos gyventojų.
Dar neaiškesnės buvo sienos pietuose, tarp Dniestro ir Dniepro. Žuvo jos
tenai kažikur negyvenamuose tyruose, sunaikintuose totorių užpuldinėjimais.

Antras svarbesnis dalykas, atliktas tuo laiku, tai įvedimas Lietuvoje
geresnių pinigų. Netikusieji senieji pinigai buvo išpirkti, jų vieton
paleisti nauji geresni. Pinigams mainyti Lietuvos žemėse buvo atidarytos
muitinės Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Nauda iš tos permainos buvo dviguba:
žmonės gavo geresnius pinigus, valstybės iždas iš pinigų mainymo turėjo pelno.

1448 metais mirė Zigmantas Senasai, ir Zigmantas Augu¬
stas gavo pilną valdžią Lietuvoje, paėmė ir Lenkiją valdyti.

Zigmantui Augustui viešpataujant Lenkijoj galutinai gavo
viršų bajoru atstovai, prieš kuriuos turėjo nusileisti senatas ir
karalius. Tos rūšies permainos skverbėsi ir Lietuvon, padarė
ją labai panašią į Lenkiją. Lietuvos bajorai gavo beveik visas
tas teises, kurias turėjo Lenkijos bajorai: Lietuvoje įvesta pa-
Lietuvos Istorija. 9

130

vietiniai seimeliai, pavietiniai teismai, bajorijos valdžia žymiai
pakilo.

Iš kitų Zigmanto Augusto viešpatavimo atsitikimų svarbe¬
snieji yra karas su Maskva ir galutinas Lietuvos susivienijimas
su Lenkija per Liublino seimą.

Livonijos prijungimas ir karas su Maskva. Galingas kitą
kartą Livonijos Ordinas savaime griuvo, nebepalaikomus Prū¬
sijos Ordino, kurs jau buvo pasikeitęs i pasaulinę valstybę.
Ricieriai kalavijuočiai nors ir vadinosi vienuoliais, tačiau seniai
juose buvo jau išgaišusi tikėjimo dvasia. Liuterio mokslas rado
tarp jų daug savo šalininkų. Ir Livonijos ricieriai, sekdami
Prūsijos Ordino pėdomis, rengėsi mesti vienuolių apžadus ir
palikti pasauliniais užimtųjų kraštų valdytojais. Tuo Ordino
suirimu norėjo pasinaudoti jo kaimynai ir įgyti jo žemes.

Ypatingai pavojinga Livonijos Ordinui buvo Maskvos ga¬
lybė. Maskvai būtinai reikalingas buvo priėjimas prie jūros ir
liuosas kelias j vakarų Europos kraštus. Turėdama priėjimą
prie jūros, Maskva būtų galėjusi turėti tankesnių santykių su
vakarų Europos kraštais, naudotis jų apšvietimu, išradimais,
gabentis iš ten amatninkų, ginklų. Maskvos caras Jonas IV,
dėl savo būdo žiaurumo vadinamas Smarkiuoju, pasiryžo pasi¬
daryti sau kelią prie jūros per Livoniją.

Lietuva jokiu būdu nenorėjo leisti, kad Livonija atitektų
Maskvai. įsigyvenimas Livonijoje Maskvos būtų buvęs Lietu¬
vai labai pavojingas. Maskva būtų iš dviejų pusių apsupusi
Lietuvą ir lengvai būtų galėjusi veržtis iš ten ir i Lietuvos
kraštus. Beto Dauguvos upe ėjo per Livoniją žymi dalis Lie¬
tuvos prekybos. Maskvai užėmus Livoniją, Lietuvos pirkliai
būtų netekę svarbiausiojo savo kelio.

Livonijos gyventojai irgi bijojo žiauraus Maskvos jungo.
Vadovaujant Rygos arkivyskupui Vilhelmui iš H o h e n -
c o 1 e r n ų giminės, Livonijoje susidarė stipri partija, kuri ieš¬
kojo susiartinimo su Lietuva. Bet bevedant tarybas Livoni¬
joje užmušta Lietuvos pasiuntinys (1556). Toks tarptautinių
teisių sulaužymas privertė Zigmantą Augustą paskelbti karą
Livonijos Ordinui. Kuršo pasienyje susirinko apie 100 000 Lie-

131

tuvos kariuomenės (1557), tame skaičiuje 5000 lenkų ir 3000
Prūsijos kunigaikščio pagalbinės kariuomenės. Livonijos Or¬
dino magistras Fiurstenbergas pamatęs negalėsiąs gintis
prieš tokią kariuomenę, atvyko į Zigmanto Augusto stovyklą
Pas vai i n, atsiprašė ir padarė santaiką (14 rugsėjo). Tą
pačią dieną tarp Livonijos Ordino ir Lietuvos padaryta sutartis
išvieno kovoti prieš Maskvą, kada išeis nustatytas su ja taikos
laikas.

1558 metais Jonas IV su 70 000 kariuomenės užpuolė Livo¬
nijos žemes, baisiausiai visa teriodamas pakeliu, užėmė Narvą,
Dorpatą ir kitus miestus, pasiekė Kuršo (1559). Naujas Or¬
dino magistras Gotardas Ketleris įsitikino, kad Livonija
savo jėgomis negali išsilaikyti ir nutarė susijungti su Lietuva.
1559 m. padarė tam tikrą sutartį su Zigmantu Augustu ir ati¬
davė jam tvirtoves: Bauskę, Rožytę (Reizeknę), Liu-
ceną, Dinaburgą, Zelburgą. Prie tos sutarties prisi¬
dėjo ir Rygos arkivyskupas, atiduodamas Zigmantui Augustui
savo tvirtoves, Marienhauzeną ir Lenevadeną. Zig¬
mantas Augustas už tai apsiėmė ginti Livoniją nuo Maskvos.
Jisai labai pasitikėjo savo diplomatiniais gabumais, manė pa¬
siekti tikslą tarybomis. Bet Jonas IV neišklausė Zigmanto Au¬
gusto reikalavimų. Lietuvai reikėjo stoti į karą su Maskva.

Tas karas buvo ilgas ir sunkus. Kraštas, kuris reikėjo
ginti, pasirodė visai iširęs. Eželio vyskupas pardavė savo
žemes Danijos karalaičiui Magnusui, R e v e 1 i s pasidavė Šve¬
dijai. Livonijos Ordino valstybė pati griuvo.

Lietuvoje sumanymas susivienijimo su Livonija rado
didelį pritarimą. Tuo lietuviai tikėjosi išvengti unijos su Len¬
kija ir rimtai užsiėmė Livonijos reikalais. Pirmiausiai reikėjo
ginamasis kraštas labiau sujungti su Lietuva. Livonijos atsto¬
vai sutiko visiškai pasiduoti Lietuvai. Magistras ir kiti Livo¬
nijos atstovai 1561 m, atvyko į Vilniaus seimą tartis dėl susi¬
vienijimo. Jie norėjo prisijungti drauge prie Lietuvos ir Lenki¬
jos, tikėdamiesi, jog abi valstybi geriau galės ginti Livoniją,
bet kadangi Lenkija, laukdama susivienijimo su Lietuva, Livo¬
nijos dalykais skyrium nenorėjo užsiimti, tai Livonija tuo tarpu

9*

132

pasidavė Zigmantui Augustui šiomis sąlygomis: paskutinis
Livonijos Ordino magistras Gotardas Ketleris, atsižadėjęs ma¬
gistro priedermių ir teisių, kaipo pasaulinis valdytojas, gavo
Kuršą ir Žemgalius sau ir savo giminei, su hercogo vardu, Li¬
voniją gi pasidavė stačiai Zigmanto Augusto valdžiai, išlygusl
senąsias bajorų teises ir savivaldybę.

Tuo tarpu visą karo su Maskva sunkenybę turėjo prisiimti
Lietuva. Maskvos kariuomenė neteriojo (1562) Baltarusių
kraštą, Vitebsko ir Šklovo apylinkes, paėmė Polocką ir buvo
atėjusi netoli Vilniaus (1563). Lietuviai bent kiek atsigriebę,
sumušę 40 000 Maskvos kariuomenės prie Ūlos upės (1564), kita
tiek Maskvos kariuomenės išblaškė prie Oršos, bet ir tie lietu¬
vių laimėjimai nenulėmė karo Lietuvos naudai. Polocko Lie¬
tuva negalėjo atsiimti.

Livonijos vietininkas, Žemaičių seniūnas Jonas Chod¬
kevičius, ėmė rūpintis, kad daugiau kariuomenės sudarytų
iš pačios Livonijos gyventojų. Su Livonijos atstovais pada¬
ryta nauja sutartis. Jie atvykę 1566 metais j Lietuvos seimą
galutinai susivienijo su Lietuva. Livonija pasižadėjo niekuo¬
met nesiskirti nuo Lietuvos didžiosios kunigaikštijos, turėti su
ja bendrus seimus, kuriuose bus duodama vietos Livonijos
atstovams. Livonijos atstovai išlygo sau senųjų savo teisių
pripažinimą, viešpatavimą Livonijoje Liuterio tikėjimo, įstei¬
gimą mokyklų auklėti naujo tikėjimo skelbėjams, panaikinimą
vienuolynų, vokišką kalbą valdžios įstaigose. Valdininkai tu¬
rėjo būti skiriami iš vietinių gyventojų, mokančių vokiškai.
Visas tas sąlygas Zigmantas Augustas ir Lietuvos seimas pa¬
tvirtino. Tais laikais žymi Lietuvos bajorijos dalis buvo pri¬
ėmusi protestantų tikėjimą, todėl iš lietuvių pusės nebuvo dide¬
lių kliuvinių patvirtinti katalikų tikėjimo panaikinimui ir
Liuterio mokslo įvedimui Livonijos krašte.

Taip žlugo Livonijos Ordinas, seniau per tiek laiko karia-
vusis su Lietuva būk tai dėl katalikų tikėjimo praplatinimo,
dabar gi patsai panaikinusis tą tikėjimą savo krašte. Livonijos
žemės su miestais Ryga, Dinaburgu, Pernava ir kitais tapo pri¬
jungtos prie Lietuvos, Estonija su Revelio miestu atiteko Šve-

133

dijai, Eželio sala ir Kuršio dalis (Piltinė) Danijai, iš Kuršo ir
Žemgalių pasidarė atskira kunigaikštija su sostine Mintaujoje,
po Lietuvos valdžia.

Liublino unija. Sunki ir ilga kova su Maskva privertė Lie¬
tuvą labiau užsiimti susivienijimu su Lenkija. Lenkai seniai
reikalavo, kad tas susivienijimas greičiau būtų įvykintas. Zig¬
mantas Augustas neturėjo vaikų, su juo baigėsi Jogailos giminė,
kuri ligšiol jungė Lietuvą su Lenkija. Jei Zigmantas Augustas
būtų miręs, neįvykinęs Lietuvos susivienijimo su Lenkija, unija
būtų galėjusi visai nutrūkti, O lenkams unija buvo labai rei¬
kalinga. Lenkijos bajorams seniai buvo ankštu savo krašte,
trūko žemės ir vietų, o čionai pat šalimais buvo derlingos Voly-
nijos ir Podolijos žemės, bet lietuviai laikė jas užtverę įstatais,
draudžiančiais lenkams užimti vietas Lietuvoje. Beto Lenki¬
jai kilo naujas pavojus iš turkų pusės. Turkai tuomet turėjo
jau užėmę Besarabiją ir netolimas Juodosios juros pakraščius,
turkų valdžioje esantys Krymo totoriai dažnai užpuldinėjo
Lenkiją. Karui su didele turkų galybe Lietuvos pagalba Len¬
kijai buvo žymi paspirtis.

Lietuva brangindama savo savistovybę, vis atidėliojo galu¬
tiną su Lenkija susivienijimą. Ypatingai priešinosi visiškam
su Lenkija susiliejimui Lietuvos didikai. Turėdami savo ran¬
kose žymią valdžios dalį Lietuvoje, nenorėjo visiškai pasiduoti
svetimai įtakai. Beto didikams buvo už pinigus užstatyta arba
už nuopelnus išdalyta Lietuvoje daug valstybinių žemių, ir jie
bijojo, kad susivienijus su Lenkija, bus priversti tas žemes su¬
grąžinti. Priešingai, mažesnioji bajorija, stengdamasi įgyti
tokias pat teises, kokias turėjo Lenkijoje bajorai, linko prie
unijos tikėdamasi, jog Lenkija padės Lietuvai taipogi laimingai
pabaigti sunkų karą su Maskva.

1562 metais bajorai, susirinkę kariuomenėje ties Vitebsku,
išsiuntė reikalavimą, kad būtų paskirtas bendras su lenkais
seimas susivienijimui įvykinti. Lenkijoje tuo pačiu laiku tartis
apie susivienijimą su Lietuva sušauka seimas Varšuvoje
(1563). Negalėdami dėliai karo visuotini atvykti į tą seimą, Lie¬
tuvos bajorai pasiuntė į jį savo atstovus, įteikę jiems tam tikrą

134

instrukciją arba taisykles, nurodančias, kokiomis sąlygomis
turi būti padarytas tas susivienijimas. Lietuvių sąlygos buvo
tokios: Lietuva sutinka turėti su Lenkija visados vieną val¬
dovą, bendrai renkamą; jisai skyrium karūnuojamas Krakove
Lenkijos karalių, skyrium garsinamas Vilniuje didžiuoju Lietu¬
vos kunigaikščiu; Lietuva sutinka išvieno su Lenkija tedaryti
sutartis su kitomis valstybėmis, bendriems reikalams nutarti
sutinka turėti bendrus seimus, kiekvienos gi valstybės skir¬
tingus reikalus svarsto atskiri seimai, i kuriuos kita susijun¬
gusi valstybė gali siųsti savo atstovus; ir Lietuva, ir Lenkija
turi savo atskirą vyriausybę, senatą, seimą, kariuomenę; Lie¬
tuva sutinka atmainyti įstatus, kuriais buvo draudžiama len¬
kams įgyti žemę ir užimti vietas Lietuvoje. Taigi Lietuva
sutiko vienytis kaipo atskira valstybė su kita tokia pat val¬
stybe, po valdžia vieno bendrai renkamojo valdovo. Lenkai
gi, remdamiesi seniau padarytais susivienijimo apsirašymais,
reikalavo, kad Lietuva būtų stačiai prijungta prie Lenkijos,
nenorėjo pripažinti Lietuvai nei atskiros apeigos pakėlimo
didžiojo Lietuvos kunigaikščio, nei atskiro seimo Lietuvai,
pagalios nei atskiros vyriausybės. Del tokio didelio skirtumo
susivienijimo sąlygose negalėjo prieiti prie jokios sutarties.
Kadangi didysis Lietuvos kunigaikštis vis dar tebelaikė Lie¬
tuvą savo tėviške, o Lenkijoje karaliai rinkte buvo renkami,
tai prašalinti tam kliuviniui, Zigmantas Augustas atsisakė nuo
visų sau priderinčių teisių link Lietuvos ir paskelbė pavedąs
jas Lenkijai, nors pagal teisybę Lietuva taippat kaip ir Lenkija
jau seniai buvo konstitucinė valstybė ir didysis jos kunigaikštis
taippat buvo rinkte renkamas, ir neturėjo teisės dalyti Lie¬
tuvos žemių.

1565—1566 metais per Vilniaus seimą vėl paduota didžia¬
jam Lietuvos kunigaikščiui prašymas, kad būtų paskirtas ben¬
dras su lenkais seimas pabaigti susivienijimo dalykui. Labiau¬
siai geidė susivienijimo bajorai Lietuvos pasienių žemių, Pod-
liachijos (Palenkės) ir Volynijos. Turėdami daug reikalų su
savo kaimynais iš Lenkijos, jie tikėjosi greičiau galėsią atrasti
bendruose seimuose teisybę, kurią jiems sunku buvo rasti

135

tarptautinėse komisijose. Susivienijimo dalykui galutinai pa¬
baigti buvo sušauktas Liublino seimas.

Seimas prasidėjo sausio 10 d. 1569 m. Atvykusiųjų i jį
lietuvių atstovų vadovai: buvo žymiausieji Lietuvos ponai:
Vilniaus karvedis Mykalojus Radvilas Rudasis, iždinin¬
kas Eustachius Valavičius ir Žemaičių seniūnas Jo¬
nas Chodkevičius. Tarybos dėl susivienijimo prasidėjo
nuo pradžios. Lenkai prirodinėjo, jog susivienijimas seniai jau
Jogailos padarytas, tiktai reikia jis įvykinti. Lietuviai atsakė,
jog senieji apsirašymai, kurių per tiek laiko nesilaikyta, nustojo
savo tvirtumo. Pagalios lenkai sutiko pripažinti Lietuvai
atskirą vyriausybę, prižadėjo, jog nebus reikalaujama nuo ponų
grąžinimo valstybės žemių, bet nesutiko pripažinti Lietuvai
atskiro seimo, o lietuviai nuo tos sąlygos jokiu būdu atsisakyti
nenorėjo. Lietuviams tvirtai laikantis savo sąlygų, lenkų sei¬
mas pakėlė triukšmą, reikalavo, kad karalius savo valdžia
įsakytų padaryti uniją. Karaliui besirengiant tai įvykinti, lie-..
tuviai, nenorėdami priimti primetamos jiems unijos netinkamo¬
mis sąlygomis, išvažinėjo iš Liublino (kovo 1 d.). Nepavyk-
stant prijungti prie Lenkijos visos Lietuvos, lenkai nutarė
dalimis prijungti Lietuvos žemes. Labiausiai linko prie Len¬
kijos Podliachijos žemė, gretima Mozūrijai, kame buvo daug
smulkių bajorų lenkų. Karalius išdavė raštą (kovo 5 d.), kuriuo
atskyrė nuo Lietuvos Podliachijos žemę ir prijungė ją
prie Lenkijos. Podliachijos atstovai prisiekė Lenkijai. Tuo
tarpu Lietuvos ponai, išsigirdę apie tokį dalykų pakrypimą,
atsiuntė į Liubliną keletą savo atstovų (balandžio 5. d.). Jų
vardu Jonas Chodkievičius gailingai skųsdamasis prašė neati¬
minėti Lietuvai žemių, nuo senovės Lietuvai priderėjusių, pri¬
minė, jog reikia gerbti žodis jų didžiojo kunigaikščio, kurs
paimdamas Lietuvos valdymą yra prisiekęs užlaikyti visas
Lietuvos žemes, prašė unijos klausimą atidėti kitam seimui,
kad lietuviui dar kartą galėtų jį apsvarstyti. Lenkai nesutiko
laukti ir reikalavo, kad lietuviai sugrįžtų į Liubliną baigti uni¬
jos klausimo. Karalius įsakė Lietuvos seimeliams iki birželio
1 d. atsiųsti atstovus sn pilnu įgaliojimu.

136 —

Tuo laiku, kol Lietuvos atstovai susirinko į Liubliną, len¬
kai nutarė pasinaudoti ir atimti iš Lietuvos reikalingas sau
žemes, numanydami, tuo geriausiai galėsią priversti lietuvius
prisidėti prie unijos. Karalius išdavė raštą, kuriuo prijungė
prie Lenkijos Volynijos žemę (geg. 26 d.), tokiuo pat būdu
prijungta Kijevo ir Podolijos žemės (birželio 5 d.). Tą pri¬
jungimą lenkai teisino tuo, buk tie kraštai seniau priderėję
Lenkijai. Prijungtų kraštų valdininkams įsakyta prisiekti Len¬
kijai, nepaklusnieji atstatyta nuo vietų. Tuo tarpu sugrįžo į
Liubliną Lietuvos atstovai (birželio 6 d.). Po to, kas buvo
įvykę, jiems nesant Liubline, po atėmimo nuo Lietuvos pusės
jos žemių, sunku buvo besustabdyti taip vykinamą uniją. Lie¬
tuviai darė tiktai pastangas, kiek galima, išlygti sau geresnias
susivienijimo sąlygas. Prasidėjo vėl tarybos, kurios užsitęsė.
Lenkų seimas nekantraudamas prašė karaliaus, kad nebeleistų
ilgiau tartis, nebepriiminėtų lietuvių atsakinėjimų. Zigmantas
Augustas pykdamas atsakė: „aš savo sveikatos ir žygio nesi¬
gailiu, dėlto kad svarbūs tai dalykai. Juk visa tai daroma jūsų
naudai“. Ir toliau Zigmantas Augustas kad ir sirgdamas dar¬
bavosi, vaikštinėjo nuo lietuvių pas lenkus ir atgal, taikindamas
abi pusi. Chodkevičius laikė seime griaudingą prakalbą į
karalių (birželio 27 d..): gynėme, kalbėjo jisai, tėvynę kiek
galėjome, bet turime nusileisti prieš kliuvinius. Nusileidžiame
ne dėl kieno nutarimo, tiktai dėl savo karaliaus valios. Livoniją
įgijome savo krauju ir prisiekėme prijungti ją prie didžiosios
kunigaikštijos; jei ji atsitrauks, tai prašome nuimti nuo mūsų
tą prisiegą. Laisvai buvo mūsų valdovai renkami. Ir Jūsų
Karališkos Malonybės tėvą ir Jus laisvai išrinkome, taigi pasi¬
rodo, jog ne kaipo įpėdinio, bet iš laisvo išrinkimo Lietuvoje
viešpatauta. O tuo tarpu atiduodant įpėdinystės teises Len¬
kijai, padaryta mus jos pavaldiniais. To mes patvirtinti ne¬
galime. Chodkevičiui toliau kalbant, lietuviai verkdami su¬
klaupę prieš karalių prašė jo taip padaryti, kad visa būtų su
pagarba, ne su paniekinimu Lietuvos. Lietuvos atstovams
nebegalint priešintis pagalios įvyko susivienijimas su Lenkija
šiomis sąlygomis: Lietuva susijungia su Lenkija į vieną vai-

jOeuJirįj**

ŪHnjaJbi

• Oiojerač

Piešė -ATVireiliuiias

137

stybę-Respubliką. Senųjų susivienijimų žodžiai apie Lietuvos
prijungimą prie Lenkijos Liublino unijos apsirašymuose ne¬
buvo atkartoti. Lietuvai ir Lenkijai bendrai renkamas kara¬
lius, kurs vadinasi drauge ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.
Atskiros apeigos pakėlimo jo i didžiuosius Lietuvos kunigaikš¬
čius nebeturi būti. Visai valstybei bendras seimas ir senatas,
kuriuose paskirta vietos Lietuvos senatoriams ir bajorų atsto¬
vams. Sutartys su kitomis valstybėmis daromą išvieno. Lie¬
tuvai pripažinta autonomija su atskira vyriausybe (ministe-
riais), kariuomene, teismais, iždu. Livonija su Kuršu ir Žem¬
galiais prideri drauge Lietuvai ir Lenkijai. Lenkai turi teisę
žemę įgyti ir vietas gauti Lietuvoje, lietuviai Lenkijoje.

Bendrame senate gavo vietos Lietuvos Tarybos nariai, būtent: du vyskupu
(Vilniaus ir Žemaičių), 10 karvedžių (Vilniaus, Trakų, Žemaičių seniūnas,
Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Smolensko, Bresto, Minsko ir Mstislavlio),
tiek pat kaštelionų ir 5 ministeriai (didysis maršalkas, kancleris, pakancleris,
iždininkas ir dvaro maršalkas). Negavo vietos kiti dvaro aukštieji valdininkai
ir kunigaikščiai. Išviso Lietuvos senatorių buvo 27 greta 113 Lenkijos (13
vyskupų, 22 karvedžiu, 73 kaštelionai ir 5 ministeriai). Į seimą kiekvienas
apskritys siuntė po 2 atstovu, tai gi Lietuva turėjo seime 48 atstovus iš 24
apskričių (Vilniaus žemės 5 apskričiai, Trakų 4, Naugarduko ir Minsko po 3,
Vitebsko, Bresto ir Smolensko po 2, Polocko, Mstislavlio ir Žemaičių po 1).
Lenkija, neskaitant Prūsų žemės, siuntė į seimą 114 atstovų. Lietuvos atstovų
seime buvo daug mažiau. Jie sėdėjo ne skyrium, bet mišriai su Lenkijos
atstovais.

Taip paskutinis iš Jogailos giminės, didysis Lietuvos kuni¬
gaikštis Zigmantas Augustas, savo daugiausiai pastangomis
galutinai įvykino uniją, pradėtą Jogailos 1385 metais. Dviejų
valstybių susijungimas tuomet tiktai tegali būti tvirtas, jei
pastatytas ant teisingų pamatų. Prityrimas parodė, kad unija
tokia, kokia ji Jogailos sumanyta, neįvykdoma. Vytauto patai¬
syta, ji padėjo Lietuvai ir Lenkijai laimėti prie Griunvaldo
sunkią kovą su Vokiečių Ordinu. Bet toliau Lenkija, vykin¬
dama uniją, sugrįžo prie senųjų vienijimosi sąlygų, todėl Lie¬
tuva ėmė trauktis nuo unijos. Palaikė ją Jogailos giminė,
viešpataujanti abiejose valstybėse. Unija Lietuvai nedavė žy¬
mios pagalbos kovoje su Maskva, kartais trukdė net ją, ati¬
traukdama nuo Lietuvos reikalų jos didįjį kunigaikštį. Todėl

138 —

Lietuva visuomet stengėsi turėti savo atskirą didįjį kunigaikštį,
ir per 183 metus nuo Krėvės unijos išsilaikė dar kaipo atskira
nuo Lenkijos valstybė. Tiktai didelis reikalas kovoje su
Maskva ir noras didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto
Augusto ir jo įvesta tokia pat tvarka, kokia viešpatavo Lenki¬
joje, palenkė pagalios Lietuvos bajoriją prie susijungimo su
Lenkija į vieną valstybę. Tam susivienijimui įvykti padėjo
įsigalėjimas pačioje Lietuvoje lenkiškos įtakos.

Kovoje dėl savistovybės lietuvių kaip reikiant nepalaikė
Rusijos žemių bajorai, lengviai persimesdami Lenkijos pusėn.
Ir patys lietuviai, gindami savo savistovybę politikos daly¬
kuose, nepasirūpino pasigaminti savos tautinės kultūros. Didi¬
kai dar prieš uniją buvo priėmę lenkų kalbą ir sulenkėję ir tuo
neteko tvirto pamato savistovybei ir politikos dalykuose.

Liublino unija buvo skubinai paskelbta, susivienijimo sąly¬
gose nebuvo aiškiai nustatyti santykiai tarp Letuvos ir Len¬
kijos. Todėl lietuviai, naudodamiesi tuo neaiškumu, ilgai dar
ir po Liublino unijos gynė savo skirtingas teises. Bet ilgainiui
bajorijos vis didyn einantis sulenkėjimas nutrynė tas skirtin¬
gumo žymes. Lenkija, paėmusi didelius Volynijos, Podolijos
ir Kijevo kraštus, turėjo prisiimti ir sunkią priedermę ginti
tuos kraštus nuo Maskvos, su kuria po Liublino unijos betarpiai
susidūrė. Tačiau nemokėjo atrasti tinkamo sugyvenimo su
svetimais sau tų kraštų gyventojais ir negalėjo jų apginti nuo
Maskvos. Tie kraštai, kuriuos Lenkija atėmė per Liublino
uniją nuo Lietuvos, daugiausiai ir buvo priežastimi Lenkijos
valstybės iširimo.

Tautų santykiai.*)

Lietuvos kunigaikštijos tautos. Didžiosios Lietuvos kuni¬
gaikštijos tikrieji įsteigėjai buvo lietuviai. Jų didieji kunigaikš-

*) y. Jakubowski, Studja nad stosunkami narodowošciowemi na Litwie.
C. BojibAeMap'b, HauioHajibHaa 6opb6a bt» BejiHKOįvvb KHH>KecTBl> JIh-
tobckomtj b "b XV h XVI, IleTepčyprb, 1910. Postilla Katolicka M. Daukšos,
neTepOyprb, 1909. Trz. Dąbkowski, Stanowisko cudzoziemcow w prawie
litewskim (1447—1588), Lwow, 1912.

139 —

čiai aplink savo tėviškę surinko lietuvių tautą, lietuviai nešė
ant savo pečių visą kovos su Vokiečių Ordinu sunkenybę. Jie
buvo Lietuvos valstybės branduolis.

Ilgainiui Lietuvos kunigaikštijai plečiantis i rytus, prie jos
buvo prijungta daug Rusijos žemių, kurias lietuviai paliuosavo
iš po totorių jungo. Prijungus prie Lietuvos didelius Rusijos
plotus, lietuvių žemės besudarė tiktai mažą Lietuvos valsty¬
bės dalį. Prie Vytauto lietuvių žemės užėmė dešimtąją val¬
stybės dali, prie Aleksandro šeštąją. Taip Lietuvos valsty¬
bėje atsirado dvi tauti: lietuviai ir rusai. Kokie gi buvo tų
tautų santykiai?

Lietuvių tauta turėjo užėmusi žiemių-vakarų valstybės
kertę. Jos sienos vakaruose palei Prūsus ir Kuršą buvo aiškios
nuo valstybės įsikūrimo, pasiliko ir toliau pastovios. Rytuose
lietuviai pasidavė rusų įtakai, vietomis priėmė baltarusių kalbą.
Sienas tarp lietuvių ir rusų čionai gali nustatyti tikėjimas.
Rusai, įsikuriant Lietuvos valstybei, jau buvo krikščionys sta¬
čiatikiai ir jais paliko ir toliau, lietuviai gi visi keturioliktame
amžiuje priėmė katalikų tikėjimą. Keturioliktame amžiuje turėjo
lietuviškai dar kalbėti apylinkės Krėvės, Lydos, Ašme¬
nos, senoviškų Lietuvos tvirtovių, taipogi Alšėnų ir Svi-
rės. Šešioliktame amžiuje visos Vilniaus apylinkės dar tebe¬
buvo lietuviškos. Spėjama, kad žiloje senovėje lietuviškai kal¬
bėta gyventojų Naugarduko ir Gardino apylinkėse.

Nors tikroji Lietuva teužėmė sulyginamai mažą valstybės
dalį, bet ji buvo svarbiausioji jos dalis, viešpataujanti, valdanti,
savo gyventojų veiklumu palaikanti valstybę. Tą lietuvių tau¬
tos vadovavimą galima išaiškinti ir tuo, kad lietuvių krašte
daugiausia buvo gyventojų. Lietuvoje buvo daugiausia karei¬
vių, čionai buvo visos tvirtovės ir valstybės ištekliai. Savo
gyventojų daugumu Lietuva viršijo Rusijos žemes netikt try¬
liktame ir keturiolikiame amžiuje, kada Rusijos žemės buvo
totorių sunaikintos, bet ir paskesniais laikais. Aleksandro pa¬
siuntinys Erazmas Ciolek, būdamas pas papą Aleksandrą VI,
taip jam sakė apie Lietuvos kunigaikštijos gyventojus: „lietu¬
viai turi savo kalbą, bet kadangi rusai užima beveik pusę kuni-

140 —

gaikštijos, jų kalba kaipo graži ir lengvesnė paprastai varto¬
jama“. Taigi XVI amžiaus pradžioje rusai tesudarė tiktai pusę
valstybės gyventojų. Tą patį patvirtina kariuomenės sąrašai
1528 metų. Lietuvos žemės statė bent kiek daugiau kariuo¬
menės negu Rusijos. O kadangi vienas kareivis buvo stato¬
mas iš 8 dubų, tai ir gyventojų lietuvių žemėse turėjo būti ne
mažiau, negu Rusijos žemėse.

Baltarusių kalbos Įsigalėjimas. Nors lietuviai buvo val¬
danti tauta, bet gi nuo pat pradžios Lietuvos valstybės matyti
bent aplink didžiojo kunigaikščio dvarą baltarusių kalbos ir
papročių žymi jtaka. Jau Mindaugo sūnus Vaišvilkas buvo
visai surusėjęs. Apie Gediminą žinome, kad jisai kalbėdavo
lietuviškai, lietuviškai diktuodavo savo laiškus vertikui, bet to
paties Gedimino dvi pačios buvo rusės ir be abejo įnešė į di¬
džiojo kunigaikščio rūmus rusiškąją kalbą. Kunigaikščiai iš
Gedimino giminės, gaudami valdyti Rusijos kraštus, priimdavo
kartais ir stačiatikių tikėjimą. Ypatingai buvo surusėjusi Al¬
girdo giminė, kas lengva išaiškinti tuo, jog abi jo pačios buvo
rusės stačiatikės. Surusėjusi buvo taipogi senoviška Alšėnų
kunigaikščių giminė. Apie Vytautą ir Jogailą žinome, jog
juodu kalbėdavos dar tarp savęs lietuviškai. *) Jogailos sūnus
Kazimieras, atvykęs Lietuvon, išmoko lietuviškai. Bet Kazi¬
miero sūnūs, gimę iš vokietės motinos Habsburgaitės, augę
Lenkijoje, žymiai jau buvo pasidavę lenkų įtakai. Beto nuo
senovės laikų vyriausybės raštuose buvo vartojama rusų
kalba. Ją buvo rašomi beveik visi raštai, išduodami iš didžiojo
kunigaikščio raštinės ir jo valdininkų įstaigų. Ta rusiška kalba
buvo tuomet vartojama netikt Maskvoje, Lietuvoje, bet taipogi
Serbijoje, Bulgarijoje, Moldavijoje. Lietuviai, radę jos varto¬
jimą pas užkariautas rusų tautas, priėmė ir savo krašto įstai¬
gose gal ir dėlto, kad nelengvas būtų buvęs darbas pritaikinti
savo kalbą raštuose vartoti. Pas anų laikų lietuvius matyti
kažikoks stebėtinas noras prisitaikinti prie kitų tautų papro¬
čių. Didžiojo kunigaikščio raštinėje buvo raštininkų sustatyti

*) Codex epistolaris Witoldi, p. 920.

141

raštams lotyniškai, totoriškai ir net arabiškai, tiktai nepasi¬
rūpinta įvesti lietuviškos kalbos, kurią vartojo pusė valstybės
gyventojų.

Lietuvos rusų metraščiai. Rusai, ankščiau už lietuvius priėmę
krikščionių tikėjimą, pirmiau pasigamino ir savo raštiją. Joje žymią vietą
užima metraščiai. Tiems rusams, kurie priklausė Lietuvos valstybei, rūpėjo
tos valstybės gyvenimas. Negalėjo jie pasitenkiuti Rusijos metraščiais, ėmė
gamintis ir Lietuvos praeitį paliečiančių rašinių.

Kažikoks rusas stačiatikis aprašė Vytauto viešpatavimą iki 1397 metų.
Nors tasai rašytojas, matyti, nevisai arti stovėjo prie Vytauto, kaikurių dalykų
gerai nežinojo, bet gi yra Vytauto garbintojas, pritaria Lietuvos kunigaikščiams.

Kitas rusas, Švitrigailos šalininkas, aprašė atsitikimus 1430—1436 metų.
Jisai svajoja apie Rusijos atsiskyrimą nuo Lietuvos. Taigi Švitrigailos laikais
Rusija dar visai nelaikė Lietuvos savo valstybe. Tame metraštyje randame
nurodymų, kokie kraštai stovėjo Zigmanto, kokie Švitrigailos pusėje. Zigmanto
laikėsi tikroji Lietuva ir artimoji Rusija su miestais Minsku ir Zaslavliu,
Švitrigailą rėmė didžioji Rusijos kunigaikštija, kaip ją vadina tos kronikos
rašytojas, svarbiausieji jos miestai buvę Polockas ir Smolenskas.

Bet ir tuo laiku randasi rusų raštų, kuriuose aišku rusų linkimas Lietuvos
pusėn. Tokiuo yra autorius Vytauto pagyrimo, rašto, rašyto tuojau po Vy¬
tauto mirties, ir metraščio, kuriame aprašoma Podolijos istorija, nuo jos atė¬
mimo iš totorių iki 1430 metų, kada lenkai užėmė Podoliją. Ginčai, kilusieji
tarp Lietuvos ir Lenkijos po Vytauto mirties dėl Podolijos, paragino, matyti,
parašyti tą metraštį, kuriame prirodinėjama, jog Podoliją visuomet Lietuvai
priderėjusi. Taigi ginče Lietuvos su Lenkija rusai stoja lietuvių pusėje.

Taippat linksta Lietuvos pusėn autorius Smolensko metraščio, kuriame
aprašoma Smolensko sukilimas prieš Lietuvą pradžioje Kazimiero viešpatavimo.
Nepritaria jisai maištininkams, laiko Lietuvos didįjį kunigaikštį visos Rusijos
valdovu.

Rytų ir žiemių Rusijos miestuose buvo daromi suvedimai vienon vieton
daugelio metraščių, apimančių viso krašto praeitį. Lietuvos rusams anų me¬
traščių neužtekdavo, juose nerasdavo jie Lietuvos istorijos. Kazimiero vieš¬
patavimo pradžioje atsirado, regis, Smolenske pirmasai suvedimas metraščių
Lietuvos Rusijai. Netrukus atsirado ir kitas toksai pat suvedimas metraščių.
Medžiaga jame bent kiek kitoje eilėje nustatyta. Lietuvos atsitikimai padėti
pirmojoje vietoje, o Maskvos Rusijos paskiau.

Aleksandro laikais kažikoks rusas, artimas, matyti, kunigaikščio dvarui,
vaizdžiai aprašė Aleksandro viešpatavimo svarbesniuosius atsitikimus. Rašytojas
visai atsidavęs Lietuvai. Rodo tai, kad tuomet rusai jautėsi jau visai Lietuvos
valstybės piliečiais, laikė ją savo tėvyne.

Tas pritarimas Lietuvos valdžiai matosi netiktai artimojoje Rusijoje, bet
ir tolimesniuose jos kraštuose. Metraštis 1491—1498 metų, rašytas, kiek ga-

142

Įima numanyti, Volynijoje kažikokio stačiatikio dvasiškio, taip-pat prielankiai
rašo apie Lietuvą. Tas rusų prielankumas Lietuvai toliau jau darosi nuolatiniu
daiktu. Jisai apsireiškia metraštyje 1515 metų, kur išgiriama Lietuvos karvedis
Konstantinas Ostrogiškis, pragarsėjtįsis kare su Maskva. Nuo 1506 metų,
kada Lietuvos valdymą paėmė Zigmantas II, tautų geras valstybinis sugyveni¬
mas didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje daro žymią pažangą.

Tikybų tolerancija. Jogaila, įvedęs Lietuvoje katalikų
tikėjimą, jam palaikyti suteikė katalikams didesnių teisių. Ho¬
rodlės aktas teleidžia katalikams užimti vietas Vilniaus ir Trakų
karvedžių. Įstatas 1529 metų praplatino katalikams suteiktas
privilegijas. Tais pačiais 1529 metais buvo paskelbtas Lietu¬
vos Statutas, bet jame nėra jokio politinių teisių suvaržymo
kitų tikybų ir tautų piliečiams, priešingai, pabrėžiama lygių
teisių užtikrinimas Romos ir graikų tikybos išpažintojams. Tas
regimas tų dviejų jstatų nesutikimas išaiškinamas tuo, kad
Lietuvos Statutas buvo duotas visai valstybei, kad tuo tarpu
Horodlės privilegija tebuvo vienos provincijos, tikrosios Lie¬
tuvos, įstatas. Kitos provincijos, Polockas, Vitebskas, Kijevas,
Volynija, Podolija, valdėsi savo įstatais, juose jokio teisių susiau¬
rinimo stačiatikiams nebuvo. Tačiau nors formaliai tuodu įstatu
vienas kitam neprieštaravo, rusai stačiatikiai bet gi galėjo ma¬
tyti savo teisių siaurinimą tame, kad Vilniaus ir Trakų kar-
vedijos ir kitos aukštos vietos, kurios buvo netikt Lietuvos
provincijos urėdai, bet ir centralės įstaigos visai valstybei,
buvo paliktos vieniems katalikams. Todėl praktikoje tas įsta¬
tas nebuvo užlaikomas, ir dažnai aukštos vietos Lietuvos ponų
taryboje buvo užimamos rusų stačiatikių. Lygios politinės
teisės visiems krikščionių tikyboms bajorams buvo įstatu pa¬
skelbtos 1563 metais.

Lietuvių metraštis. Tauta, pasiekusi tam tikro apšvietimo
laipsnio, nori žinoti savo praeitį, turėti surašytą savo veikimo
istoriją. Pirmoji tokia Lietuvos praeties knyga yra baltaru¬
siškai parašytas pasakojimas apie nesutikimus Jogailos su Kęstu¬
čiu ir Vytautu 1377—1382 m., pagamintas apie 1398 m. kaži¬
kokio Vytauto šalininko, gal pačiam Vytautui liepiant išteisinti
Kęstučio ir Vytauto pasielgimui. Jame trumpai išvedama ir
didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kilmė nuo Gedimino. Dalykai

143

išdėstyti aiškiai. Kaipo raštijos paminklas, tas metraštis stovi
aukščiau už kitus to laiko Rusijos metraščius.

Lietuviu visuomenei reikėjo pasigaminti metraštis, kurs
apimtų visą Lietuvos praeiti nuo pat senąją laikų. Ginčai su
lenkais po 1447 metų paragino lietuvius labiau užsiimti savo
praeities tyrinėjimu, iškelti faktus, kurie nurodytų nepriklau¬
somos Lietuvos garbę senovėje. Tam dalykui atlikti padėjo
atsiradimas didesnio skaičiaus lietuvių, įgijusių aukštesnį mokslą.

Universitetuose tuomet viešpatavo humanizmo srovė. Tyri¬
nėta ir gėrėtasi senoviška romėnų aukšta kultūra. Lietuviai,
pasipažinę mokyklose su lotyniškąja kalba, stebėjosi jos pa¬
našumu į lietuviškąją. Prigijo lietuvių puikybei pataikaujanti
nuomonė, jog lietuviai kilę iš romėnų, lietuviška kalba esant
tai pagadinta lotyniška kalba, taippat kaip rumuniška. Nuo¬
monė apie lietuvių kilmę iš romėnų jau randasi pas lenkų rašy¬
toją Dlugošą. Jisai nemėgo lietuvių, todėl negalėjo patsai pra¬
manyti tos nuomonės, ji turėjo jau būti tarp lietuvių prasipla¬
tinusi. Buvo dar ir kita priežastis, kodėl lietuviai siekė seno¬
vės romėnų kilmės. Jogailos giminei, kur valdė keturis sostus
(Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, Čechijos), reikėjo turėti savo
kilmės išvedimą iš giliausios senovės. Apie 1498 m. kažikoks
Antanas Korčakas trumpoje Lietuvos kunigaikščių istorijoje ir
išveda Gedimino giminę nuo niekam ligšiol nežinomojo mitolo¬
giško karžygio Gelono. Korčakas dar nieko nemini apie lie¬
tuvių kilmę iš romėnų.

Apie 1520 metus atsiranda Lietuvos metraštis,
kuriame suvesta Lietuvos istorija. Kaip iš viso matyti,
parašytas jisai kad ir rusiškai, bet lietuvio kataliko, ne ruso.
Rašytojas įtraukė į savo metraštį žinias iš senųjų metraščių
ir išdėstė nuomonę apie lietuvių kilmę iš romėnų. Romos kar-
vedis Palemonas, ciesoriaus giminietis, Nerono laikais
išbėgęs su kariuomene iš savo tėvynės ir atkeliavęs į Lietuvą.
Iš kur paimtas Palemono vardas, nežinia. Romos istorijoje
yra minimas Publius Libonas, taigi spėjama, kad Palemonas
tai sugadintas Publiaus Libono vardas. Iš to Palemono ir išve¬
dama Lietuvos kunigaikščių viešpataujanti giminė su visa eile

144

kunigaikščių, kurių vardai ligšiol buvo nežinomi. Tie vardai
išvedami daugiausiai nuo Lietuvos miestų, ežerų, upių: Kūnas,
Spera, Kernus, Nemunas, Utenas, Trobas, Eikšys. Minima ir
vardai, žinomi iš Rusijos kronikų: Erdivilas, Vikintas, Treniota,
Daumantas, Traidenis. Kiek tiesos yra visame pasakojime
apie tuos kunigaikščius, galima numanyti iš to, jog išskaitoma
eilė kunigaikščių, apie kuriuos istorija nieko nežino, o apie
tikriausią iš kunigaikščių, viešpatavusį prieš Vytenį, apie Min¬
daugą, nieko nesakoma. Ta Lietuvos istorijos knyga, kad ir
pasakomis paremta, turėjo nemažai sužadinti tautinę lietuvių
sąmonę. Pradėtas pilnos Lietuvos istorijos pagaminimo dar¬
bas toliau buvo tęsiamas, pridedant naujų pasakojimų, nuo
senovės užsilikusių arba pramanytų. Taip Lietuvos metraštis
didėjo. Metraščio augimas rodo, jog jis turėjo daug skaitytojų.
Bajorija, lietuviškoji ir rusiškoji, matyti, rūpinosi pažinti savo
praeitį, iš jos semdamasi prisirišimo prie Lietuvos valstybės.
Lietuvos rusui tikroji tėvynė buvo jau tuomet Lietuva. Rusi¬
jos metraščiai Lietuvoje nyksta, rusai skaito Lietuvos metraštį
ir persiima jo dvasia.

Lietuvos metraštis didėja. Vėlybesnieji rašytojai prideda
prie jo naujų pasakojimų, papildo jį aprašymu dalykų, vėliau
įvykusių. Tas darbas buvo palaikomas Lietuvos didikų, matyti,
atliekamas prie jų dvarų. Drauge gi buvo taisomas primasis
Lietuvos metraštis. Pamatyta, jog laikas nuo Nerono iki Ge¬
dimino perilgas, kad jį galėtų užpildyti neilga Lietuvos kuni¬
gaikščių eilė, pirmajame metraštyje paminėta, todėl Palemoną
perkelta į penktąjį amžių po Kristaus. Palemonas bėga Lie¬
tuvon nebe nuo Nerono, bet nuo Atilos. įstatytą Mindaugas,
žinomas iš Rusijos ir Lenkijos metraščių. Platusis Lietuvos
metraštis sunaudojo medžiagą kitų senųjų metraščių ir neuž¬
rašytus pirmiau pasakojimus, užsilikusius atmintyje Lietuvos
didikų. Daugelis tų pasakojimų visai netikėtini, daug yra
juose aiškių klaidų, bet daug yra ir tikrų žinių, labiausiai iš
vėlybesniųjų laikų. Taip pataisytas ir žymiai papildytas platu¬
sis Lietuvos metraštis (žinomas iš kodekso Bychovco) išleistas
1564 metais, keliais metais prieš Liublino uniją. Visame ma-

145 —

tyti, kad jo rašytojas nebuvo unijos šalininkas, sako, kad her¬
bus per Horodlės uniją lietuviai priėmę tiktai prikalbinėjant
ciesoriui Zigmantui ir Vytautui, lietuviai, kaipo romėnų kilmės
bajorai, turėję senoviškus lietuviškus herbus, esą senesni ba¬
jorai, negu lenkai.

Rusijos ir Lietuvos bajorija buvo jau tuomet susiliejusi i
vienodą luomą. Visi laikė save Lietuvos bajorais. Buvo skir¬
tumas tikėjime. Tiktai tolimesnieji kraštai, Volynijos, Kijevo,
nebuvo dar taip susigyvenę su Lietuva, kaip baltarusiai, todėl
juos 1569 metais lenkams ir lengviau buvo patraukti per Liub¬
lino uniją savo pusėn.

Lotyniškoji kalba. Apie vidurį šešioliktojo amžiaus, kada
su savo dvaru apsigyveno Vilniuje Zigmantas Augustas, ėmė
Lietuvoje labiau kilti lenkų kalbos vartojimas, rusų gi kailbos
vartojimas ėmė mažėti. Sumanyta rusišką kalbą pakeisti
lotyniškąja. Lotyniškoji kalba esant vartojama viso apšviesto
pasaulio, ji esant lietuvių bočių kalba. Lietuvis M y k a 1 i o n i s
1550 metais rašė, kad nepritinkantis esą daiktas lietuviams,,
romėnų ainiams, mokintis rusiškos kalbos, kurią vartoja di¬
džiausias Lietuvos priešininkas Maskva. Praplatinti lotynų
kalbos mokėjimą reikalauta lotyniškosios gimnazijos įsteigimo
Lietuvoje. Susirinkusi 1568 metais Gardine bajorija prašė
didžiojo kunigaikščio, kad tokia gimnazija būtų įsteigta Vil¬
niuje arba Kaune. Mokytas Vilniaus miesto vaitas Augusti¬
nas Rotundus išvertė į lotynų kalbą Lietuvos Statutą. Pra¬
kalboje, pridėtoje prie to vertimo, rašo jisai, kad lotynų kalba
geriau tinkant lietuviams, kaipo romėnų ainiams, negu svetima
jiems rusų kalba. Lotynų kalba kaipo visai nusistovėjusi
mokslo kalba, labiau tinkant teisių dalykams išreikšti, negu
rusų kalba, kuri neturint nustatytų gramatikos taisyklių, todėl
rusiškai surašytus įstatus kiekvienas galįs savotiškai aiškinti.
Platinti vartojimą lotynų kalbos buvo laikoma patriotišku da¬
lyku. Ar didelis buvo skaičius šalininkų lotyniškai — lietuviš¬
kos srovės? Regis, jog prie jo tepriderėjo nedidelis skaičius
mokytų lietuvių. Lietuvių kalbos vartojimo raštuose nedrįsta
Lietuvos Istorija. 10

146 —

įvesti dėlto, kad ji esant pagadinta lotynų kalba, todėl geriau
esą vartoti gryną.

Daug klaidingų žinių šešioliktajame amžiuje paskleista netik apie lietuvos
praeitį, bet ir apie senoviškąją lietuvių tikybą. Lenkas iš Kališo žemės
Liaskauskis, išmokusis šiaip be taip lietuviškai, bematuodamas žemę
Žemaičiuose Zigmanto Senojo ir jo sūnaus laikais, savo nubodų darbą paį¬
vairino klausinėdamas gyventojų apie senovės dievus ir papročius ir iš gau¬
namų atsakymų dalydamas užrašus. Tuos Liaskauskio užrašus suredagavęs
išleidė Jonas Lasickis (1616). „Ką Liaskauskis kaip papuolant surinko, blogai
suprato, dar blogiau nugirdo, savo prasimanymu papildė,“ sako Briukneras,*)
tai Lasickis apgarsino savo knygoje apie Žemaičių dievus. Ko verti tie pasa¬
kojimai, galima numanyti iš to, jog Liaskauskio užrašytieji dievai visai neata-
tinka dievams, kuriuos tuo pačiu beveik laiku užrašinėjo Strijkauskas.

Lenkų įtakos skverbimasis. Nuo 1385 metų prasidėjo
skverbtis į Lietuvą lenkų įtaka. Jogaila dažnai iš Lenkijos
apsilankydavo Lietuvoje, Vytautas taipat dažnai važinėjo Len¬
kijon, vieną ir kitą lydėdavo dvariškių būrys. Beto Lietuvos
bajorai darydavo susivažiavimų su Lenkijos ponais arba kito¬
kiais reikalais apsilankydvo Lenkijoje, taippat lenkai Lietuvoje.
Tas pats buvo ir prie kitų karalių. Per tai lenkų kalba ir pa¬
pročiai ėmė skverbtis Lietuvon. Tačiau nuo Kazimierų laikų
lietuviai ima smarkiai gintis nuo lenkų įtakos, stengiasi jos
neįleisti Lietuvon, išgaudami iš savo didžiųjų kunigaikščių
tam tikrus įstatus, kuriais draudžiama lenkams užimti
L i e t u vo j e vietas.

Tie įstatai draudė karaliui Lenkijoje esant dalyti žemes
Lietuvoje, Lenkų karaliaus raštinė neturėjo teisės išduoti raštų,
paliečiančių Lietuvos reikalus. Karalius, būdamas Lenkijoje,
negalėjo teisti Lietuvos pavaldinių. 1547 ir 1551 metais, lietu¬
viai bajorai prašė, kad karaliaus dvaro valdininkai, atvažiuo¬
dami Lietuvon su karalių, pervažiavę Lietuvos sieną, nustotų
ėję savo priedermes, kad prie sienos karalių patiktų Lietuvos
dvaro valdininkai. Didysis kunigaikštis, išklausydamas tų
skundų, prižadėjo dvariškių vietų nedalyti svetimiems. Tas
nutarimas buvo įtrauktas į Statutą. Lietuvos bajorai reika¬
lavo, kad kariuomenės viršininkais nebūtų lenkai. Kadangi su

* Starožytna Litwa.

147

vietos užimimu buvo sujungtas ir žemės valdymas, todėl buvo
draudžiama svetimtaučiams Lietuvos valstybės žemių valdy¬
mas. Pirkte pirktis žemę Lietuvoje galėjo ir svetimtaučiai.
Lietuviai stropiai žiūrėjo, kad tų įstatų būtų laikomasi, todėl
lenkų didesnio skaičiaus apsigyvenimo Lietuvoje negalėjo
būti. Ir patys lenkai daugiausiai veržėsi i artimesnius Lietu¬
vos kraštus: Volyniją ir Podoliją. Bet gi lenkų papročiai, kalba
dėl santykių Lietuvos ir Lenkijos tankumo palengva, bet nuolat
sunkėsi Lietuvon.

Lietuviškoji srovė. Tautinės savo istorijos gaminimas,
svajonės apie romėniškąją lietuvių kilmę, mėginimas rusų
kalbą pakeisti lotynų kalbą, priešinimasis visiškam susivieni¬
jimui su Lenkija, buvo vis tai prigimties balso protestai prie
visišką pasidavimą Lietuvos bajorijos svetimai įtakai. Bet
visas tas būk tai papriešinimasis neką padėti begalėjo, Lietu¬
vos didikams atsižadėjus svarbiausio tautystės ženklo, savo
tėvų kalbos vartojimo. Juk tokie politiškos savistovybės gy¬
nėjai, kaip Mykalojus Radvilas Juodasis, Jonas Chodkevičius
buvo vedę moteris lenkes, priėmę protestantų tikėjimą, taigi
svarbiausiais dalykais atsiskyrę nuo lietuvių tautos branduolo,
liaudies. Bet greta tų savotiškų patriotų buvo Lietuvoje
ir tikroji tautinė srovė, gynusi netiktai politišką savistovybę,
bet ir svarbiausią tautystės ženklą, lietuviškąją kalbą, pasista¬
čiusių sau tikslą gaminti tautinę lietuvišką kultūrą. Tokių pa¬
triotų, savo gimtinės kalbos mylėtojų, vadovas buvo mokytas
ir maldingas Žemaičių vyskupas kunigaikštis Merkelis
Giedraitis. Jisai dėjo tvirčiausius tautystės pamatus,
rūpindamasis pagaminti lietuviškų raštų. Jo tai paraginimu
ir pinigais lietuvių kalbos žinovas, Žemaičių kapitulos kanoni-
kas, kunigaikštis Mykalojus Daukša leidė didžioje Lietu¬
vos kunigaikštijoje pirmąsias lietuviškas knygas, kad lietuviai,
jas skaitydami, netiktai tikėjime stiprėtų, bet ir savo kalbą
labiau imtų branginti. Tie jo kilnūs tikslai aiškiausiai matyti
iš prakalbos, pridėtos prie Daukšos Evangelijų išaiškinimo
knygos. ' I

10 *

148

Toje prakalboje, lenkiškai rašytoje, Daukša taip šiaukiasi į sąžinę Lie¬
tuvos bajorų: „prisižiūrint ir atsidėjus galvojant, kuo savo tėvynei galėčiau
patarnauti, rodėsi ir man pritinkančiu, ir katalikų bažnyčiai Lietuvos kuni¬
gaikštijoje naudingu daiktu išversti į musų lietuviškąja kalbą kun. Vuiko pa¬
mokslus. Man regis, jog netiktai bažnyčiai, bet ir visiems didžiosios Lietuvos
kunigaikštijos gyventojams įtiksiu tuo savo darbu ir paraginsiu labiau bran¬
ginti savo tėvų kalbą. Nors retas iš mūsų, ypatingai tarp didikų, nemoka
lenkiškai, bet gi mano nuomone didesnė dalis yra tokių, kurie lenkiškai arba
visiškai nemoka, arba mažai tesupranta, ir tėvų kalba rašytas dalykas visoms
tautoms labai brangus ir malonus daiktas. Visi matome, prie kokio savo
kalbos paniekinimo ir beveik atmetimo priėjo mūsų, lietuvių, tauta, bet ne¬
žinau, ar kas galėtų tai pagirti. Visais amžiais žmonės savo kalba kalbėjo
ir ją išlaikyti ir pagražinti rūpinosi. Patsai prigimimas to mokina visus. Ne
žemės gausumu, ne rūbų įvairumu, ne krašto gražumu, ne pilių tvirtumu
laikosi tautos, bet labiausiai savo kalbos išlaikymu ir vartojimu. Panaikink
kalbą, panaikinsi tvarką žmonėse. Iš prigimties kiekvienas prie savo tautos,
kraujo ir kalbos labiau linkęs ir labiau prie jos prisirišęs. Nenoriu peikti sve¬
timų kalbų mokėjimo, tiktai peikiu savo lietuviškosios kalbos paniekinimą.
Duok, Dieve, susiprasti ir iš to apsileidimo pakilti. Priimk, didžioji Lietuvos
kunigaikštija, tą mano menką darbą, klausyk mokytojo, jau nebelenkiškai, bet
tavo paties kalba kalbančio. Čionai išgirsi tikrą Kristaus mokslą, prieš naujus
mokslus apgynimą rasi. Pagalios tas mano mažas darbas teparagina mūsiškius
labiau mylėti ir branginti savo tėvų kalbą“.

Iš tos prakalbos matyti, kad baigiantis šešioliktam amžiui
diduomenės dauguma mokėjo lenkiškai, bet bajorija dar visai
nemokėjo arba mažai temokėjo. Buvo tačiau jau Lietuvoje
stipri lenkiškoji srovė, kuri veržėsi į lietuvių bajorų tarpą.
Lietuvių patriotų pastangos tos srovės nebegalėjo sustabdyti,
septynioliktame ir aštuonioliktame amžiuje visa beveik bajo¬
rija jau kalbėjo lenkiškai. Bet gi Žemaičių vyskupo Giedraičio
pastangomis padaryta du svarbiu dalyku: 1) duota pradžia
lietuviškąjai raštijai; 2) vyskupas Giedraitis išauklėjo, savo
namuose mokindamas arba j Vilniaus mokyklas siųsdamas,
užtektiną skaičių kunigų, galinčių lietuviškai žmones mokinti.
Lenkystė, tiesa, užvaldė ponų dvarus ir miestus, bet sodžius,
tas tautos branduolas, daugumoje paliko lietuviškas, išlaikė tėvų
kalbą iki tų laikų, kada atgjjanti tauta galės jai iškovoti pride-
rinčią vietą savo krašte.

| — 149 —

Protestantai Lietuvoje.*)

Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje. Šešioliktajame
amžiuje plačiai pasklidusis vidurinėje Europoje protestantiz¬
mas pasiekė ir Lietuvą. Naujas tikėjimas Lietuvoje labai greitai
išsiplėtė. Buvo tam tikrų priežasčių, kurios padėjo protestantų
mokslui greitai išsiplėsti. Pamatysime tas priežastis, pažinę
katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje anais laikais.

Katalikų tikėjimas, Lietuvoje neseniai teįvestas, nebuvo
dar gerai prigijęs.

Tam permaža buvo bažnyčių. XVI amžiaus pradžioje Vil¬
niaus ir Žemaičių vyskupijose priskaitoma jų apie 150 (dabar
tame pačiame plote bus apie 1000). Lenkijos vyskupai, susi¬
rinkę į Piotrkavo sinodą 1544 m., kreipėsi į Zigmantą karalių
prašydami, kad pasirūpintų pastatyti daugiau bažnyčių. Semi¬
narijų kunigams prirengti nebuvo. Kandidatai į kunigus reika¬
lingą mokslą gaudavo Vilniaus katedros ir vienuolynų mokyk¬
lose, arba privačiai pasmokytesnius kunigus pasimokinę ir
išlaikę ekzamenus, būdavo švenčiami kunigais. Gabesnieji
katedros mokyklos mokiniai buvo siuntinėjami į kitų kraštų
universitetus, bet jau pats jų tolumas apsunkindavo mokslo įgi¬
jimą. Taigi trūko kunigų, jų prirengimas buvo neužtektinas.
Daug kunigų buvo priimama iš Lenkijos vyskupijų.

Bažnyčiai laisvai plėtotis labai kenkė didžiųjų Lietuvos
kunigaikščių pasisavintoji valdžia skirti kunigus patronato
teise. Kadangi Lietuvoje vyskupijas ir daug parapinių baž¬
nyčių buvo įsteigę didieji Lietuvos kunigaikščiai, tai jie buvo
įgiję teisę pasirinkti vyskupus, kapitulų narius ir klebonus.
Tas vietas nebūtinai užimdavo žmones, žymūs mokslu ir dora,
kartais jos atitekdavo sugebėjusiems kuo kitu karaliui įtikti,

*) AT. M. Woloncze\vskis, Žemaitiu Wiskupistė. 5. Purickis, Protestan¬
tizmo Lietuvoje žlugimo priežastys. Draugija, 1913, t. XX. Monumentą refor-
mationas Poloniae et Lithuaniae. Vilno, 1911. Lukaszewicz, Dzieje Košciola
wyznania Helweckiego. Poznan. 1843. ŽKyKOBnm>, KapAMHajrb T 03iw
C. rieTepčyprb. 1882. Ks. St. Zatęski, Jezuici w Polsce, Krakdw, 1908.
St. Rostovvski, Lituanicarum Societatis Jesu Historiarum Provincialium pars
prima, Vilnae, 1768.

150

dažniausiai tarnavimu karaliaus raštinėje. Aukštesnei Bažny¬
čios vyresnybei sunku buvo pasipriešinti karaliaus paskyrimui.
1501 m., papa Aleksandras VI graudojo prieš didįjį kunigaikštį
Aleksandrą, kad jisai verčiąs Vilniaus vyskupą suteikti atsi¬
darančias bažnytines vietas tiems tiktai, kuriuos nurodo didy¬
sis kunigaikštis. Papa prašė atmainyti tokį paprotį, labai var¬
žantį Bažnyčios laisvę ir jai kenksmingą*).

Lietuvos didieji kunigaikščiai, būdami drauge ir Lenkų
karaliais, daugiausiai gyvendavo Lenkjoje, todėl vietas Lietu¬
vos bažnyčiose dažnai gaudavo lenkai, visai nemokantieji
lietuviškai.

Matyti, skundos dėl tokio neužtektino Bažnyčios reikalų
aprūpinimo Lietuvoje pasiekė Romą. Papos Klemenso VIII
nuncius Malaspina įgaliojo Aleksandrą Komulovicą
ištirti bažnytinę tvarką Vilniaus vyskupijoje. Komulovic ap¬
lankęs Vilniaus vyskupijos parapijas už Neries 1595 m., pra¬
nešė radęs daug bažnyčių be kunigų, prie kitų bažnyčių radęs
kunigų, nemokančių lietuviškai, taigi žmonėms visai nenau¬
dingų. Tokiose vietose žmonės gyveną be jokio tikėjimo
dalykų supratimo. Komulovic, sutinkant karaliui Zigmantui
Vazai, įsakė, kad iš vyskupijos pinigų būtų paskirta 10 000 flo-
renų Vilniaus seminarijai, kad joje mokintųsi į kunigus 10 arba
15 lietuvių. Apie tokį pat mažą žmonių apsišvietimą tikėjime
rašė 1599 m. ir kanonikas Daukša savo prakalboje į „Postillą
Katolicką“. Priežastis ta pati, kunigų nemokėjimas lietuviškai.
Jei toksai buvo stovis katalikų Bažnyčios Lietuvoje baigiantis
XVI amžiui, kai jau buvo prasidėjęs bažnytinės dvasios atgi¬
jimas, tuo blogesnis turėjo būti XVI amžiaus pradžioje, prasi¬
dedant plėstis protestantizmui.

Protestantų mokslo plėtimasis. Tokioje dirvoje ėmė tarpti
protestantizmas. Naujas mokslas labai patiko bajorams. Ki¬
tuose kraštuose protestantai, pasiliuosuodami nuo papos ir vy¬
skupų valdžios, pripažino valstybei didelę valdžią tikėjimo
dalykuose. Lietuvoje valstybės valdžia buvo labai silpna, čio-

*) Theiner, Monumentą... II, 282.

151

nai visa darė ponai. Bajorai, visame mažindami karaliaus
valdžią, tuo labiau nenorėjo pripažinti vyskupams teisės bausti
už tikybinius nusikaltimus. Atstodami nuo katalikų Bažnyčios,
virsdami protestantais, dažnai paimdavo bažnyčią ir jos turtą,
išvarydavo kleboną, jų vieton pastatydavo naujo tikėjimo skel¬
bėją, laikydami bažnyčią ir jos žemes savo dvaro dalimi. Taip
Lietuvos bajorija didino savo . laisves, kurių labai godi buvo.
Stipriai veikė ir kitų kraštų, ypatingai Vokietijos, pavyzdis.
Protestantizmas buvo įėjęs madon.

Pirmieji protestantų mokslo skelbėjai atvyko iš Prūsų.
Daug taipogi Lietuvos diduomenės, klausydamiesi protestantų
mokytojų Vokietijos universitetuose, patys išvirto i protestan¬
tus ir namo sugrįžę platino naują tikybą tarp savo giminių,
pažįstamų. Mažesnieji bajorai už garbę laikė visame sekti didi¬
kus, todėl ir tikėjimo dalykuose paskui didikus pasekė daug
bajorijos. Miestų gyventojai, kame daug buvo vokiečių, pri¬
ėmė liuteranizmą, prigijusi Vokietijoje. Bajorams, pripratu-
siems prie respublikoniško valdymo būdo, labiau tiko demokra¬
tiškesnė protestantizmo forma, kalvinizmas.

Kol Lietuvą valdė Zigmantas Senasis, protestantai nedrįso
viešai kovoti prieš katalikus. Bet tapus didžiuoju Lietuvos
kunigaikščių Zigmantui Augustui, kurs ir patsai linko prote¬
stantų pusėn, protestantai ėmė drąsiai skleisti savo mokslą,
bajorai įvesdavo jį savo žemėse. Apie Zigmanto Augusto
dvarą Vilniuje susispietė naujo tikėjimo šalininkai. Iš didžiojo
kunigaikščio skaitylos buvo platinamos knygos, skleidžiančios
protestantų nuomones. Protestantų vadovu pasidarė aukščiau¬
sias Lietuvos valdininkas,Vilniaus karvedis,kancleris, Myka-
lojus Radvilas Juodasis, turintis didelį Zigmanto Au¬
gusto pasitikėjimą. Priėmęs protestantų tikėjimą (apie 1553 m.),
įvedė jį savo dvaruose, pargabeno iš Lenkijos naujo tikėjimo
skelbėjų, pasirūpino išversti į lenkų kalbą bibliją ir davė 10 000
auksinių jai atspausdinti Breste. Mirus Radvilui Juodajam
(1565), protestantų priešakyje atsistojo jo pusbrolis, Myka-
lojus Radvilas Rudasis, Biržų ir.Dubingių ponas.

152

Didikai, patys išvirtę j protestantus, stengėsi naują tikėjimą įvesti ir tarp
savo pavaldinių. Radvilas, užgriebęs Saločių bažnyčios turtus, pačią bažny¬
čią liepė sugriauti. Sofija Vnučkienė pirma užrakindino, paskui su¬
griaudino Šiluvos bažnyčią. Kelmės, Raseinių, Kėdainių, K u r-
tavėnų, Pašiušvės ir kaikurias kitas bažnyčias kalvinistai pavertė j
savasias. Daugelis bažnyčių stovėjo be kunigų, jų turtus užgrobė kalvinistai—
ponai. Krištopas Radvilas 1. V. 1589 metais patvirtindamas Biržų miestui
magdeburgiškas teises, duotas karaliaus Zigmanto III, tą dokumentą įteikė
su sąlyga, jog miesto viršininku (burmistru) ir valdininkais (patarėjais ir lovi-
ninkais) bus renkami gyventojai ne kito tikėjimo, tiktai Liuterio, Kalvino arba
stačiatikių. Vnučkienė užrašė Šiluvos dvarą ir Pašakarnių palivarką pro¬
testantų bažnyčiai ir mokyklai su sąlyga, jog mokytojais tegali būti evangeli¬
kai, mokinius—gi gal priimti ir neevangėlikus, bet jie šventomis dienomis
turi su mokytojais vaikščioti į kalvinistų bažnyčią. Dvaro urėdais tegalį būti
kalvinistai, katalikams gi amžinai uždraudžiama Šiluvos dvare turėti valią.

Protestantų mokslas daugiausiai buvo paplitęs tarp bajorų.
Žmonėms sodiečiams naujas tikėjimas buvo visai svetimas ir
nesuprantamas. Jie girdėdami selbiant naują mokslą ir
nebežinodami kaip betikėti, visai nustojo vaikščioti i bažny¬
čias. Kaikur gi, kaip antai Žemaičiuose palei jūrą, kame maža
tebuvo bažnyčių, žmonės dar nebuvo gerai išmokyti katalikų
tikėjimo, išsiblaškius katalikų kunigams, sugrįžo prie pagoniškų
papročių.

Katalikų tikėjimo atgijimas. Protestantų mokslas greitai,
kaip pavasarį patvinusi upė, buvo užliejęs Lietuvą, bet greitai
ir nuseko, kaip tiktai katalikai uoliau stojo i kovą su juo. Pro¬
testantai silpni buvo tuo, kad tarp jų pačių nebuvo vienybės.
Atmetę Bažnyčios vyriausybę ir jos valdžią, tuojau patys tarp
savęs susiskaldę, pasidalijo i kelias šakas: liuteranus,
kalvinistus, socinianus, arianus. Susiskaldę ėmė
tarp savęs ginčytis. Kaikurie protestantų atmetė pamatinius
Kristaus mokslo dėsnius ir tuo atstūmė daugumą savo šali¬
ninkų, kurie norėjo ir protestantais būdami palikti krikščioni¬
mis. Tuo tarpu katalikai vis labiau ėmė rūpintis savo tikėjimo
gynimu. Didžiausiai nuopelnai tame dalyke prideri Varmijos
vyskupui Hoziui ir papos pasiuntiniai Komendoniui.
Juodu stiprino svyruojančius, telkė krūvon veikliuosius kata¬
likus. Katalikams labiau susiorganizavus nugriuvo Lenkijoje

153 —

iškeltas sumanymas sudaryti tautinę lenkišką bažnyčią. Zig¬
mantas Augustas aiškiai pasisakė noris mirti savo tėvų tikė¬
jime. Hoziui ir Komendoniui pavyko prikalbinėti Zigmantą
Augustą, kad jisai viešai senate priimtų Tridento susirinkimo
nutarimus, kuriuos Komęndoni karaliui per seimą įteikė (1564).

Uoliais kovotojais prieš protestantus buvo mokyti kunigai
jėzuitai. Kardinolas Hozius pasirūpino pirmiausiai juos parga¬
benti j savo vyskupiją, ir jie įsteigė savo kolegiją Brunsberge
(1565). Vilniun juos pasikvietė vyskupas Valerionas Protase-
vičius (1569). Jėzuitai geru mokinimu sutraukė į savo mo¬
kyklas daug jaunimo, kurs, geriau pažinęs savo tėvų tikėjimą,
labiau ėmė jj branginti. Patys žymieji Lietuvos didikai, Jonas
Hieronimas Chodkevičius, Leonas Sopiega, pakancleris, Vil¬
niaus karvedis, ir paskui hetmanas, visi keturi Radvilo Juodojo
sūnūs sugrįžo į katalikų Bažnyčią. Jėzuitai išauklėjo savo
mokyklose daug mokytų ir uolių kunigų, kurie paskui parapi¬
jose toliau dirbo tikėjimo gaivinimo darbą. Beto jėzuitai kovojo
prieš protestantus pamokslais, raštais, viešomis disputomis.
Įtikėjimas į protestantų mokslingumą žymiai sumažėjo, kata¬
likai pasidarė drąsesni. Taip darbuojantis jėzuitams, prote¬
stantų skaičius ėmė mažėti.

Žemaičiuose tikruoju katalikų tikėjimo gaivintoju buvo
vyskupas Merkelis Giedraitis. Tapęs Žemaičių vyskupu (1576),
tuojau parsikvietė iš Vilniaus kunigų, mokančių lietuviškai, ir
pavedė jiems palikusias be kunigų bažnyčias. Beto patsai
lankė vyskupiją, sakydamas pamokslus lietuviškai, klausyda¬
mas išpažinties, tvirtindamas žmones tikėjime. Jo parkvie-
stųjų keletas jėzuitų važinėjo po vyskupiją, mokydami žmones
tikėjimo dalykų. 1603 metais jėzuitai kunigai išklausė įvairiose
Žemaičių vyskupijos vietose 1107 senelių, dar pirmą kartą
atliekančių išpažintį. Žemaičiai, geriau supratę katalikų tikė¬
jimą, ėmė grįžti į bažnyčias.

Žemaičių vyskupas Jurgis Petkevičius, dėl kurio apsileidimo lengviau
buvo įsigalėti Žemaičiuose kalvinistams, savo gyvenimo pabaigoje suprato
savo kaičią ir, norėdamas ją atitaisyti, užrašė 1700 kapų lietuviškų grašių, kad

154

už tuos pinigus dvylika jaunikaičių, norinčių eiti j kunigus, mokytųsi Vilniuje
teologijos. Vyskupas Giedraitis, pildydamas Jurgio Petkevičiaus palikimą,
pastatydino tiems klierikams 1581 metais Vilniuje namus. Vilniaus vyskupas
Jurgis Radvilas įsteigė Vilniuje seminariją (1582). Toje seminarijoje ir jėzuitų
akademijoje didesnis skaičius jaunimo galėjo tinkamai prisirengti į kunigus.
Beto vyskupas Giedraitis, pargabenęs į Varnius du jėzuitu, pavedė jiems mo¬
kinimą jaunimo, norinčio eiti į kunigus. Taip kunigų skaičius Žemaičių vys¬
kupijoje žymiai padidėjo.

Bažnyčių pirmiau buvo nedaug ir tos pačios tapo kalvinistų sugriautos
arba atimtos. Vyskupas Giedraitis pastatė daug naujų. Seimas 1587 metais
pripažino, kad atimti bažnyčių turtai turi būti sugrąžinti senosioms bažnyčioms.
Kanonikas Kazakevičius pradėjo per teismus ieškoti atimtųjų bažnyčių ir
jų turtų. Ir nors iš ponų sunku buvo ir per teismą ką nors atgauti, betgi
katalikams pavyko atsiimti iš kalvinistų kaikurias bažnyčias.

Daugumui kalvinistų sugrįžus prie katalikų Bažnyčios,
kalvinistais beliko viena didikų biržiškių Radvilų giminė, kuri
savo dideliais turtais ir palaikė kalvinistus. Paskutinis iš Rad¬
vilų protestantų, Boguslavas, mirdamas (1760) tepaliko vienai-
tinę dukterį, visų savo turtų įpėdinę. Kalvinistai ieškojo jai
vyro protestanto, kad jos turtai kartais neatitektų katalikams,
ir išleidė ją už Brandeburgijos kunigaikščio Liudviko. Nauja-
vedžiai paskyrė pinigų mokinti į pastorius 12 jaunikaičių iš Lie¬
tuvos. Tuo buvo aprūpinta pastorių išmokinimas nors Prū¬
suose, dėlto kad didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje kalvinistai
aukštesnių mokyklų nebeturėjo.

Kovoje tarp protestantų ir katalikų atsitikdavo kartais dtdesnių susirė¬
mimų. 1611 m. Vilniuje minia sudegino protestantų bažnyčią su trobesiais
ir sumušė pastorius (vienas mirė). 1633 kalvinistų mokiniai Vilniuje užka¬
binėjo einančius į pamaldas katalikus, peršovė šv. Mykolo paveikslą ant
bažnyčios. Kilo sumišimas. Seimas ištyręs dalyką įsakė protestantų bažnyčią
perkelti už miesto mūrų. 1682 m. Vilniuje minia sugriovė kalvinistų bažnyčią
su visais trobesiais. Teismas keturis didžiuosius kaltininkus uš tai pasmerkė
mirtin. 1724 m. Torno gyventojai protestantai užpuolė naikindami ir degin¬
dami jėzuitų bažnyčią ir mokyklą. Teismas pasmerkė už tai mirtin 11 kaltininkų.

Labai daug nukentėjo protestantų bažnyčios per karą su
švedais, jų turtai tapo sunaikinti. Savo jėgomis nebeišsilaiky-
dami, protestantai šaukėsi užtarimo svetimų valstybių, Švedi¬
jos, Prūsijos, paskui Rusijos. Tuo dar labiau sukėlė prieš save
Lietuvos ir Lenkijos katalikiškąją visuomenę. Seimas ėmė

155

mažinti protestantų teises (1733). Kalvinistų skaičius Lietu¬
voje labai sumažėjo, teužsiliko jų salelės apie Biržus, Ne¬
munėlio Radviliški, Papylj, valsčiuose. Radvilams
priderėjusiuose.

Protestantais paliko visi lietuviai Prūsuose, buvusieji val¬
džioje protestanto kunigaikščio.

Apšvietimo plėtimasis.*)

Mokyklos viduriniais amžiais buvo laikomos daugiausiai
vienuolynų ir didesniųjų bažnyčių. Todėl ir apšvietimas labiau
ėmė plėstis Lietuvoje, įvedus krikščionių tikėjimą. Tuomet
Lietuvoje ėmė atsirasti ir mokyklų. Pirmoji bent kiek didesnė
mokykla, lyg koki gimnazija, įsteigta Vilniuje prie katedros
bažnyčios didžiojo kunigaikščio Kazimiero laikais, kurs jai
išlaikyti paskyrė 8 kapas grašių (1452). Joje mokiniams nebe-
sutelpant, Vilniaus miestiečiai prie savo bažnyčios (šv. Jono)
įsteigė kitą panašią mokyklą. Mokinta joje daugiausiai teisės.
Jos vedėju buvo tos bažnyčios klebonas mokytas teisininkas
ispanas Royzius. Protestantai atsiradę Lietuvoje irgi buvo
įkūrę Vilniuje savo mokyklą (1539). Žemaičių vyskupijoje
buvo įsteigta didesnės mokyklos: Tauragėje (1507), Joniškyje
(1530), Jurbarke 1557). Taigi jei šešioliktajame amžiuje buvo
jau mokyklų tokiuose nedideliuose miesteliuose, kaip Joniškis,
Jurbarkas, Tauragė, tai turėjo būti mokyklų ir didesniuose
Lietuvos miestuose, kaip antai Kaune. Didesnieji bajorai savo
vaikams mokinti samdydavosi į namus mokytojus. Kad mok¬
slas Lietuvoje jau gerokai tuomet buvo pakilęs, matyt ir iš to,
jog nemažas skaičius lietuvių ieškodavo aukštesnio mokslo
vakarų Europos universitetuose.

Tikraisiais bet gi Lietuvos švietėjais buvo vienuoliai
jėzuitai. Šešioliktajame amžiuje jie buvo vakarų Europos
kraštuose pragarsėję kaipo gabūs mokyklų vedėjai. Turėjo jie

*) J. Bielinski, Univversytet Wilenski. Krakow, 1899—1900. C. Baji-
TpaAAailTHCT., C6opHHKi> 6H6jiiorpac{)HHecKHXT> MaTepiaaoBT., C. fleTep-
Čyprb, 1904. M. Stankiewicz, Bibliografia litewska. Krakow, 1889.

156

jau tenai įsisteigę nemaža gimnazijų ir akademijų, išsiauklėjo
didelį skaičių prityrusių mokytojų. Tokių mokytų vyrų labai
reikėjo Lietuvoje. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius ir
pargabeno jėzuitus Lietuvon. 1570 metais jėzuitai įkūrė Vil¬
niuje pirmąją gimnaziją, o bent kiek vėliau, 1579 metais gavę
karaliaus Stepono Batoro ir papos Gregoriaus XIII patvir¬
tinimą, atidarė pirmąją Lietuvoje aukštąją mokyklą, Vilniaus
akademiją su išdėstymu filosofijos ir teologijos mokslų. 1644
metais įvedė Vilniaus akademijoje ir teisių dėstymą, taip jog
jėzuitų akademijai lig pilnam universitetui betrūko medicinos
skyriaus, kurio tačiau jėzuitai nebuvo atidarę.

Gimnazijoje buvo penkios klasės: pirmosios trys vadinosi žemo¬
sios (infima, gramatika, sintaksis), dvi augštesni—humaniora. Žemutinėse
klasėse mokinta lotynų ir graikų kalbos, skaityta geresniųjų rašytojų,
daugiausiai Cicerono, parinktieji raštai. Ketvirtoje klasėje, kuri vadinosi poesis,
mokinta gražiai lotyniškai kalbėti, eiles rašyti, skaityta žymesniųjų senovės
rašytojų: Vergiliaus, Tacito ir kitų raštai. Penktoji klasė vadinosi retorika,
mokinta iškalbos, rašymo gražiu styliu, senovės istorijos ir geografijos. Prie
didesniųjų gimnazijų būdavo atidaromi filosofijos kursai 3—7 metų. Mokinta
juose logikos, etikos, matematikos, fizikos.

Akademijoje mokinta: filosofijos skyriuje humaniorų platesnio kurso,
negu gimnazijoje. Buvo tai lyg koksai prirengimas į filosofijos fakultetą.
Toliau filosofijos fakultete mokinta: logikos, metafizikos, etikos, matematikos,
gamtamokslio, istorijos ir geografijos. Regis, kad mokinta taipogi vokiečių
ir prancūzų kalbų. Teologijos fakultete mokinta: dogmatinės ir moralinės teo¬
logijos, Šventojo Rašto, kazuistikos, polemikos, kanonų teisių, Bažnyčios
istorijos ir hebrajų kalbos. Vėliau įsteigtame teisių fakultete 4 profesoriai
mokino kanonų ir civilės teisės.

Jėzuitai ilgam laikui paėmė į savo rankas Lietuvos jau¬
nimo mokinimą ir auklėjimą. Vilniaus mokyklos sutraukė daug
mokinių. 1586 metais mokinosi jėzuitų akademijoje ir gimnazi¬
joje apie 700 mokinių, mokytojų buvo 54. Paskui tas mokinių
skaičius dar labiau pakilo. Ilgainiui jėzuitai atidarė savo mo¬
kyklų ir kituose Lietuvos miestuose. Lietuvos jaunimui nebe¬
reikėjo ieškoti mokslo svetur, galėjo jj įgyti savo krašte, jėzuitų
mokyklose, kurios nebuvo menkesnės už kitų kraštų tokias
pat mokyklas. Mokytojais pradžioje buvo daug svetimtaučių,
vedėjais buvo lenkai jėzuitai. Paskui atsirado ir lietuvių jėzuitų.

157

Išguldomoji kalba akademijoje buvo lotyniškoji. Gimnazijose
išguldomoji kalba buvo lenkiškoji, ji buvo vartojama taipogi
pamoksluose, raštuose ir kasdieninio gyvenime santykiuose.
\ gimnaziją ir akademiją lankėsi daugiausia bajorų vaikų,
o Lietuvoje bajorija tuomet gerokai jau buvo sulenkėjusi, todėl
ir Vilniaus jėzuitai vartojo daugiausiai lenkų kalbą. Prie savo
akademinės bažnyčios (šv. Jono) laikė du pamokslininku pa¬
mokslams sakyti lenkiškai ir lietuviškai.

Lenkų kalbos buvo mokinama ir pradinėse mokyklose.
Kiek tose mokyklose buvo mokinama lietuviškai, apie tai be¬
veik jokių žinių neužsiliko. Bet gi net pačiame Vilniuje ji turėjo
būti tuomet dar mokinama. Šešioliktojo amžiaus pabaigoje
imta spausdinti lietuviškos knygos. Jėzuitas Jaknavičius iš¬
leido lietuviškus įstatus Vilniškei šv. Izidoriaus draugijai (1639),
maldaknygę Vilniškei Švenčiausiojo Sakramento brolijai (1630).
Taigi jei tuomet buvo kam Vilniuje skaityti tas knygas, tai,
matyti, mokyklose mokyta lietuviškai. Tuo labiau turėjo būti
mokinama lietuviškai tose pradinėse mokyklose, kur gyven¬
tojai tekalbėjo vien lietuviškai.

Lietuviškas raštas. Senovėje, kada knygų spausdinimas
nebuvo dar žinomas, reikėjo jas ranka perrašinėti, todėl knyga
buvo brangus ir retas daiktas. Pirmoji spausdinta knyga iš¬
leista Vokietijoje 1455 metais. Nuo vokiečių išmoko knygų
spausdinimo ir kitos tautos, ir palengva spausdintų knygų ėmė
atsirasti ir kituose kraštuose.

Lietuvoje knygų spausdinimas teprasdidėjo vėliau, negu
vakarų Europos kraštuose. Pirmosios lietuviškos knygos pasi¬
rodė Prūsų Lietuvoje. Prūsų kraštas nuo senovės jau turėjo
mokyklų, mokslas čionai pirmiau buvo pakilęs, todėl ir knygų
spausdinimas turėjo anksčiau prasidėti. Pirmoji lietuviška
knyga buvo vertimas Liuterio katekizmo, pagamintas Mar¬
tyno Mažvidžio. Lietuviškos knygos Prūsuose buvo spaus¬
dinamos Karaliaučiuje. Didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje
knygų spausdinimas vėliau teprasidėjo. Pirmoji lietuviška
knyga čionai buvo Žemaičių vyskupijos kanoniko Mykalojaus
Daukšos pagamintas vertimas Ledesmos katekizmo. 1599 me-

158 —

tais tas pats Daukša išleidė Evangelijų išaiškinimo knygą.
1600 metais išėjo Vilniuje pirma , protestantų pagaminta Evan¬
gelijų išaiškinimo knyga. Vilniuje lietuviškos knygos daugiau¬
siai buvo spausdinamos jėzuitų akademijos spaustuvėje. Vėliau
kiek kalvinistai įsisteigė savo spaustuvę Kėdainiuose.

Šešioliktajame amžiuje lietuviškų knygų atspausdinta 20, septyniolikta¬
jame 34, aštuonioliktajame 99. Septynioliktajame amžiuje spausdinta netiktai
pamaldoms reikalingos knygos: katekizmai, dvasiškos giesmės ir pamokslai,
bet rūpintasi ir pačią kalbą geriau ištirti. 1629 m. Vilniaus jėzuitas Kon¬
stantinas Širvidas išleidę pirmąjį lietuvišką žodyną trijomis kalbomis: lenkiskai-
lotyniškai-lietuviškai. Tas žodynas turėjo didelį pasisekimą, netrukus buvo
išnaujo atspausdintas dar tris kartus septynioliktajame amžiuje: 1631, 1643
ir 1677 metais. 1630 metais tas pats Širvidas yr išleidęs lotyniškai pirmąją
lietuvišką gramatiką (Clavis linguae lithuanicae). 1653 metais Prūsuose Tilžės
pastorius Kleinas paliepimu Brandenburgijos kunigaikščio išleidė kitą lietuvių
kalbos gramatiką lotyniškai (Gramatica Lituanica), 1654 metais tą pačią gra¬
matiką išleista sutrumpintą. 1673 metais išėjo Prūsuose nauja lietuviška
gramatika, išleista Šulco (Compendium gramaticae lithuanicae). Aštuoniolik¬
tajame amžiuje išleistų knygų skaičius didesnis, negu septynioliktajame, bet
jos turi daugiausiai praktikos tikslą, leidžiama daugiausiai katekizmai, elemen-
toriai, maldaknygės. Tų knygų kalba nebetaip gryna, žymiai pasidavusi lenkų
kalbos įtakai. Žodynų ir gramatikų nei vienos nebeišėjo, matyti jų reikala¬
vimas sumažėjo. Nebeatsirado vyrų, kurie užsiimtų kalbos tyrinėjimu ir tobu¬
linimu, įsigalėjusis lenkų kalbos vartojimas slopino lietuviškosios kalbos plėto¬
jimąsi. Lenkiškosios knygos tuomet buvo rašomos mišiniu lenkiškosios ir
lotyniškosios kalbos (makaronizmas), lietuviška kalba buvo marginama lenkiš¬
kais žodžiais.

-<Z2>

Trečioji Dalis.

Lietuva susijungusi su Lenkija (1569—1795).

Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza.*)

Lietuvos santykiai su Lenkija. Nuo Liublino unijos Lie¬
tuvos gyvenime įvyko didelių permainų. Lietuva nustojo bu¬
vusi atskira savistovi valstybė, tapo drauge su Lenkija dalimi
vienos bendros valstybės. Tos valstybės centras paliko Len¬
kijoje. Tenai buvo renkamas bendras karalius, tenai jisai nuo¬
lat ir gyveno. Lenkijoje buvo atliekami visados, bent pra¬
džioje, senato ir seimo posėdžiai. Lietuva, sumažinta atėmimu
pusės jos žemių, besudarė mažesniąjj dalį visos valstybės, Lie¬
tuvos reikšmė naujoje valstybėje buvo antraeile. Visas poli¬
tikos gyvenimas gavo lenkiškumo žymę, pačioje Lietuvoje
lenkiška įtaka žymiai pakilo. Visas Lietuvos-Lenkijos val¬
stybės gyvenimas labiau priklauso Lenkijai, negu Lietuvai.
Todėl toliau jį aprašant užteks trumpai paminėti tiktai svar¬
besnieji atsitikimai, kiek jie labiau paliečia ir Lietuvos reikalus.

Nors Lietuva per Liublino seimą ir susijungė su Lenkija į
vieną valstybę, tačiau visai su ja nesusiliejo. Paliko atskiras
Lietuvos kunigaikštijos vardas, vyriausybė. Santykiai susi¬
jungusios su Lenkija Lietuvos nebuvo aiškiai nustatyti. Lie¬
tuva tuo ir naudojosi, kad tam tikru susivienijimo sąlygų aiš¬
kinimu, kiek galima, geriau apsaugoti savo savistovybę.

Lietuvos skirtumas nuo Lenkijos aiškiai dar buvo mato¬
mas po Liublino unijos, kada, mirus Zigmantui Augustui reikėjo

*) M. JI a n n o, Bejimcoe Khjokcctbo JIhtobckoc 1569—1586. C. rieTep-
6ypn>, 1901. S. Szujski, Historyi Polski ksiąg XII.

160

rinkti naujas karalius. Lietuva tarėsi su kandidatais, kaipo
atskira valstybės dalis, skyrium nuo lenkų pripažino išrinktą
karalių savo didžiuoju kunigaikščiu. Steponas Batoras Lie¬
tuvai skyrium atkartojo prisiegą, skyrium patvirtino šias Lie¬
tuvos teises: 1) taryboje, kuri nuolat turėjo būti prie karaliaus,
visados privalo dalyvauti ir Lietuvos senatorių paskirtas skai¬
čius; 2) turtai, priderėjusieji seniau didžiajam Lietuvos kuni¬
gaikščiui, turi ir toliau priderėti didžiajai Lietuvos kunigaikš¬
tijai; 3) Lenkijos ministeriai neturi teisės siuntinėti į Lietuvą
savo įsakymų ir savintis valdžios. Ta valdžia prideri Lietuvos
vyriausybei, jos valdininkams. Lietuviai prižiūri, kad jos
ministerių teisės nebūtų siaurinamos. Kada Steponas Batoras
patvirtino tas Lietuvos teises, Lietuvos atstovai prisiekė nau¬
jam karaliui. Taip lietuviai pačioje pradžoje bendro su Lenkija
sugyvenimo pasirūpino apsaugoti savo skirtingumo teises.
Raštai, paliečiantys Lietuvos reikalus, siuntinėjami Lietuvos
kanclerio, su jo antspauda, Lietuvos kariuomenė kovojo po
savo viršininkų komanda. Nebeturėdama savo atskirų seimų,
Lietuva jų vieton šaukdavo prieš bendrus seimus savo žemių
atstovų visuotinus susivažiavimus. Tie susivažiavimai svarstė
Lietuvos reikalus, darė nutarimus. Per vieną tokį susivažia¬
vimą buvo priimtas naujai pataisytas Lietuvos Statutas, kurį
1588 metais patvirtino karalius Zigmantas III. Naujas Lietuvos
Statuto leidimas nebuvo pritaikintas prie Lenkijos įstatų, bet
savotiškai, pagal Lietuvos reikalus, pataisytas. Paliko jame
ir tie punktai, kurių prašalinimo reikalavo Liublino seimas.
Trečiajame Lietuvos Statute didysis Lietuvos kunigaikštis taip-
pat, kaip ir senuosiuose Statuto leidimuose, prižada Lietuvos
ribų nesumažinti, kas buvo nuo Lietuvos valstybės atimta, jai
sugrąžinti, sako, Lietuvoje tegalį užimti vietas tos valstybės
piliečiai, nuo senovės joje gyvenantieji: lietuviai, rusai,
žemaičiai.

Karaliaus rinkimas. Lietuvos su Lenkija susivienijimo
sutartyje buvo viena labai didelė yda: nebuvo nustatyta naujo
karaliaus rinkimo tvarka, pasitenkinta bendru pasakymu, jog
naują karalių renka išvieno Lietuva ir Lenkija. Todėl kada

161

1572 metais mirus Zigmantui Augustui, pasibaigė Jogailos gi¬
minė ir reikėjo ir Lietuvai, ir Lenkijai ieškotis naujo valdovo,
nebuvo jokių įstatų, kurie nurodytų, kam prideri teisė rinkti,
kaip tie rinkimai turi būti atliekami, kam prideri valdžia po
karaliaus mirties, kol naujas karalius bus išrinktas. Toks neaiš¬
kumas buvo valstybei labai kenksmingas. Nesant karaliaus,
iširdavo valstybės tvarka. Naujo karaliaus, rinkti susivažiuo-
davo visi bajorai, dešimtys tūkstančių ginkluotų žmonių. Di¬
dikai atsivesdavo kariuomenės būrius. Prasidėdavo varžyti¬
nės dėl kandidatų. Svetimų valstybių atstovai atsiųsdavo savo
agentų, kurie pinigais ir visokių galimų ir negalimų laisvių
žadėjimais stengdavosi savo pusėn patraukti kuodaugiausia
šalininkų, įgyti kuodaugiausia balsų. Nevisados tepavykdavo
išrinkti karalius iškarto, kartais vieni paskelbdavo karalių
vieną kandidatą, kiti kitą. Išrinktieji kandidatai turėdavo ginklu
išrišti klausimą, katram teks sostas. Tokia rinkimo
tvarka arba, tikriau sakant, netvarka turėjo
privesti valstybę prie galutino iširimo.

Henrikas Valois. Sušauktas primajam karaliui rinkti sei¬
mas (1573) praėjo ramiai, sulyginant su vėlesniais panašiais
seimais. Francijos atstovas, nesigailėdamas visokių pažadė¬
jimų, daugiausia įgijo pritarimo, ir karalių buvo išrinktas Fran¬
cijos karalaitis Henrikas Valois. Renkant naują karalių, pada¬
ryta nutarimai, kuriais labai suvaržyta karaliaus valdžia. Prie
karaliaus pastatyta nuolatinė taryba iš 16 senatorių, kurie tu¬
rėjo prižiūrėti karaliaus veikimą. Be senato žinios karalius
negalėjo spręsti jokio svarbesnio reikalo, be seimo pritarimo
negalėjo šaukti į kariuomenę bajorijos, pašauktos neturėjo tei¬
sės dalyti į mažesnius būrius. Jei karalius nusidėtų prieš pri¬
pažintas teises, tai galima esą jo neklausyti. Beto nuo Henriko
Valois paimta ypatingi pasižadėjimai, kad jisai užmokės Zig¬
manto Augusto skolas, pastatys laivyną Baltijos jūroje, karo
laiku pastatys pagalbinės kariuomenės Francijos 4000 pėsti¬
ninkų. Tokiuo būdu iš karaliaus norėta padaryti kažikoks sam¬
dininkas, kuriuo nepasitikima, saugojama jis visame, varžoma
jo valdžia, suverčiama ant jo priedermės, kurias valstybė turėtų
Lietuvos Istorija. 11

162

atlikti. Henrikas be abejo numanė, jog tokias sąlygas sunku
išpildyti, bet prisiėmė jas tikėdamasis, jog paskui galės sustip¬
rinti savo valdžią. Taip pasėta nepasitikėjimas tarp karaliaus
ir tautos.

Henrikas atvyko j Krakovą (1574) ir atliko karūnacijos
apeigą, bet po kelių mėnesių išgirdęs apie mirti savo brolio,
Francijos karaliaus Karolio IX, bijodamas, kad nenustotų sosto
savo tėvynėje, slaptai pabėgo Francijon ir nebegrįžo į Lenkiją.

Steponas Batoras (1576 — 1586). Henriko pabėgimas buvo
didelis paniekinimas valstybei. Nusiųsta pas jį pasiuntiniai
reikalauti, kad iki paskirtam laikui sugrįžtų, tačiau nebelaukiant
sugrįžimo, nutarta šaukti seimas naujam karaliui rinkti. Rin¬
kimuose balsai pasidalino tarp dviejų kandidatų: ciesoriaus
Maksimiliono ir Transilvanijos kunigaikščio Stepono Batoro.
Seimas pasidalinęs abu apgarsino karaliais. Batoras skubinai
atvyko į Krakovą ir pasiskubino karūnuotis karalių (1576). Ne¬
trukus mirė ciesorius Maksimilionas, ir tai išgelbėjo Lenkiją
nuo karo tarp dviejų išrinktųjų karalių.

Batoro išrinkimas pasirodė labai laimingas. Naujas kara¬
lius buvo išmintingas valdovas ir gabus karvedys, o tai buvo
labai svarbu, dėlto kad reikėjo vesti karas su Maskva. Ligšiol
to karo sunkenybę nešė Lietuva. Maskva buvo užėmusi Po¬
locko kraštą ir visą beveik Livoniją, tiktai miestai Ryga ir
Revelis dar laikėsi. Steponas Batoras atėmė iš Maskvos Po¬
locką (1579 m.), Didžiuosius Lukius ir apgulė Pskovo tvirtovę.
Maskvos valstybė buvo privesta prie visiško suirimo nežmo¬
nišku žiaurumu savo kunigaikščio, Jono IV, ir jis paprašė tai¬
kos. 1582 metais tarpininkaujant papos Gregoriaus XIII pa¬
siuntiniui jėzuitui Antanui Posevinui padaryta taikos sutartis
dešimčiai metų. Jonas IV atsisakė nuo Livonijos ir Polocko
žemių. Tokiuo būdu Lietuva atgavo savo žemes ir laimingai
pabaigė ilgą ir sunkų karą su galingu priešininku.

Batoras, nuveikęs Maskvą, mėgino įvesti savo valdomo¬
joje valstybėje geresnę tvarką, sustiprinti karaliaus valdžią, bet
nebesuskubęs atlikti to svarbaus darbo, 1586 metais pasimirė.

163

Zigmantas III (1587—1632). Mirus Batorui, senoji netvarka
atgijo. Pasirodė tai jau per naujo karaliaus rinkimus. Didikai
atvyko i rinkimus su ginkluota kariuomene, buvo net susirė¬
mimų. Viena pusė paskelbė karalių Švedijos karalaiti Zig¬
mantą, gimusi iš Zigmanto Augusto sesers Kotrynos, kita pusė
paskelbė išrinkimą Austrijos kunigaikščio Maksimiliono. Vėl
ginklas turėjo išrišti, katram išrinktajam kandidatui teks sostas.
Zigmantui pavyko nuvyti nuo Krakovo Maksimiliono kariuo¬
menę ir karūnuotis. Maksimilionas nuveiktas pateko i nelaisvę.
Lenkijos karalių paliko Zigmantas III.

Renkant Zigmantą Vazą karalių, į rinkimo sutartį, vadi¬
namą pacta conventa, buvo įdėtas punktas, kad prie Lenkijos-
Lietuvos valstybės bus prijungtas Estonijos kraštas, kurį Šve¬
dija buvo užėmusi, griūnant Livonijos valstybei. Tai turėjo
nepatikti švedams. Beto Zigmantas buvo uolus katalikas, o
Švedijoje neseniai buvo įvestas protestantizmas. Todėl nors
po mirties tėvo Jono Zigmantas buvo paveldėjęs Švedijos sostą
ir karūnavosi Švedijos karalių, tačiau jo dėdei, Sudermanijos
kunigaikščiui Karoliui, pavyko sukurstyti prieš Zigmantą šve¬
dus ir atimti iš Zigmanto valdžią.

Zigmanto III noras atgauti Švedijos sostą įpainiojo ir Lie¬
tuvą į karą su Švediją. Lietuvos hetmanas Jofias Karo¬
lis Bareika Chodkevičius su 5500 savo kariuomenės
sumušė Livonijoje prie Kirchholmo 14 000 švedų kariuo¬
menės (1604). Bet paskui viršų gavo švedai, ir Karolio sūnus
Gustavas Adolfas užėmė Rygą (1621) su žymią Livoni¬
jos dalimi, pastatė savo kariuomenės miestuose Prūsijos, pri¬
klaususios Lenkijai.

Bajorija nepalaikė Zigmanto kare su Švedija, laiky¬
dama jį dinastiniu Zigmanto reikalu. Ištikrųjų gi buvo tai svar¬
bus visos valstybės reikalas. Prie Zigmanto Augusto ir Ste¬
pono Batoro Lietuva ir Lenkija ilgai kovojo dėl Livonijos,
kurios įgijimas Lietuvai buvo labai svarbus. Zigmanto Vazos
laikais Švedija norėjo atimti Livoniją, bet to krašto svarbumo
Lietuvos-Lenkijos bajorija nebesuprato, nepalaikė karaliaus,

ii*

164

užtat vėliau švedams įsikūrus Livonijoje, turėjo su jais ilgus
karus vesti ir daug nuo jų nukentėti.

Daug didesnį pasisekimą turėjo Zigmantas kare su Maskva.
Maskvos kunigaikštijoje, pasibaigus Riuriko dinastijai, buvo
užėjęs sumaiščių laikas. Maskvos sostas buvo atitekęs nemė-
giamui bajorui Borisui Godunovui. Tuo pasinaudojo kažikoks
perėjūnas Dimitras ir pasiskelbė esąs Jono IV sūnus D i m i -
t ras, išsigelbėjusis nuo nužudymo. Tą tariamąjį Maskvos
caraitį palaikė kazokai. Borisas Godunovas staigiai mirė, ir
Dimitrui tikrai pavyko užimti Maskvos sostą. Bet neilgas
buvo Dimitro viešpatavimas. Maskvos bajorai, pažindami ap¬
gaulę, nužudė Dimitrą ir pastatė caru Vasylių Šuiskį, tačiau
ir Šuiskis neilgai valdęs, turėjo atsižadėti sosto. Maskvoje
valdžia sugriuvo. Kazokai plėšė valstybę. Naudodamasis tais
sumaiščiais, Zigmantas apgulė Smolenską. Maskvos bajorai
išrinko caru Zigmanto III sūnų Vladislovą, lenkų kariuomenė
užėmė Maskvą. Bet Zigmantas III nesiskubino atleisti savo
sūnaus į Maskvą, norėdamas Maskvos sostą sau įgyti, tuo tarpu
paėmė Smolenską (1611). Tuomet Maskva sukilo prieš lenkų
kariuomenę, užėmusią Maskvos pilį, atėmė ją iš lenkų ir išrinko
caru Mykolą iš Romanovų giminės (1613). Nuvargusi dėl ilgų
kovų ir sumaiščių Maskva padarė su Zigmantu III taiką D e u-
line (1618), pripažindama Lietuvai Smolenską, Novgorodą
Sieverską ir kitus aplinkinius miestus, seniau Lietuvai pri¬
klaususius.

Kazokų savavalių įpainiojo Lenkiją į karą su labai galinga
tuomet Turkija. Mūšyje prie Cecoros (1620) žuvo garsus kar-
vedis Žolkievskis. Kitais metais dar didesnė turkų kariuomenė
grėsė Lenkijai. Ją patikęs pastojo kelią Lietuvos vyriausias
hetmanas Jonas Karolis Chodkevičius ir mirė, narsiai besigin¬
damas sustiprintoje stovykloje prie Chocimo. Turkai buvo pri¬
versti padaryti taiką.

1618 metais išmirus Rytprūsiuose viešpatavusiai Hohen-
colernų šakai, tas kraštas atiteko Brandenburgijos Hohencoler-
nams, taip Rytprūsiai susijungė su Brandenburgija. Prileis-

165 —

dama prie to susijungimo, Lenkija išsiaugino ilgainiui sau labai
pavojingą priešininką.

Zigmanto laikais Vokietijoje buvo vedamas ilgas (30 metų)
karas dėl tikėjimo. Tiesioginiai tame kare Zigmantas nedaly¬
vavo, palaikė tačiau Austriją, kovojančią katalikų pusėje, leis¬
damas jai samdytis Lenkijoje kareivių.

Viešpataujant Steponui Batorui ir Zigmantui Vazai galu¬
tinai gavo viršų Lietuvoje ir Lenkijoje katalikų tikėjimas. Dau¬
gelis protestantų sugrįžo į katalikų Bažnyčią. Batoras palaikė
jėzuitus, tikėdąmasis, kad jie savo mokykloje išauklės jaunimą,
pripratusi prie tvarkos, ir statė jiems vienuolynus su mokyk¬
lomis prie jų (Kolegijas Gardine, Polocke, Vilniuje). Zigman¬
tas III padėjo katalikams pastatyti daug naujų bažnyčių. Kova
dėl tikybos Lietuvoje ir Lenkijoje buvo vedama daug ramiau,
negu gretimojoje Vokietijoje.

Steponas Batoras priskaitomas prie žymiausiųjų Lenkijos-
Lietuvos karalių. Laimingais karais sustiprino valstybę, sten¬
gėsi geresnę tvarką įvesti. Zigmantas Vaza daug mažesnių
gabumų, buvo absoliutinės valdžios šalininkas, bet užiot eiti
prie jos reikalingų reformų įvedimu, ėjo prie savo tikslo aplin¬
kiniais keliais. Nežiūrėdamas tautos valios, vedė savo politiką,
apsistatęs svetimtaučiais. Tai sukėlė nepasitenkinimą tautoje,
karaliaus valdžios autoritetas netik sustiprėjo, bet dar žemiau
krito.

Bažnytinė unija.*)

Florencijos susirinkimas. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių,
Vytauto ir Jogailos mėginimai suvienyti savo valstybės rusus
su katalikų Bažnyčia pasisekimo neturėjo. 1449 metais per
Florencijos visuotiną susirinkimą apgarsinta buvo rytų bažny¬
čios susivienijimas su katalikų bažnyčia ir nustatyta sąlygos,
kuriomis tas susivienijimas turi būti vykdomas. Rytų bažny¬
čios, priimdamos visą katalikų Bažnyčios mokslą ir pripažin-

*) Likowski, Historya unii košcioto ruskiego z zymskim, Poznan, 1875.
L e P. Pierling S. J. Le Russie et le Saint-Siege. Paris, 1896.

166

damos papos valdžią, pasilieka prie senoviškųjų apeigų, kurios
prie tikėjimo esybės neprideri. Florencijos susirinkime daly¬
vavo gyvenusis Maskvoje Kijevo metropolitas Izidorius.
Jisai drauge su Graikijos vyskupais ir ciesorių priėmė uniją.
Bet kada, sugrįžęs į Maskvą, norėjo tenai įvesti uniją ir pa¬
traukti prie jos visą Rusijos cerkvę, pasipriešino tam didysis
Maskvos kunigaikštis Vasylius II. Metropolitas Izidorius buvo
uždarytas vienuolynan. Ištrūkęs iš to kalėjimo, pabaigė savo
amžių Italijoje kaipo kardinolas. Izidoriaus įpėdiniu Kijevo
metropolitų soste tapo unijos šalininkas Gregorius. Jisai gy¬
veno Kijeve, valdydamas Lietuvos kunigaikštijoj rusus, Mask¬
vos gi rusus valdė kitas metropolitas, unijos priešininkas, gy¬
venantis Maskvoje. Nuo to laiko Lietuvos rusai jau visuomet
turėjo atskirą savo metropolitą Kijeve. Gregorius, gyvenda¬
mas po Lietuvos kunigaikiščių katalikų valdžia, galėjo laisvai
darbuotis unijos praplatinimui, bet ir šį kartą unija tvirtai ne¬
prigijo tarp rusų. Gregoriaus įpėdiniai ne visuomet laikės
vienybės su katalikų Bažnyčia. Lietuvos didysis kunigaikštis
Kazimieras, privengdamas rusų stačiatikių, nepalaikė tvirtai
unijos. Aleksandro žmona Elena, padėdama užimti vyskupų
vietas unijos priešininkams, galutinai užslopino silpną uniją.

Rusijos cerkvės padėtis. Tuo tarpu Rusijos cerkvės nu¬
puolimas darėsi vis didesnis. Rusijos didžiūnai turėjo teisę
savo žemėse rinktis dvasiškius, ir dažnai vietas cerkvėje pa¬
vesdavo žmogystoms, visiškai neatsakančioms savo pašau¬
kimui. Žemesnioji dvasiškija buvo tamsi, suvargusi, nieki¬
nama. Konstantinopolio patriarkas, nuo kurio priderėjo Rusi¬
jos cerkvė, patsai būdamas turkų prispaustas, rūpinosi tiktai
tuo, kad kuodaugiausia pelno gautų iš Rusijos cerkvės ir už
pinigus parduodavo bažnytines vietas. Rusijos cerkvės nu¬
puolimas buvo tuo labiau žymus greta katalikų Bažnyčios,
kurioje po Tridento susirinkimo žymiai pakilo mokslas, atgijo
bažnytinė dvasia. Rusijos vyskupai, ėjusieji mokslus katalikų
mokyklose, aiškiai matė savo cerkvės apvertimą stovį ir ieš¬
kojo būdo jam atitaisyti.

167

Bresto unija. Tokiose aplinkybėse baigiantis šešioliktam
amžiui Vilniaus jėzuitai pradėjo rūpintis bažnyčių suvienijimo
jvykinimu, kaip buvo nutarta Florencijos susirinkimo. Kara¬
lius Zigmantas III palaikė jėzuitų sumanymą, dėlto kad ir val¬
stybei naudinga buvo turėti vienodą tikėjimą tarp savo gyven¬
tojų, Rusų vyskupai nebuvo priešingi susivienijimui. Vienyda¬
miesi su katalikų Bažnyčia, jie tikėjosi cerkvės padėtį pagerinti.
Didžiausiais unijos šalininkais buvo vyskupas Kirilas Ter-
leckis ir Bresto vyskupas Ignacas Pociejus. Juodu
patraukė prie unijos metropolitą Ragozą ir kitus vyskupus.
1594 metais Terleckis ir Pociejus, nuvykę į Romą, Lietuvos ir
Lenkijos rusų vardu paskelbė suvienijimą su katalikų Bažny¬
čia. Papa Klemensas VIII, priimdamas rusus į Bažnyčios vie¬
nybę, paliko jiems senoviškas jų apeigas ir kitus jų bažnyčios
papročius. Rusai, priimdami uniją, tapo tokiais pat katalikais,
kaip ir Romos katalikai, skyrėsi tiktai nuo jų apeigomis.

Unijai paskelbti sušaukta 1596 metais Bresto mieste
rusų vyskupų susirinkimas. Tuo tarpu unijos priešinin¬
kams pavyko suardyti vienybę • tarp vyskupų: metropolitas
Ragoza ir penki kiti vyskupai pasirašė po unijos nutarimu, du
gi vyskupu, pirma sutikusieji uniją priimti, dabar nuo jos atsi¬
traukė. Daugiausiai griovė unijos vykdymą galingas Volyni-
jos didikas, kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Kurstė
taipogi rusus prieš uniją protestantai. Zigmantas III patvirtino
Bresto susirinkimo nutarimus.

Kova unijos su stačiatikyste. Nors beveik visi stačiatikių
vyskupai priėmė uniją, daugelis tačiau svietiškių paliko jai prie¬
šingi ir atmetė Bresto susirinkimo nutarimus. Stačiatikių drau¬
gijos arba brolijos, įsteigtos prie cerkvių, pradėjo prieš uniją
smarkią agitaciją, leisdamos stačiatikystei ginti knygas, steig-
damos spaustuves, mokyklas, darydamos susivažiavimus
tartis apie savo reikalus. Todėl vyskupams, priėmusiems
uniją, pradžioje sunku buvo ją vykinti. Kova buvo unitams
tuo sunkesnė, jog jie nesulaukė pagalbos iš ten, iš kur teisingai
galėjo tikėtis, būtent, iš Romos katalikų pusės. Katalikų visuo-

168

menė Lietuvoje ir Lenkijoje nepalaikė kaip reikiant unijos,
seimas atsisakė duoti vietas senate unitų vyskupams ir suly¬
ginti juos teisėmis su lotyniškaisiais vyskupais. Bajorijos
atstovai kaltino uniją, būk ji bereikalingai keliant valstybėje ne¬
sutikimus ir ginčus. Rusų bajorija, troškdama visame prilygti
lietuvių ir lenkų bajorijai, virto ne i unitus, bet į Romos kata¬
likus, drauge atsižadėdama savo tautystės ir priimdama lenkų
kalbą. Prie unijos beliko daugiausia sodiečiai ir miestiečiai,
todėl unija, kaipo prastų žmonių tikėjimas, buvo niekinama.

Silpna pradžioje unija sustiprėjo, kada, mirus Ragozai,
Kijevo metropolitų sostą užėmė Ignacas Pociejus. Jisai pasi¬
rūpino sutaisyti prie unitų cerkvių draugijų ir patraukė prie uni¬
jos didesni dvasiškuos skaičių. Benjaminas Rutskis ir
Juozapatas Kuncevičius užvedė griežtą šv. Baziliaus
įstatų užlaikymą Šv. Trejybės vienuolyne Vilniuje. Bazilionų
vienuolynai buvo paliuosuoti iš po vietinių archijeriejų valdžios
ir visame krašte sudarė vieną vienodai valdomą draugiją. Jų
gyvenimo būdas buvo priimtas daugelyje Baltarusių vienuo¬
lynų ir įkvėpė vienuoliams bazilionams katalikišką dvasią..
Prie Rutskio uniją jau buvo priėmę 20 bazilionų vienuolynų.
Bazilionai, sekdami jėzuitų pėdomis, steigė mokyklas, išleidi-
nėjo raštus ir padėjo uniją išplatinti. Prie Pociejaus įpėdinio
metropolito Rutskio unija dar labiau sustiprėjo. Lietuvos ir
Lenkijos žemėse beliko vos vienas stačiatikis vyskupas. Sta¬
čiatikiams reikėjo pasirūpinti, kad jiems visai nepritrūktų savų
vyskupų.

1620 metų pradžioje atvyko į Kijevą Jerozolimos stačia¬
tikis patriarkas Teofanas. Prieš tai jisai dvejus metus viešėjo
Maskvos žemėse, metus Kryme, todėl Lenkijos vyriausybė su
nepasitikėjimu žiūrėjo į tokį svečią, atvykstantį iš Lenkijos
priešininkų žemių, tačiau priėmė su pagarba, priderinčia jo
aukštai vietai. 1620—22 metais Teofanas pašventė stačiati¬
kiams metropolitą ir kitus vyskupus, taip jog stačiatikių cerkvė
įgijo tiek pat vyskupų, kiek turėjo prieš uniją. Naujų vyskupų
pašventimas buvo atliktas be karaliaus žinios ir sutikimo, todėl

169 —

Zigmantas III atsisakė juos pripažinti, tačiau to nežiūrėdami
naujai pašvęsti vyskupai ėjo savo priedermes. Atgavus stačia¬
tikiams savo bažnytinę vyresnybę, kova tarp stačiatikių ir
unitų atgijo su tuo didesniu smarkumu. 1623 metais sukur¬
styta minia dieną įsilaužė Vitebske į arkivyskupo Juozapato
Kuncevičiaus namus, užmušė jį, išvilkę iš namų, išniekino jo
kūną: užrišę už kaklo ir kojų virves, nuvilko iki Dauguvos,
nustūmė nuo kranto ir, pririšę akmenų, paskandino gilesnėje
upės vietoje.

Nežmoniškas arkivyskupo Kuncevičiaus užmušimas labai
pakenkė stačiatikių reikalui, sukėlė prieš juos visuomenės nuo¬
monę. Unija gi tuo tarpu vis labiau tvirtėjo, daugiau rado sau
šalininkų ir galutinai gavo viršų Baltarusijoje. Mažojoje gi
Rusijoje remdamasi kazokais išsilaikė daugumoje stačiatikių
cerkvė.

Unija daug nustojo mirus savo užtarytojui karaliui Zigman¬
tui III. Jo įpėdinis Vladislovas IV mėgino sutaikinti stačia¬
tikius su unitais nauju cerkvių padalinimu. Stačiatikiams buvo
pripažintos Kijevo, Lvovo, Peremišlio, Lucko ir Mogilevo
vyskupijos. Bet tai nepatenkino nei vienos, nei kitos pusės.
Nesutikimus tarp unitų ir stačiatikių didino nuo seniai įsikerė-
jusi luominė neapykanta tarp stačiatikių kazokų ir bajorų. Ji
paskui iššaukė kazokų maištus.

Kazokų maištai. Karas su Maskva ir Švedija.*)

Kazokai. Lietuvos kraštai pietuose, palei žemutinį Dnieprą,
buvo nuolat užpuldinėjami ir plėšiami Krymo totorių. Gyven¬
tojams tuolatos grėsė pavojus, kad totoriai sudegins jų namus,
juos pačius išmuš arba išves į nelaisvę. Tokiose aplinkybėse
tų apytuščių kraštų gyventojai priprato prie karo ir sunkiai
pasiduodavo kokiai nors valdžiai. I tuos pakraščius, Ukraina
ir vaidinamus, plaukė iš visur perėjūnai, kuriems nesisekė
namie, kurie ieškojo laimės kare. Vadinosi jie kazokais. Ypa-

*) Y. Szujski, Historyi Polskiej... ripocj). KjitOMeBCKiii, Kypcb
pyCCKOH HCTOpiH. m. III; MocKBa, 1912.

170

tingai garsūs buvo savo žiauriu karingumu žemutiniai
kazokai, gyvenusieji Sičėje, anapus Dniepro porogų, ant
salų, užsiimdami vien karu ir plėšimu. Žemutiniai kazokai ne¬
pripažindavo beveik jokios valdžios. Buvo tai tikrieji karei¬
viai plėšikai, kuriems nebuvo tėvynės, kurie neturėjo aiškių
doros dėsnių, kariavo ten, kame lengviau buvo plėšti, arba to
naudai, kas brangiau mokėjo už patarnavimą. Tikėjimo jie
buvo daugiausiai stačiatikiai, bet gyvenimu labiau buvo pana¬
šūs į totorius, negu j krikščionis.

Steponas Batoras mėgino sunaudoti kazokų karingumą
Lenkijai ginti. Kazokai buvo sutvarkyti į tam tikrą kariuo¬
menę po valdžia savo renkamo hetmano. Pradžioje į kazokų
kariuomenės rejestrus buvo įtraukta 500, paskui jų skaičius
padidėjo iki 6000, bet ir taip sutvarkius, kazokai sunku buvo
sulaikyti drausmėje.

Po Liublino unijos Lenkijos bajorija, lenkai ir rusai, ėmė
būriais kraustytis į apytuščius derlingus Ukrainos plotus, sta¬
tėsi tenai dvarus, steigė miestus, imdama dirbti nenugyventą
žemę, susikrovė didelius turtus. Dvaruose gaudavo vietos
daug mažesniųjų bajorų. Ponai dvarams ginti laikė savo
kariuomenę ir pasidarė tuose kraštuose tikrais karaliukais,
kitos valdžios beveik nežinančiais.

Dvarams dirbti reikalingi buvo darbininkai. Kad jų dau¬
giau galėtų prisikviesti, Ukrainos ponai kaikuriam laikui davi¬
nėjo valstiečiams žemę laisvai dirbti, be baudžiavos pareigų.
Tokius praturtėjusius, pripratusius laisvai gyventi valstiečius
ir kazokus paskui sunku bebuvo padaryti baudžiauninkais, jie
kėlė maištus. Ukrainoje prasidėjo smarki kova tarp bajorų ir
vietinių gyventojų mažarusių. Pradžioje kovos priežastys buvo
grynai ekonomines: valstiečiai nenorėjo pasiduoti ponams, pri¬
imti baudžiavos. 1620 metais Ukrainos kazokų pasiuntiniai sakė
Maskvos carui, jog jie neturi jokio suvaržymo delei tikėjimo
dalykų. Bet paskiau neapykanta prieš ponus, kurių dauguma
buvo katalikai, perkelta ir ant jų tikėjimo ir tautos. Kada imta
platinti bažnytinė unija, stačiatikiai, naudodamiesi nesutikimais
kazokų su lenkais, sukurstė kazokus prieš uniją. Taip kazokų

171

minioms, gyvenančioms daugiausiai plėšimu, buvo įteikta ideos
vėliava, duodanti jiems galimybės vadintis savo tėvu tikybos
ir rusų tautystės gynėjais ir tuo teisinti savo žiaurius užpul¬
dinėjimus ir plėšimus.

Ukrainos ponų Pastangas suvaldyti kazokus palaikė Len¬
kijos vyriausybė ir seimas, susidedantys iš tų pačių ponų.
Kazokai, ypatingai gyvenantieji žemutinio Dniepro pakraš¬
čiuose, dažnai darydavo užpuldinėjimus Juodąją jūra ant Tur¬
kijos. Kadangi kazokai laikomi buvo Lenkijos pavaldiniais,
tai jų užpuldinėjimai užtraukdavo ant Lenkijos pavojų karo su
galinga tuomet Turkija.

1638 metais Lenkijos seimas išleidė kazokams suvaldyti
įstatą, kuriuo buvo nustatyta laisvų, į rejestrus įtrauktų kazokų
skaičius, 7000. Bet ir tiems kazokams atimta savivaldybė,
paduota jie valdžiai viršininko bajoro. Visi kiti kazokai turėjo
pasiduoti ponų valdžiai. Kazokai į tokį įstatą atsakė maištu,
kuris tačiaus numalšinta. Ponai ėmė vykdinti 1638 metų
įstatą. Tuomet daugelis kazokų išsikėlė pas savo draugus,
žemutinius kazokus, kur ponų valdžia nesiekė. Išbėgusiųjų
kazokų žemė atimta. Bajorijai regėjosi, jog ji suvaldė kazo¬
kus, bajorų būriai užplūdo Ukrainą ir ėmė tenai savotiškai šei¬
mininkauti.

Bagdono Chmielnickio maištas. Visuotinu kazokų nepa¬
tenkinimu pasinaudojo vienas kazokų viršininkas, Bagdonas
Chmielnickis. Nuskriaustas vieno pono, Chmielnickis veltui
ieškojo teisybės pas Lenkijos vyriausybę. Karalius Vladislo¬
vas IV, nieko ponams negalėdamas padaryti, būk Chmielnickiui
pasakęs: „juk esi kazokas, turi kalaviją“. Ir Chmielnickis
ryžosi patsai sau ieškotis teisybės. 1647 metais sutelkęs apie
save kazokus, pakėlė maištą prieš Lenkiją, susijungė su toto¬
riais, du kartu sumušė pasiųstą prieš save Lenkijos kariuomenę
(prie Geltonųjų Vandenų ir prie Krutos Balkos 1648).
Po tų laimėjimų prie Chmielnickio prisidėjo visi kazokai ir
valstiečiai. Prie Konstantinovo Chmielnickis dar kartą
sumušė 36 tūkstančius Lenkijos kariuomenės ir apgulė Lvovą.
Bajorų dvarai tapo sunaikinti, pačius bajorus kazokai visur

172

žudė. Kada po mirties Vladislovo IV karalių (1648 m.) buvo
išrinktas jo brolis JonasKazimieras (1648—1668), Chmiel-
nickis pradėjo tarybas, bet dėl Ukrainos karaliukų pasiprie¬
šinimo prie jokios sutarties negalėjo prieiti. Po mūšio prie
Z b o r o v o padaryta pagalios su kazokais sutartis šiomis sąly¬
gomis: pripažinta Ukrainai savivaldybė, rejestrinių kazokų
skaičius padidinta iki 40 tūkstančių, prižadėta stačiatikių metro¬
politui vietą Lenkijos senate. Bet ta sutartis buvo neišpildoma
abiem pusėm: Chmielnickis negalėjo sugrąžinti j baudžiavą val¬
stiečių, kurie sukilę prieš ponus, kovojo jo kariuomenėje, ba¬
jorai ne norėjo atsižadėti valdžios Ukrainoje. Kova buvo vedama
toliau. Karalius Jonas Kazimieras su 100 tūkstančių savo
kariuomenės nuveikė kazokus mūšyje prie Berestiečko
(1651 m.). Chmielnickis buvo priverstas taikintis ir Bielojoje
Cerkvėje padarė naują sutartį: rejestrinių kazokų skaičius su¬
mažinta iki 20 tūkstančių, kazokams teleista gyventi Kijevo
karvedijoje, karališkose žemėse. Seimas, kurs turėjo patvir¬
tinti tą sutartį, iširo ir išsiskirstė nieko nenutaręs. Chmiel¬
nickis irgi neturėjo noro pildyt tos sutartes.

Karas su Maskva ir Švedija. Chmielnickis, matydamas
nebeištesėsiąs kovoje su Lenkijos-Lietuvos valstybe, 1654
metais pasidavė Maskvos carui, kursai patvirtino kazokams jų
savivaldybę, pripažino jiems teisę rinktis savo hetmaną, re¬
jestrinių kazokų nustatyta 60 000. Nuo to laiko Lietuvos-Len¬
kijos valstybei reikėjo kovoti nebe su vienais kazokais, bet ir
su Maskva. 40 000 Maskvos kariuomenės įsiveržė į Ukrainą,
kita gi kariuomenė iš 100 000 žmonių, vedama paties caro
Aleksiejaus, užpuolė Lietuvos žemes (1654), paėmė Smolenską
ir beveik visą Baltarusiją, užėmė svarbesniuosius Lietuvos
miestus: Vilnių, Gardiną ir Kauną (1655), baisiai nuteriojo
visą kraštą. Vilniuje išžudyta daug žmonių, Kaunas, gyven¬
tojams išbėgiojus, sudeginta. Maskvos kariuomenė, ketindama
pasilaikyti ant visados Baltarusiją, naikino čionai uniją, unitų
bažnyčias ir vienuolynus atidavinėjo stačiatikiams ar griau¬
davo. Unitai, kurie nenorėdavo priimti stačiatikystės, būdavo
išvaromi.

173

Lietuvos-Lenkijos valstybei įsipainiojus į sunkų karą su
Maskva ir kazokais, paskelbė Jonui Kazimierui karą ir Šve¬
dijos karalius Karolis Gustavas (1655). Švedijos kariuomenė
trumpu laiku užėmė beveik visą Lenkiją ir Lietuvą. Kaikurie
Lietuvos didikai, vadovaujant Boguslavui ir Janusui Radvilams,
padarė Kėdainiuose sutartį su Švedija, paskelbdami Lietuvos
susijungimą su Švedija maždaug tokiomis pat sąlygomis, kokio¬
mis pirma Lietuva buvo susijungusi su Lenkija. Švedijos kara¬
lius turėjo paliuosuoti Lietuvos žemes iš po valdžios Maskvos
caro. Bet Švedų pasisekimas buvo neilgas. Nežmoniškas jų
elgimasis su užimto krašto gyventojais sukėlė prieš juos visuo¬
tiną neapykantą. Švedai tapo išvyti iš Lenkijos ir Lietuvos.
1660 metais Olivos vienuolyne (Prūsuose) padaryta su¬
tartis su Švedija šiomis sąlygomis: karalius Jonas Kazimieras,
pasilikdamas sau iki gyvos galvos Švedijos karaliaus vardą,
atsisakė nuo Švedijos sosto, pripažino Švedijai Livoniją su
Rygos miestu, pripažinta nepriklausoma nuo Lenkijos Branden-
burgijos kunigaikščiui prigulinti rytų Prūsija.

Tuo tarpu toliau kovota su Maskva ir kazokais. Kazokai
suskilo,‘atsirado tarp jų galinga partija, kuri norėdama laisve¬
snio gyvenimo ieškojo susiartinimo su Lenkija. Jų hetmanas
Vigauskas Hadziače padarė sutartį su Lenkija-Lietuva
(1658) šiomis sąlygomis: ukrainiečių tauta, kaipo laisva ir lygi,
jungiasi su lygiomis ir laisvomis lenkų ir lietuvių tautomis;
kazokams pripažįstama visos bajorų teisės ir valdžia ant val¬
stiečių; stačiatikių tikėjimas pripažįstama viešpataujančiu, unija
panaikinama; iš Ukrainos sudaroma bendros valstybės sudėtinė
dalis su teisėmis, lygiomis Lenkijai ir Lietuvai, su atskira savo
vyriausybe. Seimas patvirtino tą sutartį, nepripažino tiktai
vietos senate stačiatikių vyskupams. Vigauskis smarkiai su¬
mušė Maskvos kariuomenę prie Konotopo (1658). Bet prieš
Hadziačo sutartį sukilo kazokų dalis su Bagdono Chmielnickio
sūnumi. Kuomet prie Cudnovo Maskvos kariuomenė su savo
vadu Šeremietievu pateko į nelaisvę (1661), ir likusioji kazokų
dalis priėmė Hadziačo sutartį. Taippat nevyko toliau karas
Maskvai ir Lietuvoje. Atimta iš Maskvos Vilnius (1661), jį

174

gynusis kunigaikštis Myšeckis pateko i nelaisvę ir buvo nukirs¬
dintas. Baltarusijos gyventojai, paragavę Maskvos sunkaus
valdymo, ėmė kilti prieš svetimus užgrobikus. Maskvos kar-
vedis Chovanskis, sumuštas prie K u š 1 i k ų (Vilniaus žemėje),
netekęs armatų ir vėliavų, vos suskubo pabėgti j Polocką. Bet
pasidariusieji lietuvių-lenkų kariuomenėje sumišimai neleido
karo privesti prie laimingo galo. Kazoka su savo hetmanu
Dorošenka pasidavė Turkijai. Tuomet ir Lenkija-
Lietuva padarė Andrusove taiką su Maskva(1667). Maskva
sugrąžino Lietuvai Livonijos, Polocko ir Vitebsko žemes, pasi¬
laikė sau Smolenską ir žemes anapus Dniepro (Černigovo,
Novgorodo Sieversko) ir šiapus Dniepro Kijevo miestą. Že¬
mėse, atitekusiose Maskvai, unija buvo panaikinta. Katalikams
turėjo būti suteikta laisvė laikyti savo pamaldas namuose, sta¬
čiatikiams žemėse, palikusiose prie Lenkijos ir Lietuvos, pri¬
pažinta teisė laikyti pamaldas cerkvėse.

Lietuva-Lenkija išėjo iš to ilgo ir sunkaus karo labai su-
silpnėjusios, neteko didelių plotų rytuose ir pietuose. Sveti¬
mos kariuomenės, per ilgą laiką stovėjusios Lietuvoj, labai nu¬
vargino ir nuplikino visą kraštą. Maskva gi netiktai įgijo naujų
žemių, bet ir kultūroje kilo. Pažinusi Lietuvoje geriau
įtaisytas mokyklas, pasikvietė iš jų geresnių mokytojų, pana¬
šias mokyklas ėmė steigti pas save, verstis raštus iš balta¬
rusiškos ir lenkiškos kalbos į rusišką.

Lenkijos-Lietuvos valstybės galutinas iširimas ir

padalinimas*)

Mykolas Kaributas Visniovieckis (1669—1674). Karaliai iš
Vazų giminės (Zigmantas III, Vladislovas IV, Jonas Kazimie¬
ras) dėl rinkimo rinkte buvo renkami, bet jų rinkimas nesukel-

*) Korzon , Wewnętrzne dzieje Polski (1764—1794). Warszawa-Krakow.
1897—1898. KapteBT>, flojibCKifl pecjjopMbi XVIII Bticb. IleTepčyprb 1890.
y. Szujski, Historyi Polski ksiąg XII. Pro f. Dr. Anatol Lewicki } Zarys Historyi
Polski, Warszawa. Henrik Mosčioki, Dzieje porozbiovowe Litwy i Rusi, Wilno.
Adam Wolanski, Wojna Polsko-Rosyjska 1792 r., Kampanja Litevvska, Poznan,
1922. Kpneczny, Tadeusz Kosciuszko, Poznan, 1922.

175 —

davo didelių varžytinių. Zigmantui III mirus, lengvai įgijo
sostą jo sūnus Vladislovas IV, o po Vladislovo mirties jo brolis
Jonas Kazimieras. Valstybė buvo apsaugota nuo reikalo ieš¬
kotis sau svetimo karaliaus. Bet atsisakius nuo sosto Jonui
Kazimierui (1668), pasibaigė Vazų giminė, grįžo senoji rinkimo
tvarka su visu iširimu ir. savitarpe kova. Mažesnieji bajorai,
išvesti iš kantrybės didikų tariamomis suktybėmis, buvo pasi¬
ryžę burto traukimu rinktis karalių. Pagalios paskelbė karalių
pirmąjį pasitaikiusį kandidatą, nusigyvenusį, niekuo nepasižy¬
mėjusį kunigaikštį Mykolą Kaributą Visniovieckį, sūnų Jeremijo
Visniovieckio, garsaus kazokų maišytojo. Nuo to karaliaus
prasideda visiškas Lenkijos-Lietuvos valstybės puolimas. Nors
ir didelė savo žemių plotais, Lenkija-Lietuva dėl tvarkos iširimo
buvo visai susilpnėjusi ir mažai ką bereiškė kitų didžiųjų val¬
stybių tarpe. Jos per savo pasiuntinius išnaudojo tiktai Lenki¬
jos-Lietuvos jėgas saviems tikslams, papirkdamos senatorius
ir bajorus.

Jonas Sobieskis (1674—1696). Mirus Visniovieckiui, kara¬
lių tapo išrinktas Jonas Sobieskis iš lenkų didikų (Piastas), pra-
garsėjusis savo laimingais karais su turkais. Turkija buvo
užėmusi Ukrainą ir Podoliją su jos svarbia tvirtovę Kamiencu.
Dar viešpataujant Visniovieckui, Sobieskis nuveikė didelę
turkų kariuomenę prie Chocimo (1673). Tame mūšyje daly¬
vavo 12 000 ir Lietuvos kariuomenės. Dar garbingesnis buvo
Sobieskio laimėjimas prie Vienos (1683), kame, teikdamas pa¬
galbą Austrijai, sumušė didelę Turkijos kariuomenę ir išgelbėjo
apgultą Austrijos sostinę. Buvo tai mirtinas smūgis Turkijos
galybei. Lietuvos kariuomenė į tą žygį nesuskubo atvykti.
Tais laimėjimais Lenkija mažai tepasinaudojo, jų vaisius tesu¬
naudojo Sobieskio įpėdinis. Taippat nenaudinga buvo sutartis,
kurią Sobieskis, kovodamas su Turkija, turėjo padaryti su
Maskva (1676). Ta sutartimi Lenkija-Lietuva ant visados pri¬
pažino Maskvai kairiąjį Dniepro kraštą ir Kijevo miestą deši¬
niajame Dniepro krašte. Geras karininkas, Sobieskis pasirodė
silpnas valdytojas ir valstybės viduje tvarkos nesugebėjo pa¬
taisyti, todėl ji ėjo vis prie didesnio irimo.

176

Augustas II (1697—1733 m.). Mirus Jonui Sobieskiui, vėl
visame pilnume apsireiškė netvarka karaliaus rinkimuose. Ba¬
jorija siūlijo sostą tam, kas brangiau už jį mokėjo rinkikams.
Pagalios kada visų kitų kandidatų pasiuntiniai išaikvojo, bajo¬
rus bepapirkinėdami, visus pinigus, atvyko su pilnu kapšu Sak¬
sonijos pasiuntinys, ir Saksonijos kunigaikštis Fridrichas Au¬
gustas buvo išrinktas karalių (1697). Kad galėtų tapti Lenkijos
karalių, Fridrichas Augustas neseniai buvo priėmęs katalikų
tikėjimą. Kaipo Lenkijos karalius, vadinasi jisai Augustas II.
Buvo tai žmogus lengvaus būdo, be sąžinės. Kraštais, kuriuos
valdė, nesirūpino, bet netrūko jam apsukrumo ir veiklumo savo
valdžiai stiprinti.

1699 metais padaryta Karlovicuose santaika suvaldė
baisią kitą kartą Turkijos galybę. Lenkija atgavo iš Turkijos
Ukrainos dalį ir Podoliją su Kamiencu, Austrija gavo Vengriją
ir Transilvaniją. Susitaikius su turkais, suvaldžius Krymo toto¬
rius, nebereikalingi pasidarė kazokai. Seimas panaikino liku¬
sius kazokų pulkus. Delei to buvo kilę kazokų maištų.

1698 metais Augustas II, susivažiavęs su Rusijos caru
Petru Didžiuoju, be žinios savo seimo ir senato padarė su juo
sąjungą prieš Švedijos karalių Karolį XII. Lietuva-Lenkija
turėjo gauti iš Švedijos Livoniją, Rusija priėjimą prie Baltijos
jūros toliau žiemiuose. Ta sutartis įtraukė Lenkiją ir Lietuvą
į ilgą karą su Švedija. Bajorija, tikt taikos teieškodama,
nenorėjo to karo, bet jam priešindamasi, įstūmė savo kraštą į
daug blogesnį savitarpį naminį karą. Bajorijos dalis, padedant
švedams paskelbė karalių Stanislovą Leščinskį. Pen¬
kios kariuomenės: Švedijos, Saksonijos, Rusijos ir dviejų kon¬
federacijų, kartkartėmis eidamos per Lenkijos ir Lietuvos
žemes, be pasigailėjimo lupo žmonių turtą. 1705 metais Petras
Didysis buvo atvykęs Vilniun vadovauti 50 000 savo kariuome¬
nės, kuri turėjo perkirsti švedų kariuomenės susisiekimą su Li¬
vonija ir Lenkija. Jo kariuomenė šeimininkavo Lietuvoje kaip
namie, išrinko 100 000 rekrutų, uždėdavo dideles kontribucijas.

Karo pradžioje viršus buvo Švedijos karaliaus pusėje, jisai
privertė Augustą II atsisakyti nuo Lenkijos sosto. Bet 1709 me-

177

tais mūšyje prie Poltavos Petras Didysis visiškai nu¬
veikė Karolį XII. Švedijos galybė po to smūgio nebeatsigavo,
jos vieton iškilo Rusijos galybė. 1717 metais padaryta Varšu¬
voje santaika: sostas pripažinta Augustui II, jisai prižadėjo
išvesti Saksonijos kariuomenę iš Lenkijos-Lietuvos; karaliaus
valdžia dar labiau suvaržyta; kariuomenės skaičius sumažinta
iki 24 tūkstančių: 18 000 Lenkijai, 6000 Lietuvai. Caras Petras,
kaipo tarpininkas, turėjo saugoti santaikos užlaikymą, jo ka¬
riuomenė paliko Lenkijos ir Lietuvos žemėse. Nuo tų metų
galutinai Lenkijai-Lietuvai susilpnėjus, prasideda įsigalėjimas
Rusijos įtakos Lenkijos-Lietuvos valstybėje.

Augustas III (1733—1763 m.). Paskutiniais Augusto II
viešpatavimo metais didelį bajorų palankumą buvo įgijęs
„karalius išeivis“ Leščinskis, gyvenantis užsienyje. Todėl mi¬
rus Augustui II (1733), Leščinskis buvo daugumos apgarsintas
karalių. Bet atvykusi Rusijos kariuomenė privertė pripažinti
karalių Augusto II sūnų Augustą III. Buvo tai doras žmogus,
bet mažų gabumų. Prie jo Lenkijos-Lietuvos valstybė pa¬
virto lyg į kokius užeigos namus, kuriuose kaimynai, kaip
norėjo šeimininkavo. Rusijos kariuomenė, kovodama su Tur¬
kija, ėjo per Lenkiją (1737). Taippat mito Lenkijos-Lietuvos
žemėse Rusijos kariuomenė, pasiųsta prieš Prūsų karalių Fri¬
drichą II (1757). Fridrichas II rinkosi Lenkijos žemėse rekru¬
tus, vargino gyventojus kontribucijomis, užliejo kraštą netik¬
rais pinigais. Svetimiems naikinti kraštą padėjo savieji, Len¬
kijos-Lietuvos didikai, kurie vedė savo politiką, tardamiesi su
svetimomis valstybėmis, joms tarnaudami, tarp savęs vaidy-
damiesi. Bajorai visiškam tvarkos iširimui išteisinti išgalvojo
taisyklę, jog Lenkija stovinti netvarka: su silpna
valstybe nebusią niekam reikalo vesti karo, ir tuo raminda-
miesi, lėbavo, krovėsi turtus iš valstiečių baudžiauninkų darbo,
didindami jiems lažo dienas.

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764—1795). Lenkijos-
Lietuvos valstybė nuo 1717 metų tapo priklausoma nuo Rusi¬
jos. Kad ji negalėtų pasiliuosuoti iš tos priklausomybės, Rusija
neleidė įvesti reikalingų reformų. Tuo pačiu tikslu po Au-
Lietuvos Istorija. 12

178

gusto III mirties ciesorienė Katryna II Lenkijos soste pasodino
atsidavusi Rusijai Augustą Stanislovą Poniatovskį, iš lenkų
didikų. Buvo tai karalius nemažo išsilavinimo, gerai numa¬
nantis viešo gyvenimo reikalus, bet lengvaus būdo, silpnos
valios, ir Katryna II teisingai įspėjo, kad jis nedrįs jai prieš¬
tarauti ir bus paklusnus jos politikos vykintojas.

Priežastys tvarkos iširimo. Protingesnieji valstybės vyrai
matė, kad tokioje padėtyje Lenkija-Lietuva ilgai išsilaikyti ne¬
gali, ir ieškojo išeities reikalingų reformų įvedime. Pamatinė
valstybės yda buvo perdaug didelis vieno luomo, bajorijos,
įsigalėjimas. Ji prisisavino sau visas teises, išgavo sau
daugybę visokių laisvių, atėmė valdžią iš karaliaus ir vyriau¬
sybės. Valstybę valdė būk tai seimas, leisdamas įstatus, skir¬
damas aukštuosius valdininkus, bet nei seimams bajorai ne¬
norėjo pripažinti valdžios. Per savo pavietinius seimelius ba¬
jorai, rinkdami atstovus į seimus, duodavo jiems įsakymų, ko
jie turi reikalauti seime, kokios nuomonės laikytis, ant ko nesu¬
tikti. įėjo į paprotį, jog seimų nutarimai turi būti daromi visų
balsais. Pavietų atstovai atvažiuodavo į seimą jau su nutari¬
mais ir tuo labai apsunkindavo gerą įstatų prirengimą. Jei
koksai vienas atstovas išreikšdavo savo prieštaravimą, tai
viso seimo nutarimas nustodavo tvirtumo. Ta teisė vienu balsu
sustabdyti visų kitų nutarimus vadinosi liberum veto. Taip
elgdamiesi bajorai manė palaiką kuodidžiausią laisvę, bet
ištikrųjų buvo tai kuodidžiausia prievarta, kada vienas rėksnys
arba parsidavėlis galėjo visų nutarimus sustabdyti.

Balsą seimeliuose turėjo netiktai žemę valdantieji bajorai,
bet ir bežemiai. Didieji ponai laikydavo savo dvaruose, kaipo
tarnautojus ir visokius valdininkus, daugybę smulkiųjų bajorų,
bežemių ir mažažemių, ir su tų bajorų pagalba ką norėdavo,
galėdavo nutarti seimeliuose, o paskui ir seimuose. Taigi
ištikrųjų valstybę valdė ne visi bajorai, kaip jie manė, bet di¬
dieji ponai, kurie tarp savęs vaidydamiesi, visos valstybės
tvarką ardė. Nebuvo jokios valdžios suvaldyti diduomenės
sauvaliai. Seimai nuo septynioliktojo amžiaus pusės dažnai
nieko nenutarę išsiskirstydavo, dėlto kad atsirasdavo ir tokių

179

atstovų, kurie, papirkti kokio nors didiko arba svetimos valsty¬
bės, išreiškdavo savo liberum veto arba pasipriešinimą ir
niekais paversdavo viso krašto nutarimus. Taigi seimas,
įstaiga, kuri turėjo tvarkyti visą valstybės veikimą, buvo pati
priėjusi prie anarchijos.

Trūko taippat valdžios,* kuri vykintų įstatus, seimo nuta¬
rimus. Karaliaus valdžia beveik nieko nebereiškė. Jau
1548 m. per seimą galimas buvo toks paprasto bajoro atsilie¬
pimas į karalių Zigmantą II: „Jūsų Majestotas nėra imperato¬
rius, bet tikt karalius, ir tai ne pats vienas, bet drauge su savo
patarėjais, kurie taippat, kaip Jūsų Majestotas, yra prisiekę
ginti ir sergėti krašto teises, kurių vykintojais ir aiškintojais
privalo būti kartu su Jūsų Majestotu.“ Paskui karaliaus val¬
džia buvo dar labiau suvaržyta. Ministeriai ir kiti aukštesnieji
valdininkai buvo skiriami visam amžiui, neprašalinami, nors ir
būtų pasirodę netinkantys užimamai vietai.

Trūko ir reikalingų išteklių valstybės aparatui palaikyti.
Bajorai nenorėjo mokėti mokesčių, ir valstybė negalėjo laikyti
didesnės kariuomenės, o be ginkluotos jėgos negalėjo nei viduje
tvarkos palaikyti, nei atsiginti nuo kaimynų, kurie visi jau buvo
įvedę pas save dideles nuolatines kariuomenes. Toje absoliu¬
tinio monarchizmo gadynėje visos kitos valstybės buvo suda¬
riusios tvirtą centralę valdžią, savo galybę rėmė didelėmis viso
krašto gyventojų miniomis. Tiktai viena Lenkijos-Lietuvos
valstybė po senovei patiems bajorams tepripažino politines
teises, iš jų vienų norėjo sudaryti tautą ir valstybę, paliko
aštuonioliktajame amžiuje įstatus ir tvarką penkioliktojo ar
šešioliktojo amžiaus, norėjo gyventi be tvirtos valdžios. Toks
atsilikimas valdymo formoje darė Lenkijos-Lietuvos valstybę
silpna, ir ji negalėjo išsilaikyti, apsupta iš visų pusių galingų
valstybių.

Pirmasis padalinimas. Renkant karalių Poniatovskį, pa¬
vyko artimai karaliui Čartoriskių giminei išgauti seime patvir¬
tinimą kaikurių permainų, įvedančių geresnę tvarką. Seimuose
ūkio dalykai turėjo būti nutariami balsų daugumu. Rusijos
pasiuntinys, turėjusis Varšuvoje didelę valdžią, pradžioje pa-

12 *

180

dėjo Čartoriskiams, paskui gi pamatęs, jog Čartoriskiai nori ne
Rusijos reikalams tarnauti, bet savistovę politiką vesti, ėmė
kliudyti jų sumanymų vykdinimą. Čartoriskiai ketino paduoti
seimui sumanymą panaikinti liberum veto. Tada Rusija iškišo
disidentų klausimą. Jų skaičius Lenkijoje ir Lietuvoje
buvo labai mažas. 1733 m. seimas buvo susiaurinęs jų teises,
uždrausdamas jiems užimti vietas seime, tribunoluose ir kai-
kuriose kitose savivaldybės įstaigose. Kitose ne katalikų val¬
stybėse katalikai buvo daug labiau suvaržyti. Lietuvoje disi¬
dentų konfederacijos priešakyje stovėjo Jonas Grabauskas,
generolas, taigi praktikoje disidentai užimdavo ir labai aukštas
vietas, jų teises varžantys įstatai nebuvo griežtai vykinami.
Tačiau ir toks kitatikių teisių suvaržymas anoje plintančio
liberalizmo gadynėje buvo labai nepopulerus ir davė progos
Rusijai įsikišti į Lenkijos vidaus reikalus. Katryna II, susita¬
rusi su Prūsijos, Anglijos ir Danijos vyriausybėmis, išvieno
pareikalavo disidentų ir katalikų teisių sulyginimo.

Rusijos kišimąsi į valstybės vidaus reikalus bajorija pa¬
laikė savistovybės įžeidimu, bet dėl menko išsilavinimo mažai
tenusimanydama politikos klausimuose, kurstant Rusijos pa-
siuntiniuki Repninui, savo nepasitenkinimą nukreipė prieš ka¬
ralių ir Čartoriskius, steigė prieš juos konfederacijas, reikalau¬
dama palikimo liberum veto. Karalius, bijodamas netekti sosto,
priėmė visus Rusijos reikalavimus. Repninas Varšuvoje
areštavo ir išsiuntė Rusijon 4 atstovus, kurie per seimą labiau¬
siai priešinosi Rusijos įtakai. Konfederacinis Varšuvos seimas
1768 m. pripažino lygias teises disidentams, patvirtino pama¬
tines valstybės laisves su liberum veto ir tų laisvių sergėtoja
padarė Katryną II. Taip pati Lenkijos-Lietuvos valstybė pri¬
pažino savo priklausomybę nuo Rusijos ir atėmė sau galimybę
be Rusijos sutikimo įvesti reikalingas reformas.

Bajorija, nepatenkinta priklausomybė nuo Rusijos, Rep-
nino savavalia ir teisių pripažinimu disidentams, sudarė kon¬
federaciją Bare, atkreiptą ne tikt prieš Rusiją, bet ir
prieš karalių, kurį norėjo detronizuoti. Prieš konfederatus
Rusija suorganizavo Ukrainoje haidamakus, kurie išskerdė

181

apie 200.000 Lenkijos gyventojų. Pačiame Humanės mieste
žuvo 20 000 žmonių. Taip pietuose Baro konfederacijos vei¬
kimas tapo paraližuotas, bet kitur ji išsiplėtė. Lietuvoje Baro
konfederacijos šalininkams vadovavo Mykolas Pacas ir Ka¬
rolis Radvilas. Pasklidę po visą kraštą mažais būreliais kon¬
federatai per 4 metus kovojo su Rusijos ir karaliaus kariuo¬
mene. Pagalios Rusija, Prūsija ir Austrija, 1772 metais sutarė
pasidailyti susilpnėjusios neramios valstybės kraštais: Prū¬
sija užėmė žemes palei žemutinę Vyslą, Varmiją ir
Notecos paupį; Rusija pasiėmė Lietuvos žemes anapus
Dauguvos ir Berezinos: Polocko, Vitebsko, Mogi-
levo; Austrije Galicijos kraštą.*)

Lenkijos Lietuvos valstybė neteko tokiu būdu 3860 kvadratinių mylių,
su keturiais su viršų milionais gyventojų. Didžinasias plotas teko Rusijai.
Prie Leukijos-Lietuvos liko 9438 kvadratinių mylių žemės su pusaštuntu mili-
onu gyventojų.

Valstybės, dalyvavusios pirmajame pasidalinime, pavedė
tam tikrai komisijai sustatyti naują konstituciją Lenkijos-Lietu¬
vos valstybei. Pagal tą konstituciją Lenkija-Lietuva negalėjo
turėti kariuomenės daugiau negu 30 tūkstančių. Kad bajorai
nesiskųstų dėl mokesčių sunkumo, karališkos žemės turėjo būti
atiduodamos nuomon, kad iš jos sudarytų dauguma valstybei
reikalingų pajamų. Visiems valstybės reikalams vesti prie
karaliaus pastatyta taryba iš 36 žmogystų. Ji dalinosi į penkis
departamentus arba ministerijas ir vedė visus valstybės reika¬
lus. Karalius tebuvo tiktai jos pirmininkas.

Nors tos tarybos įsteigimas sumažino karaliaus valdžią,
bet gi Lenkija-Lietuva susilaukė šiokios tokios tikros valdžios,
kurios paskutiniu laiku beveik visai nebuvo. Pirmasis padali¬
nimas daugeliui bajorų atidarė akis, parodė, prie ko veda val¬
džios stoka. Per pirmojo padalinimo sumaiščius išgaišo daug
parsidavusių svetimoms valstybėms veikėjų, padidėjo gi skai¬
čius tų, kurie norėjo valdžios sustiprinimo ir su tuo geresnės
tvarkos. Imta rūpintis ją įvesti, nors sunkus tai buvo darbas.

*) Žiūrėk 5 žemlapį.

182

Viena, Rusija turėjo Lenkijoje daug savo apmokamų šalininkų,
kliudančių permainų vykinimą, antra, dauguma bajorų vis dar
aklai laikėsi senovės netikusios tvarkos. Kada 1780 metais
per seimą buvo paduota patvirtinti nauji įstatai, kuriais norėta
suteikti kaikurie palengvinimai valstiečiams, tai bajorai ėmė
rėkti, kad norima baudžiauninkus padaryti bajorais, o bajorus
baudžiauninkais, ir seimas užgynė kitą kartą duoti patvirtinti
panašius sumanymus.

Nauja Konstitucija. Pirmasis padalinimas buvo visai neti¬
kėtas. Daugelis ir senųjų laisvių gynėjų suprato, kad val¬
stybė netikt negali netvarka laikytis, bet eina prie tikriausios
pražūties. Reformų šalininkai, naudodamiesi tuo, kad Rusija
buvo užimta karu su Turkija, iširo Rusijos sąjunga su Prūsija,
nutarė įvesti kaikurias permainas valstybės valdyme. Rusijos
pasiuntinys pasitenkino prieštaravimo išreiškimu, negalėdamas
iuo tarpu palaikyti ginkluota jėga savo protesto. Susirinkusis
1788 m. ketverių metų seimas geriau sutvarkė mokesčių ėmi¬
mą. Kariuomenės skaičius nutarta padidinti iki 100 000, bet
ištikrųjų tebuvo padidinta iki 45 tūkstančių. Padaryta sutartis
Su Prūsija (1790), kuri išreikalavo, kad Rusija ir Austrija
išvestų savo kariuomenę iš. Lenkijos-Lietuvos ribų. Suteikta
didesnės teisės karališkų miestų gyventojams. Pagalios suma¬
nyta įvesti nauja konstitucija (1791). Senovės šalinin¬
kai priešinosi naujos konstitucijos įvedimui. Todėl ji slaptai
prirengta, ir kada senovės šalininkų dauguma buvo išvažinėjusi
per Velykų šventės namo, gegužės 3 dieną 1791 metais įteikta
ji seimui, kurs tuojau ją ir patvirtino. Naujoji konstitucija pri¬
pažino valdžią įstatams leisti seimui, į kurį atstovus renkant
teturi balsą žemę valdantieji bajorai (nemažiau 10 dubų).
Seimo nutarimai daromi balsų dauguma, liberum veto panai¬
kinama. įstatų' vykdymas pavesta karaliui ir jo skiriamiems
ministeriams. Karalių rinkimas paliktas, tačiau toliau turėjo
būti renkama ne patsai karalius kiekvieną kartą, bet viešpatau¬
janti giminė, iš kuriuos, mirus karalius, jo vietą turėjo užimti
jo įpėdinis. Nauja konstitucija panaikino Lietuvos uniją su Len-

183

kija, atskiras Lietuvos valstybės teises, Lietuva turėjo tapti
paprasta 'bendros valstybės provincija.

Antrasis padalinimas. Pačiame Seime pasipriešinimas
naujai konstitucijai buvo nedidelis. Bet senovės šalininkai ne-
nusileidė ir pasiuntė i Peterburgą ciesorienei Katrynai II pra¬
šymą grąžinti senąją tvarką. Rusija kaip tiktai tuo laiku buvo
laimingai pabaigusi karą su Turkija, todėl galėjo užsiimti Len¬
kijos reikalais. Prūsija, pamačiusi, kad geruoju negaus iš Len¬
kijos Dancigo it Torno miestą, pradėjo tarybas dėl naujo Len¬
kijos-Lietuvos padalinimo. Senovės šalininkai susijungę pa¬
skelbė Targovicos miestelyje konfederacijos manifestą,
steigė pavietines bajorų konfederacijas naujai įvestajai tvarkai
išgriauti. Tarp kitų jos punktų buvo įdėtas reikalavimas grą¬
žinti Lietuvai jos atskiros teisės, unijos pripažintos. Gal dėlto
daugelis lietuvių veikėjų dėjosi prie Targovicos konfederacijos.

Targovicos konfederacijai palaikyti Rusija pasiuntė kariuo¬
menę. Lietuvon ją vedė Simonas Kosakauskas. Jis suorgani¬
zavo Vilniuje visuotiną Lietuvai Targovicos konfederaciją,
pasiskelbė Lietuvos kariuomenės hetmanu. Lenkijos-Lietuvos
kariuomenė stojo i kovą gintis, bet neturėjo gerų vadų. Lie¬
tuvos kariuomenės vyriausias vadas Liudvikas, Virtembergiš-
kis kunigaikštis, pasirodė besąs parsidavęs Rusijai. Karalius
gavęs Katrynos II paliepimą, susijungė su Targovicos konfe¬
deracija ir įsakė sustabdyti pasipriešinimą. Paskui karalių
pasekė dauguma ministerių ir kitų žymiųjų vyriausybės atstovų.
Dauguma karininkų, nepatenkintų karaliaus pasielgimu, atsi¬
traukė iš kariuomenės ir išvažiavo užsienin. Paskui juos išva¬
žiavo užsienin daugelis naujos konstitucijos šalininkų. 1793 me¬
tais padaryta antras padalinimas. Rusija pasiėmė Minsko,
Volynijos ir Podolijos kraštus, Prūsija didžiąją
Lenkiją su Poznanio miestu.

Trečiasis padalinimas. Po antrojo padalinimo Lenkijos-
Lietuvos valstybė teišsilaikė vos kelius mėnesius. Kariuome¬
nės sumažinimas Lenkijai iki 8866 žmonių, Lietuvai iki 6584
iššaukė naują sukilimą, paskelbtą Krakove 1794 metais.
Kariuomenės vadovu ir visos sukilimo vyriausybės aukščiau-

184 —

siuoju viršininku, tikru diktatorių, buvo išrinktas generolas Ta¬
das Kasčiuška, pragarsėjusis kare Amerikoje. Jo paskelb¬
tas atsišaukimas, kviečiantis visus, neišskiriant ir valstiečių,
į kovą ginti žūstančios tėvynės, rado pritarimo ir Lietuvoje.
Pulkininkas Jokūbas Jasinskis netikėtu užpuolimu naktj paėmė
Vilnių. Pateko j nelaisvę apie 1000 ten stovėjusios Rusijos
kariuomenės su savo viršininkais. Antanas Vaitkevičius, surin¬
kęs Telšių apskrityje kariuomenės, paėmė Liepojų, kame gavo
amunicijos, sukilimą praplėtė Kurše. Bet atėjus didesnėms
Rusijos kariuomenės jėgoms, Vilnius buvo atimtas. Prie M a -
ciejovičių Rusijos generolas Ferzenas sumušė ir paėmė ne¬
laisvėn Kasciušką, Suvorovas užėmė Varšuvą. 1795 metais
įvyko trečiasis ir paskutinis Lenkijos ir Lietuvos valstybės
padalinimas. Rusija gavo Kuršą ir žymią Lietuvos
dalį, su Kaunu ir Vilnių; Austrija Krakovo ir
Liublino žemes iki Bugui, Prūsiją Lietuvos
Užnemunį ir likusias Lenkijos žemes su Varšuvos
miestu. Taip drauge su Lenkija neteko nepriklausomybės Lie¬
tuva, išbuvusi unijoje su Lenkija 224 metus.

Rusija išviso paėmė iš buvusiosios Lenkijos-Lietuvos valstybės 8500
kvadratimų mylių su 6 '/ 3 milijonu gyventojų, Prūsija 2700 kvadratinių mylių
su 3 milijonais gyventojų ir Austrija 2100 kvadratinių mylių su 4, 275 000
gyventojų.

Paskutinis karalius Poniatovskis turėjo atsisakyti sosto ir buvo apgyven¬
dintas Gardine po priežiūra Lietuvos generalgubernatoriaus Riepnino. Mirus
Katrynai II, ciesorius Paulius I parsikvietė jį Peterburgan, kame Poniatovskis
ir pabaigė savo gyvenimą 1798 m. Kasciušką, Pauliaus paliuosuotas iš nelai¬
svės, kaikurį laiką gyveno Francijoje, užsiėmęs organizavimų Lenkijos
legionų. Mirė Švaicarijoje 1817 m.

Lietuvos vidujinis stovis 1569—1795 metais.
Bažnyčia. *)

Šiuo laiko tarpu katalikų Bažnyčia Lietuvoje, galutinai
nuveikusi protestantus, susilaukė didesnės ramybės, daugiau

*) K Motiejus Wolonczewskis, Žemaitiu Wiskupistė. St. Czerski , Opis
Žmudzkiej Dyecezyi. Wilno, 1830. Ks. J. kurczewski , Biskupstwo Wilenskie.
Sinodus Dioecesana Vilnensis a Michaele Joanne Zenkovicz habita 1744*
Epistola Pastoralis Brzostoviensis.

Piešė ATVirelimiRiS GoOfg W . terma n o aur;

185

galėjo užsiimti savo vidujiniais reikalais. Didikai, sugrįžę iš
protestantų prie katalikų Bažnyčos, lyg tartum stengdamiesi
atitaisyti savo nuklydimus, už priedermę ir garbę sau laikė
statyti katalikams bažnyčias. Tuo laiku Lietuvoje pastatyta
daug naujų bažnyčių, vietomis labai gražių ir brangių. Jos lig-
šiol tebepuošia mūsų kraštą. Kaip žymus buvo bažnyčių skai¬
čiaus pakilimas, galima numanyti iš to, jog tapdamas Žemaičių
vyskupu (1575 m.) Giedraitis savo vyskupijoje terado 8 baž¬
nyčias (kitos liko be kunigų arba buvo atimtos protestantų),
o vyskupas Hlijaševičius paliko (1633 m.) Žemaičiuose 70 baž¬
nyčių, neskaitant koplyčių. Katalikai, turėdami arčiau bažny¬
čių, dažniau galėjo jas lankyti, žmonės galėjo geriau išmokti
tikėjimo dalykų, aprūpinti savo dvasios reikalus. Bažnyčios
labai nukentėjo per švedų užpludimą septynioliktajame ir
aštuonioliktajame amžiuje. Švedų kariuomenė degino bažny¬
čias, plėšė bažnytinius rubus ir kitus brangesniuosius daiktus,
daug kunigų išžudė. Taippat nemažai bažnyčios nukentėjo tuo
laiku ir nuo Maskvos kariuomenės. Delei karų ir paskui juos
einančio bado atsirado baisi maro liga, kuri labai tuomet pra¬
retino Lietuvos gyventojus. Daug išmirė jėzuitų ir kitų kunigų,
kurie lankė maru sergančius žmones.

Šiuo laiko tarpu vyskupai šaukdavo vyskupijų susirinki¬
mus, kurie tarėsi apie geresnės tvarkos įvedimą bažnyčios
valdyme, krikščioniško mokslo skelbime, apie blogų papročių
panaikinimą.

Tais laikais žmonės labai tikėjo į visokius burtus ir žavė¬
jimus, ir kartais tamsūs neišmanėliai bereikalingai vargindavo
nekaltus žmones, įtariamus žavėjimuose. Tikėjimas į burtus
buvo tuo laiku plačiai pasklydęs Vokietijoje, buvo jo ir Lietu¬
voje. Bažnyčia stengėsi panaikinti varginimą, kartais ir žu¬
dymą tariamųjų burtininkų ir žavėtojų. Vilniaus susirinkimas,
atliktas prie Ženkovičiaus vyskupo (1744), užgynė plukdyti
ištyrimui žavėtojus, be žinios klebono arba vyskupo įgaliotinio.
Tokį pat užgynimą kankinti žavėtojus išleidė (1710) Vilniaus
vyskupas Brzostauskis. Žemaičių vyskupas Karpis skaudžiau¬
siai uždraudė (1737) neteisingai kaltinti ir teisti tariamuosius

186 —

žavėtojus. Susirinkimas 1751 m. pavedė tiktai kunigams tyri¬
nėjimą bylų dėl žavėjimo, įsakė kunigams per pamokslus aiš¬
kinti, jog raganų ir žavėtojų nėra, jog tai tiktai tamsių žmonių
prasimanymas.

Tuo laiku žymiai pakilo Lietuvoje vienuolių skaičius, ne¬
tiktai jėzuitų, bet ir bernadinų, karmelitų, pranciškonų, domini¬
konų ir kitų. Daugelyje vietų prie vienuolynų buvo laikomos-
mokyklos.

Katalikų tikėjimas vėl tapo viešpataujančiu visoje Lietu¬
voje ir Lenkijoje, kitokio tikėjimo gyventojų, jei neskaityti
žydų, nedaug tebuvo likę. Dauguma rusų stačiatikių buvo jau
susivieniję su katalikų Bažnyčia, priėmę uniją. Tiktai Mogi-
levo vyskupijoje turėjosi, palaikomas Rusijos, nedidelis stačia¬
tikių skaičius.

1582 metais įvesta Lietuvoje naujasis kalendorius, papos
Gregoriaus XIII pataisytas. Išbuvo jisai iki 1799 metų, kada,
įsakant Rusijos vyriausybei, vėl primesta senasis kalendorius.

Mokyklos.*)

Lietuvos jaunimo mokinimą nuo šešioliktojo amžiaus į
savo rankas buvo paėmę jėzuitai. Tame švietimo darbe juos
palaikė karalius Steponas Batoras, Zigmantas III, vyskupai ir
didikai. Trumpu laiku jėzuitų kolegijų atsirado visuose Lietu¬
vos kraštuose.

Jėzuitai, pradžioje parodžiusieji daug veiklumo mokyklų
vedime, ilgainiui nebeturėdami konkurencijos, mažiau besirū¬
pino savo mokyklomis, žymu jų puolimas. Beto jėzuitų įstai¬
gos labai nukentėjo dėl karų, kurie 1648—1717 metais naikino
visą Lietuvą. įsibrovusi Švedijos ir Maskvos kariuomenė sude¬
gino daug mokyklų triobesių, išgrobstė turtą, nuo atsiradusio
per karą maro išmirė daug mokytojų. Mokslas XVII amžiuje

*) Lukaszewicz y Historya szkol w Koronie i w Wielkiem Ks. Litewskiem
až do roku 1794. Poznan 1849. K M. Wolonczewskis y Žemaitiu Wyskupiste,
Ks. J. Kurczewski f Biskupstwo Wilenskie. Ks. St. Zalęski y Jezuici w Polsce.
Krakow, 1908 (sutrumpintoji laida).

^ — 187 —

Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, dėl karų buvo
žymiai kritęs.

Septynioliktojo amžiaus pradžioje Romoje buvo įsteigta
kunigų piorų draugija, kuri vakarų Europos kraštuose greitai
pagarsėjo geru mokyklų vedimu. Karalius Vladislovas IV
pargabeno jų i Varšuvą. Stanislovas Konarskis Lenkijoje su¬
tvarkė gražiai piorų mokyklas. 1723 m. jie įsikūrė Lietuvoje,
atidarė savo gimnaziją, pirmiausiai Vilniuje, o ilgainiu ir kituose
Lietuvos miestuose: Geranonuose, Panevėžyje, Ukmergėje,
Raseiniuose, Želvoje ir kitur.

Jėzuitų kolegijose buvo 5 klasės. įžanginės klasės, kur
būtų mokinama skaityti ir rašyti, prie jėzuitų kolegijų nebuvo.
Prie didesniųjų kolegijų buvo filosofijos (logikos, etikos, mate¬
matikos, fizikos) kursų, jie trukdavo 3—7 metus, vietomis buvo
ir teologijos kursų, bet nedidelis mokinių skaičius tų kursų tepa¬
siekdavo. Daug buvo mokinama senoviškųjų kalbų, lotynų ir
graikų, paskui ir naujųjų (vokiečių ir prancūzų), visuotinos isto¬
rijos ir geografijos. Mokslas buvo suteikiamas dovanai, pri¬
iminėta ir neturtingi vaikai. Didikų vaikai atsiveždavo sau
patarnauti ekonomų sūnų, kurie drauge mokinosi. Todėl Kra-
kovo akademija kaltino jėzuitus už tai, kad jie be jokio skir¬
tumo priimą į savo mokyklas miestiečių ir sodiečių vaikus ir
tuo bereikalingai atitraukią juos nuo prekybos ir arklo. Pijorų
mokyklose buvo septynios klasės. įžanginėje klasėje mokinta
skaityti ir rašyti. Mokslas taippat kaip ir pas jėzuitus buvo
suteikiamas dovanai, taippat buvo priimami ir neturtingų tėvų
vaikai. Pijorai įvedė žymias permainas mokinime, padidino
valandų skaičių matematikai, gamtos mokslams, istorijai, geo¬
grafijai. Jėzuitai, nenorėdami pasilikti, irgi turėjo tą patį pa¬
daryti. Jėzuitai daugelyje vietų geriau mokino, dėlto kad
turėjo daugiau mokytų kunigų ir didesnius išteklius geriau
mokykloms įtaisyti. Pradžioje Augusto III viešpatavimo
(apie 1733 metus) Lietuvos provincijoje (su Mozūrija) jėzuitų
buvo 1144, pijorų 200. Daugelis ir kitų vienuolių prie savo vie¬
nuolynų turėjo aukštesnių mokyklų.

188

Pradinės mokyklos buvo steigiamos ir prižiūrimos parapi¬
nių kunigų. Mokyta jose skaityti ir rašyti. Kiek buvo tų
mokyklų, sunku pasakyti. Galima spėti, jog kiekviename mie¬
stelyje buvo pradinė mokykla, kaikur po kelias. Buvo taipogi
ir sodžiuose prie bažnyčių mokyklų. Vyskupas Jurgis Tiške¬
vičius pargabeno į Žemaičius kunigų dominikonų ir karmelitų,
tikėdamasis, jog jie užsiims žmonių švietimu, liepė laikyti
prie bažnyčių mokytojus. Didikai Hieronimas Valavičius,
Jonas Karolis Chodkevičius ir Povilas Sopiega žmonėms
šviesti įkūrė keletą bernardinų vienuolynų. Vilniaus vyskupi¬
joje mokyklas steigti prie parapinių bažnyčių įsakė dvasiškijos
susirinkimas 1526 metais. Iš Zigmanto Augusto ir Zigmanto III
laikų daug yra užsilikusių dokumentų, kuriais užrašoma turtai
mokykloms laikyti prie bažnyčių. Po namus mokydavo visokie
daraktoriai. Bajorai mažai tesirūpino žmonių švietimu, kartais
net būdavo jam priešingi, bijodami, kad baudžiauninkai, išmokę
skaityti ir rašyti, neimtų ieškoti didesnės laisvės ir neišbėgiotų.
Beto baudžiauninkai labai buvo apsunkinti darbais, suvargę,
taigi sunkiai tegalėjo leisti savo vaikų į mokyklas. Po karų
su švedais ir paskui užėjusio maro mokyklų skaičius labai
sumažėjo.

Edukacijos Komisija. 1773 metais buvo panaikintas jėzuitų
įstatas, ir jie turėjo uždaryti savo mokyklas. Dideli jėzuitų tur¬
tai, pigiai apskaitant, siekusieji 40 milionų lenkiškų auksinių,
atiteko Edukacijos Komisijai, kuri tapo lyg kokia švietimo mini¬
sterija visai valstybei. Jos nariai, bepardavinėdami tuos tur¬
tus, žymią jų dalį išgrobstė, bet ir tai dar iš jėzuitų turtų susi¬
darė didelė pinigų suma mokykloms užlaikyti. Edukacijos ko¬
misija savo žinion paėmė buvusias jėzuitų ir kitų vienuolynų
mokyklas, jos pasidarė valstybinės ir pasaulinės. Buvusioji
Vilniuje jėzuitų akademija tapo pertaisyta į vyriausiąją Lietu¬
vos mokyklą, mokslai joje nuo to laiko imta išguldinėti nebe-
lotyniškai, bet lenkiškai.

Buvusioji jėzuitų akademija sureformuota ir pavadinta
Vyriausia Lietuvos Mokykla. Dėstomoji kalba vieton lotyniš-

189

kosios įvesta lenkiška. Suorganizavęs tą mokyklą atidarė
1781 m. pirmasis jos rektorius, buvusis jėzuitas, garsus astrono¬
mas, Martynas Počobutas Odlianickis. Tos mokyklos tarybai
buvo pavesta valdyti visos Lietuvos mokyklos, padalytos tri¬
mis apygardomis: Vilniaus arba Lietuvos, Minsko arba Balta¬
rusijos ir Žemaičių. Kiekvienoje apygardoje buvo įsteigta po
1 šešių klasių apygardinė mokykla (szkola wydziatowa) su
7 metų'kursu ir po kelias trijų klasių paapygardines mokyklas
(szkola podwydziatowa) su šešių metų kursu. Tokių mokyklų
Lietuvoje išviso buvo 21. Edukacijos Komisija, pasidavus'
viešpatavusiai tuomet racionalizmo srovei, norėjo sumažinti
mokyklose Bažnyčios įtaką. Vieton tikybos mokinimo įvesta
doros arba naturalės etikos aiškinimas. Tikybinius motyvus
stengiasi pakeisti motyvais naudos, kurią privatiniame ir vie¬
šame gyvenime duoda geri darbai. Dauguma pamaldų mo¬
kyklose buvo panaikinta, liko tikt malda prieš pamokas. Baž¬
nyčioje laikyti Mišioms, kurių mokiniai kasdien klausė, ir sakyti
šventomis dienomis pamokslams buvo prie mokyklų kapelionai.
Mokytojais turėjo būti pasauliniai žmones, bet kadangi jų be¬
veik neatsirado, tai po senovei mokino buvusieji jėzuitai ir kiti
vienuoliai.

Jėzuitų kolegijos Lietuvoje buvo:

Vilniuje akademijos kolegija su seminarijomis, bendrabučiais, novi¬
ciatu ir kitomis centralėmis įstaigomis. 1604—1609 m. buvo pastatyta labai
graži šv. Kazimiero bažnyčia, bent kiek vėliau šv. Ignaco bažnyčia. Prie Vil¬
niaus kolegijos buvo spaustuvė, dovanota jėzuitams Radvilo NaŠlaižėlio (1580),
paskui praplatinta, ir didelė biblioteka. Jai paliko savo turtingą knygyną
karalius Zigmantas Augustas, padidino jį savo dovanomis karalius Steponas
Batoras, Vilniaus vyskupai, didikai Sopiegos ir kiti. Del karų, Vilniaus oku¬
pacijos mokslas du kartu, 1654—1662 ir 1706—1711 metais buvo pertrauktas.
Mokyklų įstaigos per karus labai sumenkėjo, knygos ir kitoks turtas išgrobs¬
tyta. Po jėzuitų įstato kasatos, visas jų mokyklų įtaisymas atiteko Edukacijos
Komisijai.

Kolegiją Kaune įsteigė trys broliai Kojalavičiai, Kauno piliečiai, paskui
jėzuitai. Žemesnės mokyklos atidarytos 1648 m., humaniorų, retorikos ir
filosofijos mokinimas 1650—1653 m. 1655 metais kazokai visa sunaikino.
Pilnas gimnazijos mokslas vėl atgaivintas 1664—1678 m , filosofijos kursas
1725 m. Prie kolegijos 1750—1759 m. pastatyta graži bažnyčia, 1761—1768 m.
dideli kolegijos mūrai. Edukacijos Komisija laikė juose paapygardinę mo-

190

kyklą. Bažnyčia 1824 m. pertaisyta į cerkvę. 1923 metais savo senąją bu¬
veinę vėl paėmė sugrįžę jėzuitai.

Rūpinantis Žemaičių vyskupui Merkeliu Giedraičiui 1607 m. Kražiuose
buvo įsteigta jėzuitų rezidencija, ilgainiui permainyta į kolegiją. Rei¬
kalingą turtą užrašė Radvilas Našlaitėlis ir Jonas Karolius Chodkevičius.
Gimnazija atidaryta 1616., flosofijos kursai prie jos 1729 m. Kaikurį laiką
tenpat buvo kunigų seminarija Žemaičių vyskupijai. Edukacijos Komisija
jėzuitų gimnaziją pertaisė į apygardos piokyklą. 1719 m. ją paėmė Kolainių
karmelitai, 1817 m. Vilniaus universitetas, 1842 m. Rusijos vyriausybė tą
gimnaziją perkėlė į Kauną.

Stanislovas Beinartas įsteigė jėzuitams kolegiją Pašiaušėje (1654).
Sunaikino ją Maskvos ir Švedijos kariuomenė. Praėjus karams gimnazija
tapo atgaivinta, 1737—1759 pastatyti kolegijos mūrai ir bažnyčia, sugriauta
1840 m.

1708 m. Zodiškyje — (Ašmenos apskv.) jėzuitų kolegiją įsteigė Barbora
Minkevičienė, prašant sūnui jėzuitui. Mokyklą sunaikino Maskvos kariuomenė
1734 m.

1783 metais vidutinėse Lietuvos ir Lenkijos mokyklose mokinių buvo apie
20000. Kadangi visoje valstybėje gyventojų tuomet buvo skaitoma apie
8 milionus, tai vienas vidutinės mokyklos mokinys atseidavo 400 gyventojų.
Iš to matyti, kad apšvietimo tuomet gerokai būta prasiplatinusio, tiktai labai
nevienodai: vidutinėse mokyklose mokinosi daugiausia bajorų vaikai.

Gyventojų papročiai ir užsiėmimas.*)

Gyventojų skaičius. Lietuvoje ir Lenkijoje 1791 metais gyven¬
tojų skaičius, pagal Korzono apskaityma, siekė 8790000 galvų. Pagal luomus
taip dalijosi: dvasiškių 50000 (tame skaičiuje Rymo katalikų 10000, unitų ir
stačiatikių 40000), bajorų 725000, totorių 50000, miestiečių-krikščionių 500000,
žydų 900000, armėnų, graikų ir kitų 100000, sentikių 100000, valstiečių 6365000*
Tarp valstiečių buvo laisvų 1000000, karališkų (paties karaliaus valdomų)
190000, seniūnams atiduodamų 840000, dvasiškuos 921000, bajorų 3404700.
Kiek skyrium buvo gyventojų didžiojoje Lietuvos kunigaikšijoje? Pagal Mo-
šinskio apskaitymą, Lietuvoje valstiečių, miestiečių ir žydų buvo 2388020.
Pagal Rusijos vyriausybės apskaityma, 1796 metais Vilniaus gubernijoje, va¬
dinasi, buvusioje prie rusų Kauno ir Vilniaus gubernijoje, be apskričių Lydos,
Vileikos ir Disnos, taigi maždaug etnografiškojoje Lietuvoje be užnemunio,
valstiečių visokios rūsies buvę 731611, tame skaičiuje prie žemės neprirašytų,
nuomininkų, kolonistų ir kitokių laisvų valstiečių 205 995. Miestiečių Lietu¬
voje buvo daug mažiau, negu Lenkijoje.

') Korzon . Dzieje wewnętrzne Polski. Lukciszewiez } Historya szkoh

191

Žemės ūkis. Svarbiausias gyventojų užsiėmimas buvo
žemės ūkis. Didikai nebuvo pripratę išmintingai sunaudoti
pinigus, daug daugiau jų praleisdavo bereikalingai puikybei,
negu kitų Europos kraštų didikai.

Tie pinigai daugiausiai iš žemės buvo surenkami. Rodo tai prekybos
sąskaitos. 1792 metais nuo 1 kovo iki 1 rugsėjo išgabenta iš Lietuvos javų
beveik už 8 milionus auksinių, pluokšto (linų ir kanapių) už 8 su viršų mi-
lionus auksinių, vaško už 114989 auks., galvijų už 609193 auks., arklių už
162810 auks. viso labo už 22 milionu auksinių. Iš kitų kraštų parsigabenta
prekių už 18 milijonų auks. Per metus Lietuvos išgabenimas turėjo siekti
mažiausia 34 milionų auksinių, įgabenimas 38 milionų auks. Prekyba dau¬
giausia buvo vedama su Prūsais.

Dora. Žmonių doros tuo laiku būta gana aukštos. Ją pa¬
laikydavo misijos, dažnai daromos Lietuvoje po parapijas.
Didelių kriminalų retai teatsitikdavo, nors drausmės didelėmis
bausmėmis nebuvo. Kada vieną bajorą nuteista už netikrų
pinigų dirbimą j sunkųjį (gilųjį) kalėjimą, tai pasirodė, jog tokio
kalėjimo Raseiniuose nei bute nebuvo. Vilniuje į kalėjimą tuo
laiku negalima buvo pasodinti, taip jisai buvo sugriuvęs. Dide¬
snių nusidėjimų prieš visuomenės tvarką retai teatsitikdavo.
Galima buvo be jokios baimės ir pavojaus keliauti per didžiau¬
sius miškus, apie užpuolimus nebuvo girdėti. Valstybės kasą
su dideliais pinigais Lenkijoje buvo vežiojama pasamdyta žydų
būda, lydint vienam arba dviem kareiviams. Iš to matyti, kad
užpuolimai su apiplėšimu labai retas buvo dalykas. Rusijoje
tuo laiku bausmės buvo labai didelės, tačiau kalėjimai buvo
visados pilni, vagystės daug didesnės.

Valstiečių baudžiava.*)

1573 metai skaitomi laiku galutino valstiečių atidavimo
ponų valdžion. Tais metais Varšuvos seimas pripažino po¬
nams pilną valdžią ant savo žmonių dvasios ir kūno dalykuose.
Ponai, turėdami teisę teisti savo valstiečius, tuo labai susti¬
prino savo valdžią. Baudžiava Lenkijoje ir Lietuvoje XVIII

*) Korzon. Dzieje wewnętrzne Polski. K a pfc e b i,, rio.'ibCKifl pecj)opMbt
XVIII BtKa.

192

amžiuje neprilygo Romos vergijai, tačiau buvo sunkesnė negu
kituose Europos kraštuose ir ilgiau išsilaikė. Ponai rūpinosi
kuodaugiausia pelno išspausti iš savo baudžiauninkų. Laiku,
apie kurį kalbama, labai buvo pabrangę javai, daug grūdų buvo
išvežama į svetimus kraštus. Kad išauginti kuodaugiausia
javų, ponai didino savo baudžiauninkams darbo dienas. Že¬
maičių vyskupas Antanas Tiškevičius 1745 metais skundėsi
papai, kad ponai taip darbais apsunkiną savo baudžiauninkus,
jog tie negali nei šventų dienų švęsti. Valstiečių gyvenimas
lengviausias buvo karališkose ir bažnyčios žemėse. Kara¬
liškuose dvaruose, seniūnų valdomuose, valstiečių priedermės
buvo apribotos, nustatytos. Sunkiausias buvo valstiečių gyve¬
nimas bajorų dvaruose, labiausiai tų, kurie mažiau po savimi
baudžiauninkų teturėjo ir tuo labiau juos spaudė, kad daugiau
uždirbtų. Baudžiauninkai kantriai nešė savo sunkų jungą. Apie
maištus nieko negirdėti. Jei prispaudimas darėsi nebepaken¬
čiamas, bėgdavo pas kitą poną, kur daugiau buvo laisvės.
Pabėgusio baudžiauninko atieškojimas per teismą brangiai
atseidavo, neapsimokėdavo dėlto bylinėtis.

1768 metų seimas atnešė valstiečiams šiek tiek paleng¬
vinimo. Bajorams atimta teisė bausti savo valstiečius mirtimi.
Iš to matyti, jog ligšiol ponai tą teisę ant savo baudžiauninku
turėjo. Tačiau atsitikimų apie nubaudimą mirtimi negirdėti,
plakami tai dažnai būdavo. Lietuvos Statutas už baudžiau¬
ninko užmušimą ir bajorui skyrė mirties bausmę, jei tiktai už¬
mušimas bus priparodytas šešių liudytojų, iš jų du turėjo būti
bajorai.

Aštuonioliktajame amžiuje valstiečiai susilaukė kituose
Europos kraštuose geresnių gyvenimo sąlygų. Lietuvoje ir
Lenkijoje irgi atsiranda šviesesnių vyrų, ypatingai tarp
aukštesniosios turtingesnės bajorijos, kurie savo raštuose rei¬
kalauja pripažinimo valstiečiams didesnių teisių, paliuosavimo
iš baudžiavos. Mažesnieji bajorai pykdami klausėsi kalbų,
reikalaujančių valstiečiams didesnių teisių.

193 —

Tie reikalavimai ne vien kalbomis baigėsi, kaikur buvo ir
mėginimų geriau aprūpinti valstiečių gyvenimą. Lietuvoje
daugiausiai padarė valstiečių būviui pagerinti kunigas Povilas
Ksaveras Brzostauskas. Jisai savo (Merkinės) dvaruose pa¬
leidę valstiečius iš baudžiavos, paliuosavo nuo priedermės at¬
likti dvarui darbus ir pakeitė tą priedermę mokesčiu. Brzo-
stauskio dvaruose įvesta valsčiaus urėdai, teismai, susirinki¬
mai ir net bankas įsteigta. Taippat Jokimas Litavoras Chrep-
tavičius savo dvaruose Šoršių ir Višnevos panaikino bau¬
džiavą, suteikė savo valstiečiams asmens laisvę, už naudoji¬
mąsi žeme tereikalavo nuo valstiečių trečiosios derliaus dalies.
Bet buvo vis tai reti atsitikimai. Valstiečių būviui pagerinti
reformas kliudė Rusija, 1768 m. neleidė jų nė svarstyti, o kada
per seimą 1780 metais buvo paduotas sumanymas pagerinti
.valstiečių būvį, Rusijai tarnaujantys atstovai uždraudė kelti kitą
kartą tą klausimą. Net giriamoji konstitucija gegužės 3 d. 1791
metų, turėjusi išnaujo pertaisyti Lenkijos gyvenimą ir tuo iš¬
gelbėti valstybę nuo pražūties, beveik nieko nepadarė valstie¬
čių būviui pagerinti. Pasitenkino tiktai pažadėjimu valstie¬
čiams įstatų globos, prižadėjo prižiūrėti, kad būtų pildomi tie
palengvinimai, kuriuos ponai geruoju, savo valia, padarys savo
valstiečiams.

Tiktai 1794 metais, kada Kasčiuška pašaukė visą tautą
stoti į kovą griūnančios valstybės ginti, atsiminta ir apie val¬
stiečius. Kasčiuška savo manifestu, išleistu 7. V. 1794 m., pri¬
žadėjo valstiečiams: 1) asmens laisvę, 2) sukilimo laiku su¬
mažinimą lažo dienų (vieton 5 arba 6 tiktai 3), 3) užgynė po¬
nams atimti iš valstiečių žemę, jei jie atlieka visas savo prie¬
dermes. Tuo manifestu bajorai buvo labai nepatenkinti, tarp
baudžiauninkų jisai didelio įspūdžio nepadarė. Sukilimas ne¬
turėjo pasisekimo, ir Kasčiuškos manifestas taip ir paliko tik¬
tai pažadėjimu. Taip Lenkijos-Lietuvos bajoriškoji valstybė
ir pabaigė savo gyvenimą nieko beveik nepadariusi paleng¬
vinti valstiečių sunkiai baudžiavai, kurią bajorai amžiais krovė
ant valstiečių pečių.

Lietuvos Istorija.

(Z2>

13

Ketvirtoji Dalis.

Lietuva Rusijos valdžioje.*)

Katryna II. Lietuvos žemės, .prijungtos 1795 metais prie
Rusijos, tapo padalytos j dvi guberniji: Vilniaus ir Slonimo.
Prie Vilniaus gubernijos buvo priskaitytos visos lietuvių gyve¬
namosios žemės, tiktai Lydos apskritis buvo prijungtas prie
Slonimo gubernijos. Gubernijos viršininku buvo gubernato¬
rius, su didele valdžia. Tą valdžios tvirtumą pirmiausiai pajuto
valstiečiai. Baudžiava Rusijoje tuomet buvo pasidarius daug
sunkesnė negu Lietuvoje. Prijungus Lietuvos žemes prie Ru¬
sijos, ir Lietuvoje valstiečių padėtis sulyginta su Rusijos val¬
stiečių padėtimi. Vyriausybė sužinojusi, kad Lietuvoje val¬
stiečiai kartais išbėga iš vieno pono pas kitą, skaudžiausiai
užgynė ponams priiminėti svetimus valstiečius be rašto nuo
jų pono, policijai gi įsakė pabėgusius suieškoti ir sugrąžinti juos
jų ponams. Lietuvoje karališkųjų ir dvasiškuos valstiečių
gyvenimas buvo geresnis, negu bajoriškųjų. Katryna II daug
karališkųjų ir bažnytinių žemių dovanojo savo generolams ir
kitiems valdininkams. Tuose dvaruose gyvenantieji valstie¬
čiai buvo sulyginti su bajoriškaisiais valstiečiais, jų būvis pasi¬
darė daug sunkesnis. Padidinta darbai ponui, pripažinta ponui
teisė išnuomuoti savo valstiečių darbą kitiems, parduoti, dova¬
noti arba kitur iškelti valstiečius, užginta jiems stoti teisme ir

*) C6opHHKT> UOKVMeHTOB'b, KaCatOLUMXCM aflMHHHCTpaTHBHarO ycrpoBc-

TBa CfcBepo-3anaAHaro Kpaa ripn hm. EKaTepHH'fe II (1793-1796). BHJibHa.
1903. C. fljiaTOHOB'b. JleKuiH no pyccKoit Hcropin. C. rieTep6ypn>-1913.
H. Moscicki, Spravva vvlascianska na Litwie w pierwszej čvvierci XIX stulecia>
Warszawa, 1908. H. Moscicki, Dzieje porozbiorovve Litvvy i Rusi, Wilno.

— 195 —

padavinėti skundas ant savo ponų. Mokesčiai visokie ir gi
buvo padidinti.

Taippat žymiai pablogėjo katalikų Bažnyčios padėtis. Ka-
tryna II užgynė vyskupams laisvai susižinoti su papa. Papos
raštai, siunčiamieji vyskupams, turėjo būti pirma peržiūrimi
general-gubernatoriaus, ir jei jisai pripažindavo, kad juose nėra
nieko, nesutinkančio su Rusijos įstatais, tuomet tiktai vysku¬
pai galėjo papos raštus gauti ir garsinti juos. Vienuoliams už¬
drausta susižinoti su savo vyriausybe, kituose kraštuose gyve¬
nančia, paduota jie visai vyskupų valdžiai. Baltarusių krašte
daug unitų priverstinai prijungta prie stačiatikių cerkvės, pa¬
naikinta visos kitos jų vyskupijos, palikta tiktai Polocko. Ru¬
sinimo politika užimtose žemėse prie Katrynos gerokai buvo
pradėta, tiktai neilgai tetruko, pasibaigė su Katrynos mirtimi
(1796).

Mokyklos paliko kaip buvusios. Iš Edukacijos Komisijos atiteko Rusijos
valdžiai šios mokyklos Lietuvoje: 6 klasių apygardinės Vilniuje, Gardine ir
Kražiuose, 5 klasių Troškūnuose, 4 klasių Padubysyje, 3 klasių paapygardinės
Lydoje, Kaltinėnuose, Ukmergėje, Kaune, Panevėžyje, Raseiniuose ir 2 klasių
Merkinėje.

Povilas I ciesorius (1796—1801), nekęsdamas savo moty-
nos Katrynos, stengėsi visa kitoniškai daryti, negu buvo prie
Katrynos. Prijungtose prie Rusijos žemėse sustabdė unijos
naikinimą, leidė Lietuvos bajorams užimti savo krašte valdiš¬
kas vietas, daryti susirinkimus, grąžino Lietuvos Statutą ir
senuosius renkamus teismus. Bet krašto padėtis dėlto žymiai
nepagerėjo. Valdyme nebuvo tvarkos. Vilnius griuvo, beliko
20 000 gyventojų. Tada sugriauta Lietuvos didžiųjų kunigaikš¬
čių rūmai. Didesnio Rusijos vyriausybės palankumo susi¬
laukė Lietuvos bajorai prie Povilo sūnaus Aleksandro I
(1801—1825), kurs leidė jiems per savo pavietinius seimelius
rinkti savo valdininkus, vyriausią Vilniaus mokyklą permainė
į universitetą (1803) ir jo valdžiai pavedė visas Lietuvos
mokyklas. Tokiuo būdu lenkai gavo Lietuvoje savo švietimo
ministeriją su išguldomaja lenkiška kalba. Vilniaus universiteto
rektorius Sniadeckis labai rūpinosi, kad mokiniai mokyklų,

13*

196

esančiu universiteto žinyboje, įgustų gerai kalbėti ir rašyti
lenkiškai. Taip Vilniaus universitetas daug padarė Lietuvos
sulenkinimui.

Napoleonas Lietuvoje. Francijos ciesorius Napoleonas,
kovodamas su Prūsais, kurstė prieš Prūsiją lenkus. Jie sukilo,
sudarė savo kariuomenę ir Napoleonui padedant pasiliuosavo
iš po Prūsų. Iš buvusios Lenkijos žemių, atimtų iš Prūsijos,
Napoleonas sudarė Varšuvos kunigaikštija (1807). Joje
buvo įvesta europiški beluomiai įstatai (Napoleono kodeksas)
ir panaikinta baudžiava. Valstiečiai, gavę laisvę, dėl galėjimo
galėjo kur norėjo keltis, bet negavę žemės, turėjo iš ponų ją
nuomuoti. Pasibaigus nuomos sutarčiai, ponas galėjo išvaryti
valstietį iš žemės, kurioje jis nuo senovės gyveno. Valsčiaus
viršininkais buvo ponai. Visos tos permainos palietė ir Lietu¬
vos užnemunį, priskirtą prie Varšuvos kunigaikštijos. '

Lenkams įgijus Varšuvoje savą valdžią, ir Lietuvos bajorai
ėmė svajoti apie susijungimą su Varšuvos kunigaikštija, padavė
Aleksandrui sumanymą atgaivinti didžiąją Lietuvos kuni¬
gaikštiją. Aleksandras I Lietuvos bajorų paduodamus raštus
priiminėjo, tarybas vedė, bet nieko nedarė. Prasidėjusis 1812
metais Napoleono karas su Rusija atgaivino lenkų viltį atsta¬
tyti Lenkiją senoviškose jos ribose. Napoleonas, įžengęs į Lie¬
tuvą, paskelbė manifestą, kuriuo panaikino baudžiavą. Buvo
sudaryta vietinė vyriausybė ir pradėta rinkti kariuomenė.
Lenkai Vilniuje su dideliu džiaugsmu sutiko Napoleoną, bet visa
Lietuva gana šaltai jį priėmė. Bajorai labai buvo nepatenkinti
paskelbimu baudžiavos atmainymo. Tarp sodiečių prasidėjo
sumaiščiai, ir vietinė vyriausybė atšaukė visas padarytas per¬
mainas iki karo galui. Karas pasibaigė Napoleono kariuomenės
sunaikinimu, Napoleono pastatytoji Lietuvoje vyriausybė
žlugo.

Lietuva labai nukentėjo nuo Napoleono kariuomenės. Patsai kariuomenės
branduolas su Napoleonu ėjo per Vilkaviškį, Kauną ant Vilniaus, kiti korpusai
ėjo nuo Kauno per Ukmergę ant Dinaburgo ir per Tauragę ir Šiaulius ant
Rygos. Taigi didelė kariuomenė keliose vietose perėjo visą Lietuvą ir labai
sunaikino visą kraštą, plėšdama žmonių turtą. Gyvulių Lietuvoje vos pusė
tuomet tebuvo likusi.

197 —

Lenkų Karalystė. Vienos kongresas 1815 metais atidavė
Rusijai žymią dali Varšuvos kunigaikštijos. Aleksandras I
suteikė toms žemėms, pavadintoms Lenkų Karalyste, konsti¬
tuciją (24. XII. 1815 m.). Lenkų Karalystė pasidarė lyg koki
atskira valstybė Rusijos ciesoriaus valdžioje su atskira savo
vyriausybe, seimu, senatu, kariuomene. Gyventojams suteikta
spaudos ir susirinkimų laisvė. Valdyme vadovavo bajorai, jie
buvo gminose teisėjais ir vaitais. Valstiečių būvis paliko po
senobei sunkus. Bajorai, norėdami praplatinti savo ūkį, daž¬
nai pavarydavo valstiečius nuo žemės, kurioje jie gyveno.

Gera sutartis autonomiškosios Lenkų Karalystės su Ru¬
sija ne ilgai tetruko. 1821 metais Aleksandras I norėjo atimti
Lenkijai autonomiją dėlto, kad ji negalint išsimokėti. Aleksan¬
dro vietininkas Varšuvoje kunigaikštis Konstantinas ir policija
sauvališkai valdė, areštuodami įtariamuosius žmones. Susekta
slaptos studentų draugijos Vilniuje, ir čia prasidėjo areštavimai.
Aleksandro įpėdinis Mykalojus I (1825—1855) aiškiai parodė,
jog Rusija neketina prijungti Lietuvos, Volynijos ir Podolijos
kraštus prie Lenkų Karalystės. I tuos kraštus ėmė skirti rusus
valdininkus. Tai vedė prie susirėmimo su autonomiškąja Len¬
kija, kuri norėjo būtinai gauti visus kraštus, seniau priklausiu¬
sius Lenkijos valstybei. Beto prie Mykalojaus I Rusijoje pra¬
sidėjo smarkesnės represijos prieš konstituciško valdymo šali¬
ninkus. Jų kuopos buvo susektos ir Lenkijoje. Mykalojus I
pareikalavo smarkaus jų narių nubaudimo. Seimo teismas
juos išteisino arba mažas tikt bausmes teuždėjo. Abiejų pusių
nepasitenkinimas iššaukė revoliuciją. Valanda jai kelti lenkams
rodėsi patogi. Ir kituose Europos kraštuose buvo tuomet
revoliucinio bruzdėjimo. Francijoje sukelta revoliucija pasi¬
baigė Burbonų karalių giminės išvarymu, Belgijos sukilimas
prieš Olandiją pasibaigė pripažinimu Belgijai savistovybės.
Tai padrąsino ir lenkus. Lenkų Karalystė sukilo prieš Rusiją
(29. XI 1830). Seimas paskelbė (25. I 1831) Lenkų Karalystės
atsiskyrimą nuo Rusijos. Kariuomenė padidinta iki 75 tūkstan¬
čių. Sukilo bajorai Lietuvoje. Generolas Gelgudas ir Dem-
binskis buvo atėję iš Lenkijos į Žemaičius sukilėlių palaikyti,

198 —

bet išsilaikyti čionai negalėjo. Tarp pačių lenkų trūko vieny¬
bės. Rusijos kariuomenė, vedama generolo Paškevičiaus, pa¬
ėmė Varšuvą ir numalšė sukilimą. Lenkijos autonomija tapo
atmainyta, sukilėliai smarkiai nubausti.

Vyriausybė atėmė Lenkijoje 2349 dvarus, Lietuvos žemėse 2890 dvarų.
Ant Lenkijos uždėta 22 milionu kontribucijos ir priedermė užlaikyti 100 tūk¬
stančių kariuomenės. Lietuvoje Rusija nutarė sulaužyti lenkystės galybę.
Vilniaus universitetas 1832 metais uždaryta. Kaikuriam laikui buvo dar paliktas
medicinos skyrius ir dvasiškoji akademija, bet netrukus ir medicinos skyrius tapo
panaikintas, o dvasiškoji akademija perkelta į Peterburgą (1842). Drauge uždaryta
ir lenkiškos mokyklos, buvusios universiteto žinioje, jų vieton įsteigta rusiškos*
Panaikinta bajorų savivaldybė. Bažnyčioms atimta dauguma žemių, panai¬
kinta daug vienuolynų. Atmainyta Lietuvos Statutas (1840), jo vieton įvesta
Rusijos įstatai. Atėmus iš bajorų savivaldybę ir panaikinus lenkiškąsias mo¬
kyklas, lenkystes įtaka Lietuvoje žymiai sumažėjo.

Baudžiavos panaikinimas. Pirmuosius žingsnius valstiečių
būviui pagerinti Rusijoje padarė ciesorius Povylas I, išleisdamas
įstatą, kuriuo uždraudė ponams reikalauti iš valstiečių darbo
daugiau negu 3 dienas per savaitę. Aleksandras I pavartojo
pirmas atsargių priemonių baudžiavai panaikinti, drausdamas
pardavinėti baudžiauninkus iš licitacijos be žemės (28. V 1801),
leidė ponams paliuosuoti savo valstiečius iš baudžiavos, pagal
tam tikrą savitarpę sutartį. Bet žmonių, kurie geruoju atsisa¬
kytų sau priderinčių teisių, visados maža teatsirasdavo, todėl
ir tuo įstatu mažai kas tepasinaudojo. Lietuvoje dvarininkas
Ignacas Karpis 1809 metais testamentu suteikė laisvę, be že¬
mės, visiems savo valstiečiams. 1816 ir 1817 metais paliuo-
suota valstiečiai iš baudžiavos, be žemės, Kurše, Lifliandijoj ir
Estonijoje. įgyti savo žemei valstiečiai turėjo daryti sutartį
su dvaru, pirktis iš jo žemę tokiomis sąlygomis, kokiomis dva¬
ras sutiks parduoti. Tokiomis pačiomis sąlygomis ir Lietuvos
bajorai buvo nutarę per savo seimą Vilniuje 1817 metais paliuo¬
suoti valstiečius, bet tas sumanymas neįvyko. 1837 metais
ciesorius Mykalojus I suteikė iždo valstiečiams valsčiaus savi¬
valdybę su savo susirinkimais, teismais ir renkamąja vyre¬
snybe. Lenkų karalystėje Mykalojus I pavedė valstiečius

199

vyriausybės globai, užgynė pavaryti valstiečius iš žemių,
kuriose jie gyveno, užgynė reikalauti nuo valstiečių priver¬
stinų darbų, jsakė prižiūrėti kontraktus, kuriuos valstiečiai
turėjo daryti su žemės savininkais.

Garbingą valstiečių paliuosavimo iš baudžiavos darbą
atliko galutinai ciesorius Aleksandras II. Baudžiava jau buvo
atgyvenusi savo amžių. Kituose Europos kraštuose ji jau buvo
panaikinta, todėl ir Rusijoje nebegalėjo palikti be teisių mili-
onus valstiečių. Baudžiauninko darbas, iš prievartos atlieka¬
mas, nedavė tokio pelno, koki duoda apmokamas laisvų darbi¬
ninkų darbas, ūkis, vedamas savo žemėje. 1857 metais Peter¬
burge buvo įsteigtas komitetas apsvarstyti, kaip geriau atlikti
valstiečių paliuosavimo dalykas. Kauno, Vilniaus ir Gardino
gubernijų dvarininkai pirmieji padavė prašymą į tą komitetą,
išreikšdami norą paliuosuoti savo valstiečius, suteikiant jiems
asmens laisvę, pripažįstant sodybas, o dėliai lauko žemės įgi¬
jimo valstiečiai būtų turėję tartis su dvarininkais. Vadinasi,
Lietuvos dvarininkai norėjo paliuosuoti valstiečius maždaug
tokiomis pat sąlygomis, kaip Kurše. Peterburgo komitetas
buvo nutaręs valstiečių paliuosavimo darbą atlikti palengva,
bet Aleksandras II aiškiai išreiškė savo norą, kad valstiečių
paliuosavimas būtų greitai atliktas. Peterburgo komitetuose
gavo viršų nuomonė, jog paliuosuojant valstiečius reikia jiems
pripažinti netiktai sodybos, bet ir reikalingas žemės gabalas
lauke. Tos žemės plotas kiekvienoje gubernijoje ir net apskri¬
tyje skyrium buvo nustatytas. Valstybė turėjo užmokėti dva¬
rininkams už žemę, valstiečiams pripažintą, o valstiečiai pa¬
skui išsimokėti valstybei už tą per 49 1 /£i metų. Paliuosavimo
manifestas buvo pagarsintas 19 vasario 1861 metais. Per
dviejus metus turėjo būti pabaigta valstiečių žemės pripažini¬
mas ir atskyrimas. Lietuvoje valstiečiai gavo tą žemę, kurią
jie dirbo, baudžiavoje būdami. Pripažinta žemė ir buvusiems
laisviems gyventojams. Lietuvos bajorų sukilimas 1863 me¬
tais paragino vyriausybę labiau užtarti valstiečių reikalus ir
geriau prižiūrėti, kad žemės pripažinimas valstiečiams Lietu¬
voje būtų atliktas be jokių valstiečių teisių sumažinimo.

— 200 —

Valstiečiu paliuosavimas iš baudžiavos padėjo Lietuvoje
tvirtą pamatą pasiturinčiam valstiečiu luomui. Kadangi lietu¬
viška kalba buvo užsilikusi beveik pas vienus valstiečius, tai
jų paliuosavimas iš baudžiavos labai palengvino lietuvių tauti¬
nės sąmonės kilimą.

Tautinio atgijimo aušra.*)

Bajoriškai-lenkiškoji politika privedė lietuvių tautą prie
suskilimo. Bajorai atsiskyrė nuo savo tautos netiktai teisėmis,
bet ir kalba. Daugelis jų visai užmiršo savo tėvų kalbą, ėmė
gyventi vien lenkų idealais. Bendros valstybės griuvimo ne¬
laimės, pastangos atgauti nepriklausomybę stiprino lietuvių
bajoruose lenkiškąjį patriotizmą. Jisai tvirčiau prigijo rytuose,
Lietuvos pakraščiuose, kame labiau prasiplatinęs slaviškosios
kalbos mokėjimas, iš Vilniaus plėtėse toliau, ir nemaži Lietuvos
plotai apie Lydą, Ašmeną, Vilnių visai sulenkėjo arba subalt-
gudėjo.

Lietuviškoji kalba, savotiška lietuvių tautos kultūra su jos
papročiais ir būdu glūdėjo lietuvių sodiečių tarpe. Devyniolik¬
tojo amžiaus pradžioje visoj Europoje prasidėjo tautinės sąmo¬
nės kilimas, tautų atgijimas. Giedraičių, Daukšu, Širvidų
dvasia, kaikuriam laikui apmirusi, ėmė gautis, atgijanti lietu¬
vių tautinė kultūra ėmė leisti naujų atžalų.

Tautinis lietuvių atgijimas prasidėjo Žemaičių žemėje,
tame krašte, kurs nuo senovės labiau brangino savo savotiš¬
kumą, kame iš senovės turėjo daugiau laisvės, kame bajorai
nebuvo dar taip nutolę nuo liaudies, kaip aukštaičiuose. De¬
vynioliktojo amžiaus pradžioje susidarė Žemaičiuose tarp ba¬
jorų būrelis vyrų, kurie, jausdamiesi esą lietuviais, pasistatė
sau aukštą tikslą gaivinti savo tėvų kalbą, pažinti praeitį, rinkti
senovės tautos tvarinius. Spietėsi jie apie Žemaičių vyskupą
kunigaikštį Juozapą Arnulpą Giedraitį. Giedraitis
patsai rašė lietuviškai, išleidė lietuvišką Šventojo Rašto Nau-

*) Gabrys, Lietuvių literatūros apžvalga, Kaunas. 1914—1916. A. Janu-
laitis , Simanas Daukantas. Vilnius. 1913. Šimtmetinis Vyskupo Motiejaus III
Valančiaus 1801—1901 jubiliejus („Tėvynės Sargas“ 1901).

— 201 —

jojo įstatymo vertimą, ragino savo vyskupijos kunigus lietuviš¬
kai rašyti, palaikydavo draugystę su bajorais patriotais. Iš jų
žymiausias buvo Dionyzas Poška, mėgusis lietuvišką
kalbą ir praeiti, rašiusis lietuviškai, baudžiauninkuose mačiu-
šis savo brolj, kurs turi tiktai pavardę mužiko, ir Simonas
Stanevičius, išleidusis keletą lietuviškų knygų.

Kada Žemaičiuose dvasiškija su bajorais darė pirmutinius
mėginimus gaivinti lietuviškąją kalbą, Vilniuje darbavosi būre¬
lis lietuvių patriotų, lenkiškai rašančių, turinčių tikslą geriau
pažinti Lietuvos praeitį. Iš jų daugiausiai sužadino lietuviš¬
kąją dvasią kun. B ogu šas, parašiusis knygą apie lietuvių
kalbą, išaukštinęs jos senoviškumą, gražumą, turtingumą.
Lietuvos praeičiai pažinti daugiausiai padarė Teodoras
Norbūtas, parašiusis plačią lietuvių tautos istoriją. Savo
gimtinio krašto praeitį ir gražumą garbino savo dainomis poe¬
tai Mickevičius ir Kondratavičius.

Prasidėjusią tarp Žemaičių bajorų tautinę srovę netrukus
sustiprino išėjusieji mokslus inteligentai iš valstiečių,
kuriems lietuviška kalba buvo prigimta, todėl jie, geriau ją
pažindami, ir rašyti ja geriau galėjo, geriau suprasdami plačių
lietuviškų minių dvasią ir reikalus, geriau galėjo juos aprūpinti.

Žemaičiuose valstiečiai buvo turtingesni negu kituose Lietuvos kraštuose.
Pasiturintieji Žemaičių krašto valstiečiai leisdavo savo sūnus netiktai į pra¬
dines mokyklas, bet ir į gimnazijas. Padubisio bazilionų keturklasėje gim¬
nazijoje 1826 metais buvo 20 mokinių valstiečių. Visame Šiaulių paviete,
pagal Vilniaus universiteto revizoriaus pranešimą 1812 metų, mokinių buvę:
bajorų 679, miestiečių 23, valstiečių 799. Nevienas iš gimnazijos patekdavo
į dvasiškąją seminariją arba į Vilniaus universitetą. Išėjęs mokslus, užimdavo
aukštesnias vietas, ir tokiuo būdu apie vidurį devynioliktojo amžiaus buvo
jau nemažas skaičius mokslus išėjusių inteligentų iš valstiečių.

Tautinei sąmonei kelti ir švietimui skleisti daug yra pa¬
darę vyskupas Motiejus Valančius ir Simonas Daukantas.

Motiejus Valančius (1801—1875), baigęs mokslus
Vilniaus universitete, buvo tikybos mokytoju Mozyriaus ir
Kražių gimnazijose, paskui profesorių dvasiškoje akademijoje
Vilniuje ir Peterburge, rektorių kunigų seminarijos Varniuose,
pasižymėjo kaipo gabus jaunimo auklėtojas. 1850 metais tapęs
Žemaičių vyskupu, rūpinosi doros pakėlimu, liaudžiai šviesti

— 202

įsakė kunigams visur prie bažnyčių įsteigti mokyklas, skleidė
blaivybę, kurią jo paraginti žmonės taip buvo pamylėję, jog
Žemaičių vyskupijoj beveik visai buvo nustoję ragauti spiriti¬
nius gėrimus. Prablaivėjusiai tautai labiau pamėgus skaitymą,
vyskupas Valančius rašė knygeles, kurių patsai išleidė apie 40,
ragino kunigus rašyti ir platinti naudingas knygas. Mėgino
įsteigti Varniuose spaustuvę ir leisti pirmą lietuvišką laikraštį,
bet negavo iš valdžios reikalingo leidimo. Sakoma, kad vysku¬
pas Valančius savo mokyklomis ir knygelėmis išmokinęs lie¬
tuvius melstis iš maldaknygės, vadinasi, knygas skaityti.
Mylėdamas praeitį, parašė Žemaičių vyskupijos istoriją, pa¬
remtą žiniomis, surankiotomis bažnyčių archivuose, ligšiol
nenustojusią savo mokslinio vertumo. Aplink Valančių spie¬
tėsi lietuviai patriotai, Varniuose darėsi liaudies švietimo cen¬
tras. Tą gražiai pradėtą darbą sustabdė Rusijos vyriausybės
varžymai, atnaujinti po 1863 metų. Rusijos vyriausybė smar¬
kiai vėl pradėjo vykinti rusinimo politiką, norėdama ištautinti
lietuvius, primesti jiems stačiatikių tikybą ir rusų kalbą. Va¬
lančius iki pat mirties drąsiai kovojo prieš tą politiką, gynė
bažnyčias, neįsileidė rusiškos kalbos į lietuvių katalikų pamal¬
das, palaikė kuniguose uolumą, pirmas ėmė spausdinti lietuviš¬
kas knygas Prūsuose.

Kitas darbo milžinas tai Simonas Daukantas
(1793—1864), ne taip praktiškas, kaip vyskupas Valančius,
daugiau teoretikas, didelis mylėtojas lietuvių kalbos. Pabaigęs
mokslus Vilniaus universitete, tarnavo Peterburge. Liuosu nuo
tarnystės priedermių laiku užsiimdavo rašymu lietuviškų
knygų, tyrinėjo Lietuvos praeitį, buvo surinkęs daug senoviškų
dokumentų. Parašė keletą didesnių knygų iš Lietuvos istori¬
jos. Kviečiamas Valančiaus, metė tarnystę, sugrįžo į Žemai¬
čius (1850) ir kaikurį laiką gyveno Varniuose, padėdamas
vyskupui knygų leidimo darbe. Terašė tiktai žemaitiškai. Lie¬
tuvos istorijos raštuose stengėsi iškelti lietuvių tautos garbin¬
gus darbus.

Tautinė lietuviškoji srovė, prasidėjusi prie vyskupo Juo¬
zapo Giedraičio, palaikoma Valančiaus ir Daukanto pastango-

— 203 —

mis, darėsi vis žymesnė, platesnė, rasdavo daugiau vis savo
šalininkų. Tam. judėjimui pritarė kaikurie Žemaičių didikai.
Taip lietuviškas raštas gerokai jau buvo įvarytas, kada jisai
Rusijos vyriausybės įsakymu tapo uždraustas ir buvo priver¬
stas kraustytis į Prūsus ir iš tenai slaptai lankyti lietuvių
grįčias.

1863 metai.*)

Lenkų sukilimas. Lenkai, nuolat darydami pastangų atko¬
voti prarastą savistovybę, sausio mėnesyje 1863 metais vėl
surengė sukilimą prieš Rusiją. Pradžioje sukilimas buvo revo¬
liucinis, prie jo tebuvo prisidėję daugiausiai miestų gyventojai.
Bet bent kiek vėliau lenkus padrąsino savo prižadėjimais Fran¬
cuos ciesorius Napoleonas III. Pasitikėję tais pažadėjimais,
prie sukilimo prisidėjo diduomenė ir bajorija, galinga savo tur¬
tais ir vienybe. Kadangi Lietuvos beveik visa bajorija tuomet
buvo visai sulenkėjusi, politikos dalykuose visame ėjo paskui
lenkus, tai ir ji palaikė lenkų sukilimą. Ir Lietuvoje susidarė
ginkluotų sukilėlių būrių, kurie, slapstydamiesi po girias, užpul¬
dinėjo rusus. Lietuvoje sukilimas daugiausia turėjo šalininkų
Kauno gubernijoje, ypatingai Panevėžio apskrityje. Čionai
sukilime dalyvavo ir valstiečių didesnis skaičius. Sukilimas
kaip galima buvo iškalno numanyti, pasisekimo neturėjo. Fran¬
cuos ir • kitų valstybių užtarimas pasibaigė vien žodžiais.
Rusija pamačiusi, kad nei viena Europos valstybė nedrįs dėl
lenkų pradėti karo su Rusija, pasiryžo kuosmarkiausiai numal¬
šinti sukilimą. Tam tikslui buvo paskirtas Vilniun general¬
gubernatorius Muravjovas (gegužės 1 d. 1863 m.).

Muravjovas. Kada Muravjovas atvyko Vilniun, sukilimas
buvo jau beveik užgniaužtas. Prie Medeikių buvo sumušti
didesnieji sukilėlių būriai (balandžio mėnesyje), jų vadovai,
Kolyška ir Sierakovskis, pateko nelaisvėn ir tapo
mirtin nuteisti. Sukilėlių likusieji būriai išsiblaškė. Tiktai

*) A. H MocoJiOB'b, BmieHCKie onepKH 1863—1865 r. (MypaBbeBCKoe
BpeMfl). C. IleTepčyprb. U.bijioB'b, C6 ophhkt> Pacnopa>KeHiH MypaBbeBa
1863—1863, BHJibHO. Žinyčia Nr. 1.

204 —

kunigo Mackevičiaus būrys ilgiau slaptėsi po miškus.
Muravjovas griebėsi žiaurių priemonių sukilimui pribaigti mal¬
šinti. Šešiose vakarų krašto gubernijose (Vilniaus, Kauno,
Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogilevo, o taipogi Augustovo gu¬
bernijoje), kurios buvo pavestos Muravjovo valdžiai, įvesta
karo padėtis. Prasidėjo gaudymas, sodinimas į kalėjimą ir
tyrinėjimas visų, kurie bent kiek buvo įtariami, jog kokiu nors
būdu dalyvavo sukilime. Labiau kalti būdavo tuojau pasmer¬
kiami mirtin, kiti buvo išsiunčiami į Siberiją.

Pagal pačių Rusijos valdininkų apkaitymą, dėliai sukilimo šešiose vakarų
krašto gubernijose: 1. be teismo ir tyrinėjimo išsiųsta 270 žmogysčių; 2. po
teismo ir tyrinėjimo išsiųsta į vidurines ir tolimąsias gubernijas apie 1260
žmogysčių, kurių kaltybė nebuvo priparodyta teisme, tačiau apie kuriuos
turėta žinių, jog jos pritarusios sukilimui; 3. karo teismai pasmerkė įvairiomis
bausmėmis, sujungtomis su teisių ir turto atėmimu, apie 2000 žmogysčių.
Iš to skaičiaus mirtin nuteista šešiose vakarų krašto gubernijose 127 žmonės,
Augustovo gubernijoje apie 50 žmonių, 4. išsiųsta į Siberiją apie 5000 žmonių
ištisais sodžiais iš tų vietų, kuriose daugiausia buvo prisidėjusių prie sukilimo.
Vienoje Žemaičių vyskupijoje dėl sukilimo nukentėjo 107 kunigai. Iš jų 67
buvo išsiųsti į Siberiją ir kitas tolimąsias Rusijos gubernijas, keturi viešai
nubausti mirtimi, trys šiaip jau užmušti, daugelis išmirė kelyje. Apie daugelį
nukentėjusių vyskupas Valančius sako, jog sukilime nedalyvavo. Daug dva¬
siškuos nukentėjo ir Vilniaus vyskupijoje. Vilniaus vyskupas Krasinskis
buvo išvežtas į Viatkos guberniją. Panaikinta daug vienuolynų, atimta iš
bažnyčių daug turtų ir išdalyta juos stačiatikių cerkvėms. IŠ bajorų iki 1869
metų atimta 1794 dvarai, priversta bajorus parduoti apie 800 dvarų. Atimti
dvarai atiduota rusams dvarininkams arba išdalyta rusams valstiečiams.

Rusinimo politika. Muravjovas nepasitenkino vien suki¬
limo malšinimu, bet pasiryžo visai surusinti Lietuvą. Tikyba
ir kalba labiausiai skyrė to krašto gyventojus nuo visos Rusi¬
jos gyventojų. Todėl pirmiausiai suvaržyta Bažnyčios veiki¬
mas ir vietinių kalbų vartojimas. Muravjovo labai žiaurus
elgimasis matyti nerado pilno pritarimo Peterburge, 1865 me¬
tais Muravjovas tapo atšauktas iš Vilniaus, bet jo užvesta rusi¬
nimo politika pasiliko ilgam laikui Lietuvoje. Palaikė ją Mu¬
ravjovo įpėdiniai, Vilniaus general-gubernatorai, kurių prie¬
žiūrai buvo pavestos visos valdžios įstaigos Lietuvoje. Kraš¬
tas po sukilimo buvo jau seniai nurimęs, o vis dar visur matyta

— 205

neištikimybė, stengtasi suvaržyti nekalčiausią visuomenės
veikimą.

Sukilime dalyvavo daugiausia bajorai, prieš juos pirmiau¬
siai ir atkreipta suvaržymai. Ant bajorų žemės uždėta tam
tikri mokesčiai (kontribucija).

1865 metais uždrausta lenkų kilmės žmonėms, vadinasi,
bajorams, pirktis žemę vakarų krašto gubernijose. Perkant
žemę reikėjo gauti tam tikras leidimas iš gubernatoriaus. Tas
leidimas buvo išduodamas tiktai ištikimiems rusams. Taigi
jei lenkų kilmės dvarininkui reikėjo parduoti žemė, tai pirkėjų
tegalėjo atsirasti labai maža, kartais stodavo tiktai vienas
arba du, ir jie už kiek norėdavo, už tiek ir galėdavo pirkti
dvarą. Tokiuo būdu rusai pusvelčiu prisipirko Lietuvoje
dvarų. Žemės pirkimas ir lietuviams valstiečiams buvo labai
apsunkintas, ir jie, norėdami pirktis žemės, turėdavo gauti
leidimą, kurs labai sunkiai būdavo išduodamas, todėl ir iš val¬
stiečių lietuvių labai retas tegalėjo prisipirkti žemės. Buvo
užginti lenkiški parašai, lenkų kalbos viešas vartojimas, su¬
varžyta lenkiškų raštų leidimas ir pardavinėjimas. Bet tas
pats suvaržymas dar smarkiau buvo taikinamas ir prie lietuvių
kalbos, nors lietuviai visai beveik nedalyvavo sukilime. Kata¬
likai valdininkai tapo atstatyti nuo valdiškų vietų ir nauji nebe¬
buvo priimami.

Dar labiau negu bajorus suvaržė kunigus. Nuo lenkmečio
visi kunigai liko lyg po kokiuo areštu. Be tam tikro bilieto iš
policijos viršininko uždrausta kungams išvažiuoti iš savo para¬
pijos. Užginta netiktai naujų bažnyčių statymas ir senųjų tai¬
symas, bet ir klebonijų trobesių taisymas be gubernatoriaus
leidimo. Sudegus bažnyčiai, parapija ilgą laiką turėdavo be
savo maldos namų vargti, kol gaudavo leidimą naują statyties.
Buvo uždrausta kryžių statymas prie kelių. Vyskupas nega¬
lėjo daryti kunigų paskyrimo be gubernatoriaus sutikimo. Visi
kunigai paduota policijos ypatingai priežiūrai. Kadangi dau¬
gelis tų įsakymų buvo neišpildoma, tai kunigai už važinėjimą
be bilieto, bažnyčių arba klebonijų taisymą išmokėjo daug

— 206 —

bausmių, o paskui kaipo nusidėjusieji, neištikimi, negalėdavo
gauti vietos.

Suvaržius Bažnyčios veikimą, draudžiant vietinių kalbų
vartojimą, mėginta primesti Lietuvos gyventojams prieš jų
valią stačiatikių tikėjimas ir rusiška kalba. Buvo atsitikimų,
kad ištisas parapijas prieš žmonių norą užrašydavo stačia¬
tikiais ir paskui versdavo vaikščioti i cerkvę, atlikti stačiatikių
tikybines priedermes. Mokyklose įvesta caro dienomis pri¬
verstinas katalikų mokinių vaikščiojimas į cerkvę. Visose
mokyklose mokytojais skirta tiktai rusai stačiatikiai, imta
steigti cerkvinės mokyklos katalikų vaikams. Mokyklose lie¬
tuviškai visai nemokinta, namie gi skaudžiausiai drausta vai¬
kus mokinti. Uždrausta leisti savus laikraščius, įsakyta gi
visoms įstaigoms, valsčiams mokėti už valdžios laikraštį
„BHJieHCKiu B'fecTHHK'b“, kuriame palaikoma ' buvo rusinimo
politika.

Taip visas Lietuvos gyvenimas tapo surakintas ir sukau¬
stytas. Lietuviai nebeteko savo krašte spausdintų knygų, ne¬
galėjo steigti draugijų, visas visuomenės veikimas buvo už¬
draustas. Tokioje padėtyje išbuvo Lietuva apie 40 metų.
Tačiau lietuviai savo kalbos neatsižadėjo, surusinti savęs ne¬
davė. Prityrimas dar kartą parodė, kad policinės prievartos
įrankiai nieko negali padaryti kovoje su įsitikinimais.

Kova dėl lietuviškų raidžių*)

Lietuvių spaudos uždraudimas Rusijos ribose. Muravjovo
nustatytoji Lietuvoje rusinimo politika griebėsi savo tikslui
pasiekti net tokių smarkių priemonių, kaip uždraudimas visai
tautai savų knygų, spausdintų tokiomis raidėmis, kokias ji nuo
amžių vartojo.

Kaikurie rusų mokyti vyrai svajojo apie tai, kaip visas
slavų tautas suvienyti, įvedus jų rašte bendras rusiškas raides.

*) „Tėvynės Sargas“ 1896—1904. Dokumentas apie lotyniškąsias literas
lietuviškoje literatūroje, Tilžė. 1899. C.BajiTpaMaHTHCb,C6opHHK'b ČHČJiiorpaOH-
MecKHXT> MaTepiajiOBi>. Romer, Litwa, Lwow. 1908

— 207 —

Tokio nejvykdomo sumanymo tautos, turinčios jau savo raides,
geruoju priimti nenorėjo, bet atsirado valdininkų, kurie buvo
pasiryžę prievarta primesti joms svetimas raides. Varšuvos
universiteto lektoris Mikuckis atvyko prie Muravjovo
Vilniun su sumanymu įvesti lietuviškame rašte rusiškas rai¬
des, tuo būk tai galima busią lietuviams labiau priartinti
rusiškas raštas ir greičiau jie vsi surusinti. Muravjovas tam
sumanymui išreiškė pilną pritarimą, tuojau įsakė Vilniuje suda¬
ryti komisiją leisti lietuviškoms knygoms rusiškomis literomis.
1864 metais pagaminta pirmoji tokia knyga: A6euejie )KeMati-
THUJKaii-Ji1>Ty BHUJKa.

Lietuvių tauta sveiku savo protu numanė, jog uždraudi¬
mas lietuviškųjų raidžių tai tiktai pirmas žingsnis rusinimo
politikoje, ir atsisakė priimti brukamas rusiškas raides, netin¬
kančias lietuviškam raštui. Muravjovo palaikomas sumany¬
mas iškarto nepavyko. Pradžioje Vilnius generalgubernato¬
riaus valdininkai leidė dar per keletą metų lietuviškas knygas
rusiškomis raidėmis, bet ilgainiui pamatę, kad lietuviai jų ne¬
skaito, liovėsi leisti.

Nuo 1864 metų iki 1870 metų išleista lietuviškų knygų rusiškomis raidėmis
20, nuo 1870 iki 1884 metų teišleista 6, o paskui visai liautasi jas leisti.
Tačiau vyriausybės atstovai ilgai dar nenorėjo pripažinti savo klaidos ir
palaikė uždraudimą spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis.

Lietuviška spauda Prūsuose. Lietuvių tauta negi galėjo
pasilikti visai be rašto. Neturėdama teisės Rusijos valstybės
ribose spausdintis savų knygų, ėmė jas spausdintis gretimoje
Prūsijoje, daugiausiai Tilžėje. Pirmosios Didžiajai Lietuvai
skiriamos lietuviškos knygos, rūpinantis vyskupui Valančiui,
išleista 1867 metais, dvejiem metam praslinkus po spaudos
uždraudimo. Toliau imta vis daugiau lietuviškų knygų spaus¬
dintis Prūsuose. Kad jos galima būtų lengviau per sieną ga¬
benti ir platinti, ant prūsiškų knygų, bent pradžioje, buvo
dedama po senobei Vilniaus spaustuvės vardas ir net cenzūros
patvirtinimas. Pradžioje spausdinta daugiausia maldaknygės
ir kitokios dvasiško turinio knygos. Bet ilgainiui kylant reika¬
lavimui, atsirado ir laikraščių. Nuo 1883 metų pradėta leisti

— 208

pirmutinis laikraštis vardu „Auszra“. Jo pasirodymas lai¬
komas pradžia tautinio lietuvių atgijimo. „Auszra“, aukštai
iškėlė gimtinės kalbos meilę, kvietė visus lietuvius be luomų
skirtumo į darbą apmirusiai savo tautai gaivinti. Trumpas
tebuvo „Auszros“ gyvavimas, teėjo ji tiktai dviejus metus,
bet padarė ji labai svarbų dalyką, sukėlė tautos sąmonę. Lie¬
tuviai supratę, jog ji turi tokią pat teisę gyvuoti, kaip ir visos
kitos tautos, atvirai stojo prie tautinio darbo. „Auszrai“ žlu¬
gus, pradėjo eiti kiti laikraščiai, „Varpas“ (1890), „Apžvalga“
(1890), „Ūkininkas“ (1890), „Tėvynės Sargas“ (1894).

Visų Prūsuose einančių lietuviškų laikraščių pirmiausias
tikslas buvo atgauti Rusijos ribose laisvę lietuviškam raštui.
Todėl laikraščiuose nuolat buvo aiškinama, kokia skriauda
daroma lietuviams knygų uždraudimu, raginta nepriimti
vyresnybės primetamų rusiškų raidžių, buvo patariama siunti¬
nėti vyriausybei prašymus, daryti valsčiuose nutarimus, reika¬
laujant spaudos grąžinimo. Parodyti vyresnybei, jog lietu¬
viškų knygų uždraudimas Rusijos ribose negali sustabdyti
lietuviškų knygų platinimosi, nuolat raginta skaityti knygos ir
laikraščiai, Prūsuose leidžiamieji, ir tarp kitų jie platinti.

Tuo laiku vyresnybė stengėsi rusinimo darbą ypatingai
brukti per mokyklas. Mokyklose vaikams buvo dalinamos
lietuviškos knygos, spausdintos rusiškomis raidėmis, lietuviš¬
kos kalbos mokyklose bent Kauno ir Vilniaus gubernijos, ne¬
buvo mokinama, mokytojais tebuvo skiriami tiktai rusai stačia¬
tikiai, kurie kartais užgaudavo vaikų tikybą. Mokinimas namie
skaudžiausiai buvo užgintas. Del tokio mokyklos krypsnio Prū¬
suose einantieji lietuviški laikraščiai ragino reikalauti per
valsčių sueigas, kad lietuvių kalbos būtų mokinama mokyklose,
o kol mokyklų vyresnybė neišklauso teisingų lietuvių reikala¬
vimų, neleisti vaikų j tokias mokyklas, neduoti pinigų joms
užlaikyti. Rusinimo politikos tikslai, Lietuvos valdininkų ne¬
teisėtas pasielgimas tuojau buvo aprašomas Prūsų laikraš¬
čiuose. Beto skyrium buvo leidžiamos knygelės, kaip antai
apie Kražių bažnyčios atėmimą, „Obrusitėliai“ ir kitos.

Suprantamas daiktas, jog tokie raštai negalėjo patikti Ru¬
sijos vyresnybei, ji tuo labiau stengėsi trukdyti lietuviškų
knygų platinimąsi iš Prūsų, nors jos būtų ir nekalčiausios.
Būdavo atsitikimų, jog žandarmai, atsistoję prie bažnyčios
durų, atiminėdavo lietuviškas maldaknyges iš žmonių, einan¬
čių i bažnyčią. Po sodžius buvo daromos kratos, ieškoma ir
atiminėjama lietuviškos knygos iš tų, kurie buvo įtariami jų
skaityme. Daug žmonių už lietuviškų knygų platinimą buvo
išsiųsta j Rusijos gilumą, kiti ilgai būdavo laikomi kalėjimuose.
Atimtos knygos būdavo deginamos.

Muitinių sargyba sugavo knygų gabenant per sieną: 1891—1893 metais
37718 ekzempliorių, 1894—1896 metais 40335 ekz, 1897—1899 metais 39024 ekz.,
1900—1902 metais 56182 ekz., taigi vidutiniškai po 20 tūkstančių ekzempliorių
kasmet. Bet nedidelė tiktai dalis Prūsuose leidžiamų knygų ir laikraščių tepa¬
tekdavo į sargybos rankas, daugumai gi pavykdavo patekti į skaitytojų rankas.
Kiekvienas ekzempliorius, ypatingai laikraščių, eidavo per rankų rankas, kol
beskaitomas nenuplyŠdavo. Paties „Tėvynės Sargo“ buvo spausdinama po
2000 ekzempliorių kiekvieno numerio. Ir kuo labiau knygos buvo draudžiamos,
tuo labiau skaitytojų buvo gaudomos, nors jų gavimas buvo sujungtas su
didelėmis sunkenybėmis.

Uždraudimo atmainimas. Vis labiau platinantis Lietuvoje
lietuviškoms knygoms, spausdintoms Prūsuose, Rusijos vyre¬
snybei vis aiškiau darėsi, kad lietuviškų knygų skaitymo nebe¬
galės sustabdyti. Vietinės vyresnybės atstovai nuolat praneš¬
davo aukštesniajai vyriausybei, kad pačiai valstybei nenau¬
dinga tokia dalykų padėtis Lietuvoje: iš Prūsų gabenamosios
knygos, spausdinamos be cenzūros, kelią žmonėse vis didesnį
pasipriešinimą, nepasitikėjimą vyresnybe, tų knygų platinimo
vis viena negalima esą sulaikyti. Aukštesnioji vyriausybė
pagalios buvo priversta rimčiau užsiimti lietuviškosios spau¬
dos dalyku.

Apie 1897 metus išsiuntinėta į Vilniaus ir Varšuvos general-gubernatorius
ir mokslo apskričių globėjus paklausimai, kaip reikėtų toliau pasielgti reikale
lietuviškų knygų spausdinimo lotyniškomis raidėmis. General-gubernatoriai,
surinkę žinių nuo savo pavaldinių, gubernatorių ir mokyklų direktorių, pristatė
jas su savo nuomone Peterburgan. Iš tų pranešimų pasirodo, kad vyriausybė,
uždraudusi lietuviškų knygų spausdinimą lotyniškomis raidėmis, nei pati nebe-
iino, kas toliau daryti, lietuviams nesutikus priimti rusiškųjų literų. Vilniaus
Lietuvos Istorija. 14

— 210 —

mokslo apskričio viršininkas Sergiejevskis visą kaltybę dėl neprigijimo
rusiškų raidžių suvertė ant kunigų. Del jų tai prikalbinėjimo lietuviai nepriimu
knygų rusiškomis raidėmis. Vilniaus mokslo apskričio viršininkas prašė
aukštesnėsios vyriausybės paskirti didesnę pinigų sumą toliau spausdinti lie¬
tuviškoms knygoms rusiškomis raidėmis. Vilniaus general-gubernatorius
Trockis patarė smarkiau bausti už lietuviškų knygų platinimą iš Prūsų ir
prašė paskirti kasmet po 7—10 tūkstančių rublių lietuviškoms knygoms spaus¬
dinti rusiškomis raidėmis. Tiktai Kauno gubernatorius Rogavičius išmin¬
tingiau pažvelgė į tą dalyką ir išreiškė nuomonę, jog reikia nepavykusį už¬
draudimą atmainyti. Tokią pat nuomonę išreiškė ir Suvalkų gubernijos mo¬
kyklų direktorius. Varšuvos general-gubernatorius kunigaikštis Imeretinskis
pranešė, jog reikia arba atmainyti uždraudimą, arba jei jis paliekama, tai
prižiūrėti, kad jisai būtų tikrai pildomas. Paduodamas tokj patarimą, Ime-
retinskis išreiškia baimę, kad atmainius uždraudimą, pas lietuvius galint atsi¬
rasti nuomonė, jog vyriausybė buvusi priversta nusileisti. Iš to ir kitų
valdžios atstovų nuomonių buvo sustatytas aukščiausiai vyriausybei tam
tikras pranešimas apie lietuvių spaudos klausimą.. To pranešimo sustatyto-
jas palinko ton pusėn, jog buvusi klaida uždrausti lietuviškų literų vartojimą
ir jog tą uždraudimą reikia kuogreičiausiai atmainyti.

Toliau matantieji vyriausybės atstovai turėjo pripažinti,
kad nėra jokios priežasties iš visų Rusijos tautų vieniems lie¬
tuviams drausti jų raidžių vartojimą lietuviškame rašte. Lie¬
tuvių spaudos reikalą užtarė ir rusų mokslo vyrai, kaip antai
profesorius Lamanskis. Lietuvos filologai, kaip antai Jaunius,
Baranauskas ir gi išreiškė vyriausybei savo nuomones, jog
rusiškos raidės netinka lietuviškam raštui. Pagalios balan¬
džio 24 d. 1904 metais uždraudimas lietuviškųjų raidžių var¬
tojimo buvo vyriausybės atmainytas. Taigi lietuvių kova
dėl spaudos laisvės pasibaigė pilnu lietuvių laimėjimu. Bet
knygų uždraudimas ilgam laikui buvo sustabdęs lietuvių ap¬
švietimo ir tautinės sąmonės kilimą. Daugelis lietuvių, ypa¬
tingai miestuose, taipogi vietose tolimesnėse nuo Prūsų sienos,
sunkiai tegalėdami gauti draudžiamas lietuviškąsias knygas,
mokino savo vaikus iš lenkiškų elementorių ir katekizmo kny¬
gelių, ir taip nemažas lietuvių skaičius nutolo nuo savo gim¬
tosios kalbos ir sulenkėjo. Bet iš kitos pusės lietuviai, kovo¬
dami dėl atgavimo sau spaudos, priprato prie didesnio veik¬
lumo, išmoko tvirčiau ginti savo teises.

211

Lietuvių tautinis atgijimas.

Lietuviškoji spauda Rusijos ribose atsirado vadinamais
laisvės metais, tuo laiku, kada nuimta nuo visuomenės gyve¬
nimo daugybė visokių suvaržymų. Todėl ir lietuvių spauda
iš karto galėjo naudotis geroka žodžio laisve. Pirmieji lietu¬
viški laikraščiai pradėjo eiti nuo 1905 metų.

1905 metai atnešė drauge su visa Rusija ir Lietuvai ne¬
maža palengvinimų. Manifestu 17 balandžio paskelbta didesnė
tikėjimo laisvė. Tuojau didelis skaičius katalikų, kurie dėl ko¬
kios nors priežasties buvo prirašyti prie stačiatikių cerkvės,
arba buvo gimę iš maišytų moterysčių, bet dvasioje buvo ka¬
talikais, pasiskubino sugrįžti į katalikų Bažnyčią.*) Tuo
pačiu manifestu leista visose mokyklose aiškinti tikėjimo
mokslą prigimta mokinių kalba. Lietuvių kalba įvesta į mo¬
kyklas, kaipo tikybos mokslo dėstymo kalba. Buvo tai pirmoji
spraga, pro kurią lietuviškoji kalba įėjo į mokyklas.

Truputį vėliau (gegužės mėnesio 1 d.) panaikinta suvar¬
žymai, draudžiantys lietuviams katalikams žemę pirktis Lie¬
tuvos krašte (Kauno, Vilniaus gubernijose). Ligšiol katalikai
valstiečiai, norėdami žemės nusipirkti, turėdavo gauti iš gu¬
bernatoriaus leidimą, kurs labai sunkiai buvo duodamas. Ir
gavę jį valstiečiai katalikai tegalėdavo žemės pirktis ne dau¬
giau, kaip 60 dešimtinių. Manifestas 1 gegužės atmainė val¬
stiečiams visus tuos suvaržymus, leidė jiems be jokių apribo¬
jimų pirktis žemės tiek, kiek kas nori. Lenkų kilmės bajorams
teleista žemė pirktis tiktai iš tokių pat lenkų kilmės bajorų.

Tikrasis laisvės protarpis prasidėjo po manifestu 17 spaliu.
Tuo manifestu prižadėta įvesti konstitucinis valdymo būdas,
duota spaudos ir susirinkimų laisvė. Lietuviai prie senosios
Rusijos tvarkos labai daug kentėjo: negalėjo savo krašte jokių
vietų užimti, jų kalba nebuvo vartojama net pradinėse mokyk¬
lose ir valsčiaus įstaigose. Visoje Rusijoje kilus sumaiščiams,
kada vyriausybė nusiminusi nebežinojo kas daryti, lietuviai

*) Per trejus metus (1905—1907) perėjo iš stačiatikių į katalikų tikėjimą:
Kauno gubernijoje 1130 žmonių, Vilniaus gub. 25,480 žm , Suvalkų gub. 13,782.

14*

— 212

pirmiausiai atstatė iš mokyklų rusus mokytojus, iš valsčių rusus
raštininkus, kurie dėl nemokėjimo lietuvių kalbos negalėjo kaip
reikiant atlikti savo priedermių. Lapkričio 22 ir 23 dieną
1905 m. buvo sušaukta Vilniuje didelis lietuvių susivažiavimas,
kuriame dalyvavo apie 2000 asmenų iš įvairių Lietuvos kraštų.
Tas susivažiavimas, paprastai vadinamas didžiuoju Vil¬
niaus seimu, iškėlė šiuos svarbesniuosius lietuvių reika¬
lavimus: 1) reikalavo autonomijos Lietuvai su seimu Vilniuje;
2) reikalavo, kad visos Lietuvos mokyklos būtų paverstos tau¬
tinėmis, mokslas jose būtų dėstomas prigimta mokinių kalba,
mokytojai pačių to krašto žmonių būtų renkami; 3) kad vals¬
čiuose visus reikalus vedant būtų vartojama prigimta žmonių
kalba. Tebelaikant Vilniaus Seimą, Vilniaus generalguberna¬
torius Freze 23 lapkričio išleidė apskelbimą, kuriuo pripažino
lietuviams teisę, kad jų kalbos būtų mokinama pradinėse mo¬
kyklose, kad pradinėse mokyklose gali būti skiriami mokyto¬
jais lietuviai katalikai, .valsčiaus raštininkus gali rinktis vals¬
čiaus sueigos, tiktai vyresnybė juos patvirtina, lietuvių kalba
gali būti vartojama vidujiniame valsčių susirašinėjime. Tuo¬
met nemažas lietuvių mokytojų ir valsčiaus raštininkų skaičius
gavo vietas Lietuvoje.

Buvo išleisti laikini įstatai (24. XI. 1905), kuriais paleng¬
vinta žymiai laikraščių steigimas: laikraščiui steigti neberei¬
kėjo prašyti vyriausybės leidimo, užteko pranešti vietiniam
gubernatoriui ir gauti iš jo tam tikrą paliudijimą. Todėl 1906
metais žymiai padidėjo lietuviškų laikraščių skaičius. Apie tą
patį laiką atmainyta daugybė Vilniaus general-gubernatorių
cirkulerų, varžančių vietinių gyventojų veikimą. Išleista
įstatymai, kuriais palengvinta draugijų steigimą (4. III. 1906).
Lietuvių tauta, ilgą laiką varžoma, ištroškusi spausdinto
žodžio, godžiai ėmė naudotis suteikta bent kiek didesne laisve.
Knygoms ir laikraščiams leisti įsisteigė tam tikros draugijos:
šv. Kazimiero draugija Kaune (1906), ir kitos. Laik¬
raščių skaičius žymiai pakilo, augo nuolat ir jų ėmėjų skaičius.
Po dešimties metų nuo spaudos atgavimo, 1914 metais, Rusi¬
jos ribose ėjo 25 lietuviški laikraščiai: 10 Kaune, 8 Vilniuje,

— 213 —

3 Seinuose, 3 Rygoje, 1 Kauno gubernijos Naumiestyje. Taip-
pat plačiai naudojosi lietuviai didesne laisve draugijoms steigti,
įsteigė ir sugebėjo palaikyti šias didesnes švietimo draugijas:
„Saulės“ Kaune, „Žiburio“ Marijampolėje, „Ryto“ Vil¬
niuje. „Saulės“ draugija pasistatė mokykloms savus didelius
namus Kaune. Vilniuje įsisteigė Mokslo draugija, kuri
susirinko nemažą knygyną ir senoviškųjų daiktų muziejų. Di¬
desniuose Lietuvos miestuose, taipogi Rygoje, Liepojuje, Peter¬
burge, Odesoje atsirado lietuviškos darbininkų ir darbininkių
draugijos.

Drauge su tautinės lietuvių sąmonės kilimu taisėsi ir ma-
terialis jų būvis. Paliuosuota valstiečius nuo išperkamųjų už
žemę mokesčių (3. XI. 1905). Valstiečiai pasidarė pilnais
savininkais žemės, kurioje gyveno. Palengvinta valstiečiams
žemės pasidalijimas i viensėdijas (11. XI. 1906). Nuo to laiko
daugelis sodžių išeina gyventi j viensėdijas, kame ūkininkai,
turėdami didesnę laisvę ant savo žemės, geriau gali įsitaisyti
ūkį. Tuo pačiu laiku ūkininkai steigia daug vartotojų, ūkio ir
paskolos draugijų. Daugelis ūkininkų pavieniui arba kompani¬
jomis susidėję perkasi dvarus ir tuo padidina savo valdo¬
mąją žemę.

Suteiktoji 1905 m. Rusijoje didesnė laisvė ne ilgai tetruko.
Sustiprėjusi vyresnybė atėmė daug teisių, kurios buvo pripa¬
žintos laisvės metais. Daugelis kunigų buvo patraukta atsa¬
komybėn už tai, kad be užlaikymo tam tikrų paskiau išleistų
taisyklių priėmė į katalikų tikėjimą žmones, pereinančius iš
stačiatikių tikėjimo. Suvaržyta laikraščiams žodžio laisvė,
suteikiant gubernatoriams valdžią be teismo bausti redakto¬
rius didelėmis piniginėmis bausmėmis arba kalėjimu. Apsun¬
kinta draugijų steigimas, imta varžyti jų veikimas. Mokytojais
į mokyklas imta skirti vėl tiktai rusai stačiatikiai, uždrausta
didelėmis Stropomis arba kalėjimu vaikų mokinimas namie.
Vyresnybė sumanė Lietuvoje apgyvendinti kuodaugiausia
rusų, ir valstiečių bankas, pirkdamas valstybės pinigais žemę
Lietuvoje, dalino ją rusams. Bet visa tai nebegalėjo sustab¬
dyti įsibėgėjusio lietuvių visuomenės veikimo. Laikraščiai,

— 214

draugijos, apšvietimo kilimas žadino lietuviuose didesnę tau¬
tinę sąmonę. Lietuviai labiau ėmė branginti savo tėvų kalbą,
gamintis savo tautinę kultūrą. Lietuvių tautinis atgijimas
dideliais žingsniais ėjo pirmyn.

Mažoji Lietuva.*)

Vokiečių Ordinas tryliktajame amžiuje užkariavo netiktai
Prūsų kraštą, bet lietuvių gyvenamas žemes tarp Pregelio ir
Nemuno ir abiem žemutinio Nemuno pakraščiais. Sienos tarp
prūsų ir lietuvių nėra aiškios.**) 1525 m., po Ordino seku¬
liarizacijos, įvedant naują krašto padalinimą, apskričiai Sami-
jos„ Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Insterburgo, Goldapo ir Dar¬
kiemio daugumą tebeturėjo lietuvius gyventojus. Pradžioje tos
žemės Ordinui neturėjo didelio svarbumo ir j omis jisai labai
nesirūpino, bet kada po karo su Lenkų karalių Kazimieru
XV amžiuje Ordinas neteko vakarų Prūsų ir Varmijos, tuomet
labiau ėmė branginti palikusias rytų Prūsų krašte lietuvių
žemes ir rūpinosi lietuviais apgyvendinti apytuščius plotus
toje vietoje. 1457 metais Ordino sostinė buvo perkelta iš
Marienburgo į Karaliaučių. Panaikinus 1525 metais Vokiečių
Ordiną, Prūsų kraštą įgijo kunigaikštis Albertas Hohencoler-
nas. Pasibaigus jo giminei (1618), Rytų Prūsai atiteko Bran-
denburgijos kunigaikščiams Hohencolernams.. 1701 metais
kunigaikštis Fridrichas III apsikarūnavo Karaliaučiuje pirmuoju
Prūsų karalių. Prūsai ėmė vadintis karalystė. 1711—1713 m.
nuo maro išmirė labai daug gyventojų Prūsų Lietuvoje, jų vie¬
tas užėmė kolonistai iš įvairių Vokietijos kraštų. Gyventojų
sudėtis pasidarė labai marga.

1807 metais Prūsų karalius Fridrichas Vilhelmas III maty¬
damas, kad lietuviai, valdomi lietuviškai nemokančių valdi-

*) Dr . Georg Storost, Litauische Geschichte, Tilsit, 1921. Augštaitis,
Aušra ir aušrininkai (Vilniaus Žinios, 1905 m. M 219 ir tolimesnieji). M. R 6 m e r
Litvvini w Prusiech Ksiąžęcych. Krakovv. 1911. Prusia, M. 17.

**) Profesorius Bezzenberger paduoda tokią taisyklę atskirti prūsų vietoms
nuo lietuvių: galūnės (pagal vokiškąjį ištarimą) kehmen ir kallen esančios
lietuviškos, keim ir garben prūsiškos.

215

ninku, negali gerai naudotis valstybės įstaigomis, paskyrė pi¬
nigų mokinti lietuvių vaikams, kurie paskui galėtų užimti val¬
dininkų vietas, bet tas įsakymas paliko neišpildytas. Tiktai
1844 metais Fridrichas Vilhelmas IV patvirtindamas ir prapla¬
tindamas tą įsakymą, liepė valdžios pinigais mokinti 12 lietu¬
vių jaunikaičių iš valstiečių; pusę į pastorius ir pusę į valdinin¬
kus. Iki pusės devynioliktojo amžiaus Prūsų valdžia labiau
rūpinosi lietuvių švietimu jų prigimtoje kalboje, bet nuo Bis¬
marko laiko lietuvių kalba imta vėl smarkiau varžyti. Išleista
įsakymas pradinėse mokyklose lietuvių kalbą tevartoti tikė¬
jimą aiškinant tiktai žemutinėse klasėse (1873). Valdžios įstai¬
gose vartojama kalba tepripažįstama vokiečių (1876). Prūsų
lietuviai nepatenkinti tokiu jų teisių siaurinimu nuolat siunti¬
nėjo prašymus į vyriausybę, kad mokyklose būtų praplatintos
jų kalbos teisės (1873, 1875, 1876, 1877, 1878, 1879 m.). Po
paskutiniuoju prašymu buvo surinkta 16400 parašų. Pagalios
susilaukta atsakymo (1881). Tose parapijose, kame lietuvių
gyventojų dauguma, leista mokyklose, lietuvių vaikus moki¬
nant tikėjimo, vartoti lietuvių kalba netiktai žemutinėse, bet
ir aukštesnėse klasėse, lietuviško skaitymo leista mokinti ir
antraisiais metais. Lietuviai vėl atnaujino savo prašymus su
platesniais reikalavimais savo kalbai (1882), surinkdami po
prašymu 19000 parašų. 1895 metais po prašymu surinkta
27000 parašų. Bet tie prašymai nebuvo išklausyti.

Drauge su reikalavimais savo kalbai platesnių teisių mo¬
kyklose lietuviai labiau ima dalyvauti ir politikos gyvenime,
rinkimuose į Prūsų seimą ir į Vokietijos parlementą. į Prūsų
seimą rinko po du atstovu šie sujungti apskričiai: Tilžės ir Pa¬
kalnės, Klaipėdos ir Šilokarčemos, Ragainės ir Pilekalnės,
Labguvos ir Vėliavos. Tie patys sujungti apskričiai į Vokie¬
tijos parlementą rinko po vieną atstovą. Lietuvių balsais nau¬
dojosi įvairios vokiečių partijos. Kylant tautinei sąmonei,
lietuviai 'įsteigė pirmąją organizaciją rinkimams (1890).
1897 m. Tilžės-Pakalnės apskrityje įsteigta pirmoji lietuvių
sąjunga rinkimams. 1898 metais per rinkimus į parlamentą
lietuviai pastatė savo kandidatus. Klaipėdos apskrityje buvo

— 216 —

išrinktas lietuvis Smalakys. Po to laimėjimo lietuviai 1899 me¬
tais įsteigė taipogi Ragainės-Pilekalnės apskrityje savo rin¬
kimų draugiją, 1903 metais pirmą kartą lietuviai išrinko Klai¬
pėdos apskrityje savo kandidatą pastorių Gaigalaitį atstovu
į Prūsų seimą.

Šešioliktajame amžiuje Prūsų Lietuvoje pradėjo eiti pir¬
mosios lietuviškos knygos. 1832 m. pasirodė pirmasis lietu¬
viškas laikraštis vardu „Nusidavimai apie Evangelijos prapla¬
tinimą tarp žydų ir pagonų“. Buvo tai misionorių draugijos
leidžiamas pranešimas apie misijų veikimą. 1849 metais kal¬
bininkas Kuršaitis, gaudamas valdžios pašalpą, ėmė leisti sa¬
vaitinį laikraštį „Keleivį“. Paskui laikraščių skaičius žymiai
padidėjo, bet jų dauguma buvo vokiškos dvasios. Devynio¬
liktojo amžiaus pabaigoje ėmė rastis pas Prūsų lietuvius ir
tautinių savų draugijų. įsteigta pirmoji lietuviškoji draugija
vardu „Birutė“ (1885), giedotojų draugija (1899), „Prūsų lie¬
tuvių susivienijimas“ (1901).

Prūsų Lietuvoje paskutinė Vokietijos valdžios statistika
atrado apie 100 tūkstančių lietuviškai kalbančių lietuvių, bet
ištikrųjų lietuvių skaičius buvo daug didesnis. Versalio taika
1919 m. atėmė lietuvių gyvenamąjį dešiniąjį Nemuno pakraštį
iš Vokietijos.

Lietuviai Amerikoje.*)

Senovėje, kada nebuvo nei geležinkelių, nei garlaivių,
kada valstiečiai, būdami baudžiavoje, neturėjo pilnos laisvės,
žmonių dauguma amžiais gyveno tose pačiose vietose. Ke¬
liauti į svetimus kraštus darbo ieškoti nebuvo papročio. Bet
devynioliktajame amžiuje įvyko didelių permainų. Išrasta
geležinkeliai ir garlaiviai, kurie labai palengvino žmonėms
keliauti į tolimuosius kraštus. Atsirado garinių pabrikų, kurie
sutraukė į vieną vietą daug darbininkų. Pakilo prekyba, žmo¬
nės visokiais reikalais ėmė daugiau keliauti iš vieno krašto į
kitą. Darbininkai, nebeišsitekdami vienoje vietoje, ėmė toli¬
muose kraštuose ieškoti geresnio uždarbio.

*) J r. Jonas, Lietuviai Amerikoje. Plymonth. Pa 1899.

— 217 —

Lietuvių išeivystė į svetimus kraštus prasidėjo apie 1870
metus. Valstiečiai jau tuomet buvo paliuosuoti iš baudžiavos
ir ėmė naudotis laisve išvažiuoti iš savo sodžiaus. 1867 ir
1868 metais buvusieji Lietuvoje paeiliu dveji blogi metai, ku¬
riais javai laukuose neužderėjo, vertė Lietuvos sodiečius
ieškoti uždarbio kitur. Tuo laiku ir Lietuvą buvo pasiekusi
žinia apie didesnius uždarbius Amerikoje. Taigi didesnio
uždarbio ieškodami, lietuviai ir ėmė keliauti į Ameriką. Pir¬
mieji ateiviai Šiaurinės Amerikos Suvienytose Valstijose buvo
iš Užnemunio, nuo Marijampolės, Liubavo, Liudvinavo, Simno.
Paskui išeivystės vilnis pasiekė ir kitus Lietuvos kraštus. Pra¬
džioje tolima kelionė per jūrą buvo atliekama būriniais laivais,
todėl buvo ilga ir sunki. Paskui, kada buvo įtaisyti geri gari¬
niai laivai, kelionė pasidarė ir greitesnė, ir lengvesnė, išeivių
skaičius 'padidėjo. Paskutiniais metais prieš didįjį Europos
karą kasmet daugiau negu 20 tūkstančių lietuvių iškeliaudavo
į Ameriką.

Pirmieji lietuviai ateiviai Amerikoje rado darbo prie
anglių kasimo Pensilvanijoje. Sunkus tai ir pavojingas darbas,
kuriuo vietiniai gyventojai nelabai nori užsiimti, todėl jisai
daugiausiai tenka iš kitur atkeliavusiems, taigi ir lietuviams.
Pensilvanijos miesteliuose ir susidarė pirmosios lietuvių kolio-
nijos. Bent kiek paskiau lietuviai ėmė apsigyventi ir Atlantiko
pamario miestuose, gaudami daugiausia darbo prie rūbų siu¬
vimo. Ilgainiui ir kituose miestuose susidarė lietuvių koloni¬
jos. Daugiausia lietuvių išeivių Suvienytų Šiaurinės Amreikos
Valstijų gyvena dabar Cikago mieste. Sodžiuje ūkiu užsiiman¬
čių lietuvių tėra Amerikoje labai maža.

Patekę į svetimą kraštą, nesuprasdami jo kalbos, lietu¬
viai pradžioje glaudėsi prie lenkų, kuriuos pažino Lietuvoje,
drauge su lenkais steigėsi sau bažnyčias, draugijas. Bet geras
lietuvių sugyvenimas su lenkais neilgai tetruko. Bažnyčiose,
pastatytose už bendrus lietuvių ir lenkų pinigus, lenkai ne¬
norėjo pripažinti lietuvių kalbai priderinčių teisių, neįsileisdavo
lietuvių kunigų. Delei to keliose vietose buvo kilę nesutikimų.
Lietuviai pamatę, kad bendras su lenkais bažnyčių steigimas

— 218

neaprūpina lietuvių reikalų, buvo priversti atsižadėti pinigų,
išleistų bendroms bažnyčioms statyti, ir atsiskirti nuo lenkų.
Tuo prityrimu pamokinti, lietuviai jau sau vieni ėmė steigti sau
bažnyčias. Kur tiktai susidarydavo didesnė lietuvių kuopa,
tuojau jie nusipirkę pledų, statydavo sau bažnyčią, parsikvies-
davo lietuvį kunigą. Taip aplink bažnyčias darėsi lietuviško
gyvenimo centras. Dabar įvairiuose Amerikos miestuose yra
107 lietuviškų bažnyčių. Paskutiniu laiku Amerikos lietuviai
ėmė rūpintis gauti sau lietuvį vyskupą. Beveik visur steigia¬
mos pašalpinės draugijos, iš kurių darbininko šeimyna gauna
pašalpos, mirus darbininkui, kurs uždirbdavo visai šeimynai
pragyvenimą. Viso labo lietuvių Suvienytose Šiaurinės Ame¬
rikos Valstijose gyvena apie 600 000. Lietuviai ir svetimame
krašte gyvendami stengiasi išlaikyti savo kalbą ir vaikus lietu¬
viškai mokinti, todėl prie bažnyčių imta steigti mokyklos.
Dabar beveik prie visų lietuviškų bažnyčių yra ir lietuviškos
mokyklos. Mokyklos išlaikymas brangiai atseina, labai trūko
lietuvių mokytojų. Todėl įsteigta tam tikra mokytojų kon¬
gregaciją, kuri 1916 metais laikė 30 mokyklų. Laikraščių
Amerikos lietuviai 1916 metais turėjo 24. Paskutiniu laikų
žymų tarp Amerikos lietuvių didesnis tautinės sąmonės kili¬
mas, net pas jaunimą, Amerikoje gimusį, matyti didesnis veik¬
lumas draugijų steigime. Amerikos lietuviai nekartą jau yra
prisidėję savo aukomis prie palaikymo tėvynės reikalų, sudėjo
nemaža pinigų „Saulės“ ir Mokslo draugijos namams, per karą
rūpinosi nukentėjusios tėvynės sušelpimu.

Per karą, kuomet Lietuvoje visas gyvenimas tapo labai
suvaržytas svetimos kariuomenės, užėmusios Lietuvą, lietu¬
viai amerikiečiai, turėdami pilną laisvę, labai daug yra pasi¬
darbavę, keldami Amerikoje ir kituose kraštuoseLietuvos klau¬
simą, sudedami nemažas pinigų sumas lietuvių kultūros ir poli¬
tikos reikalams.

■CZ2>

Penktoji Dalis.

Nepriklausomos Lietuvos atstatymas.

Prasidėjusis 1 rugpiūčio 1914 m. karas tarp Rusijos ir
Vokietijos visu savo sunkumu užgriuvo ant Lietuvos. Jos
žemė tapo kovos vieta dideliausioms kariuomenėms. Daug
lietuvių vyrų paimta, kariuomenėn, jie pakliuvo pirmojon
ugnin ir arba žuvo arba pateko j sunkią nelaisvę. Kartkartė¬
mis pereinant per kraštą vienai ir kitai kariuomenei, gyven¬
tojai labai daug nukentėjo, vietomis ištisos apylinkės per
mūšius buvo sudegintos. Pagalios 1915 m. Rusijos kariuo¬
menė, nebegalėdama išsilaikyti prieš vokiečius, pasitraukė iš
Lietuvos. Daugelis ir lietuvių tuomet turėjo ilgam laikui
išsidanginti j Rusiją. Lietuvą užėmė Vokiečių kariuomenė.

Vokiečių viešpatavimo laikas buvo labai sunkus. Krašto
gyvenimas tapo surakintas visokiais skaudžiausiais draudi¬
mais. Laikraščiai visi sustabdyti. Vokiečių kariuomenė sten¬
gėsi kuodaugiausiai visokios gėrybės išspausti iš užimto
krašto, atiminėdama dykai arba už menką atlyginimą maistą
ir kitokius daiktus, kamuodama gyventojus priverstinais dar¬
bais. Lietuva neteko žymaus skaičiaus savo gyvulių ir kito¬
kio turto. Vokietijos vyresnybė, tikėdamasi galėsiant laimėti
karą ir nebeatiduoti Lietuvos, statė planus, kaip apgyvendinti
ją vokiečiais.

Kad ir labai sunkus buvo Lietuvai tas karas, bet gi po jo
tikėtasi geresnės ateities. Iškelta per jį tautų apsisprendimo
obalsis, pripažįstantis visoms tautoms, didesnėms ir maže¬
snėms, teisę pačioms tvarkyti savo gyvenimą. Vokietija ilgai¬
niui pamatė pilnai karo nelaimėsiant, todėl ėmė ieškoti prie¬
monių taip užimtų kraštų klausimui pastatyti, lyg tartum jie

— 220 —

norėtų patys susijungti su Vokietija. 1917 metais kariškoji
Vokiečių vyresnybė leidė sušaukti lietuviams Vilniuje savo
konferenciją (18—23 rugsėjo), kurioje dalyvavo apie 200
atstovų iš visų luomų ir srovių. Vilniaus konferencija nutarė,
kad Lietuvos žemės turi sudaryti nepriklausomą valstybę
etnografinėmis sienomis. Galutinai Lietuvos valstybės sienas
ir jos santykius su kaimynėmis valstybėmis turi nustatyti
steigiamasis Lietuvos seimas. Lietuvos reikalams vesti buvo
išrinkta Taryba iš 20 žmonių, paskui papildyta. Tuo tarpu
Rusijoje valdžią įgijus bolševikams, buvo padaryta Lietuvos
Breste taika su Vokietija (3 kovo 1918 m.). Rusijos bolševikų
vyriausybė atsisakė Lietuvos, Vokietija gi pasižadėjo užimtų
kraštų likimą nustatyti susitarus su jų gyventojais. Tuo
pačiu laiku Lietuvos Taryba paskelbė atstatant Lietuvos val¬
stybę su sostine Vilniuje (16 vasario 1918 m.). Vokietijos
valstybė pripažino Lietuva laisva nepriklausoma valstybe
(25 kovo), bet su sąlyga, kad ji padarys sutartis, kuriomis
suseis į sąjungą su Vokietija.

Baigiantis 1918 metams paaiškėjo, kad Vokietija pralošė
karą. Ji išreiškė norą pradėti tarybas dėl taikos, bet pirma
turėjo atiduoti daugumą ginklų. Vokietijoje kilo revoliucija,
iširo tvarka kariuomenėje, stovinčioje Lietuvoje. Tai kariuo¬
menei traukiantis iš Lietuvos, jos pėdomis ėmė slinkti bolše¬
vikų kariuomenė, nesutikdama niekur pasipriešinimo, dėlto
kad vokiečiai nebuvo leidę Lietuvos vyriausybei organizuoti
savos valdžios ir kariuomenės. 1919 metų pradžioje bolševi¬
kai užėmė Vilnių, Ežerėnus, Okmergę, Panevėžį, Šiaulius,
Telšius. Bet Kaune susispietusiai laikinajai Lietuvos vyriau¬
sybei pavyko susitvarkyti, sudaryti savo kariuomenės, kuri
ėmė atgal stumti bolševikus ir visai juos išvarė iš Lietuvos.
Bet tuo tarpu Vilnių ir visą beveik buvusiąją Vilniaus guber¬
niją užėmė Lenkų kariuomenė.

Vokiečių kariuomenei 1919 m. traukiantis iš Lietuvos,
valdžią visame krašte perėmė laikinoji Lietuvos vyriausybė.
Tiktai vakaruose nuo Joniškio-Šiaulių-Tauragės ilgiau laikėsi

— 221

vokiečių kariuomenė, pasiskelbusi esant įstojusi i Rusijos tar¬
nystę. Susispietusi Kuršėnų-Siaulių apylinkėje, atkirto nuo
centralės valdžios beveik pusę Lietuvos ploto ir neketino ge¬
ruoju kraustytis. Lietuvos kariuomenė gruodžio mėnesyje, po
mūšio prie Radviliškio, laimėdama dideli grobi ginklu privertė
vokiečius pasitraukti.

1920 m. liepos mėnesyje Lietuva padarė Maskvoje taiką su
Rusija, nustatydama savo sienas rytuose. Netrukus Lenkija,
sumušta Rusijos, pasitraukė iš Vilniaus, ir Lietuva ramiu būdu
galėjo atgauti Vilniaus kraštą, bet neilgam. Lenkija, atmušusi
rusus nuo Varšuvos, vėl ėmė veržtis Lietuvon. Spalių mėne¬
syje, tarpininkaujant Antantos valstybėms, Suvalkuose buvo
padaryta sutartis, išvesta laikina demarkcijos linija tarp Lie¬
tuvos ir Lenkijos, priskiriant Vilniaus kraštą Lietuvai. Bet
po dviejų dienų generolas Želigovskis, pasiskelbęs nepriklau¬
somu nuo Lenkijos karo vadovybės, užėmė Vilnių, mėgino
veržtis ir toliau į Lietuvą, bet prie Giedraičių buvo atmuštas.
Tas žygis atėmė Lietuvai Vilnių, bet gi Lietuvos sienos pasi¬
stūmė toliau j rytus, negu buvo per pirmosios Lenkų okupa¬
ciją. Kada Hymansui garsiu savo projektu nepavyko sujungti
Lietuvos su Lenkija, 1922 m. pradžioje lenkų sušauktas Vilniaus
seimas paskelbė Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos.
Antantos valstybės pripažino įvykusi faktą, santykiai tarp Lie¬
tuvos ir Lenkijos palieka ligšiol neišspręsti.

Francijos komisaro valdomas Klaipėdos kraštas ilgai ne¬
buvo atiduodamas Lietuvai, kaip tai ketinta Versalio sutartimi.
Klaipėdos krašto lietuviai, padedant savanoriams iš Didžiosios
Lietuvos, sausio mėnesyje 1923 m. ginklu privertė nedidelę
Francijos kariuomenę pasitraukti ir paskelbė savo krašto susi¬
jungimą su Lietuva.

Lietuvių tauta išėjo iš karo ugnies netikt politiškai atgijusi,
bet ir tautinės kultūros gaminime padarė didelę pažangą. Netu¬
rint savistovybės, lietuvių kalba ligšiol tebuvo vartojama beveik
vien privatiniame gyvenime. įsikūrus savo valstybei, atsida¬
rius dideliam skaičiui lietuviškų mokyklų, susidarė daug ge-

222 —

resnės sąlygos plėtotis savai literatūrai, mokslui, dailei. Di¬
delis skaičius naujų mokyklų gamino tūkstančius naujų darbi¬
ninkų. Sugrįžus Lietuvon dideliam skaičiui lietuvių inteligentų,
kurie ligšiol, negalėdami gauti vietos savo krašte, buvo išsi¬
blaškę po Rusijos plotus, susispietė lietuvių protinės jėgos.
1922 m. įsikūrė pirmas Lietuvos universitetas.. Sugrįžo dau¬
gelis lietuvių amerikiečių su didesniu kapitalu ir sustiprino
savą prekybą ir pramonę. Visose gyvenimo šakose užimta
milžiniškas darbas gaminti tautinę kultūrą, atsidarė naujai
kartai, augančiai geresnėse sąlygose, plati veikimo sritis Tė¬
vynės naudai.

-C22D-

Lietuvos istorijos chronologija, sugretinta su
svarbesniaisiais visuotinos istorijos atsitikimais

1040 pirmą kartą minima lietuvių var¬
das Rusijos chronikose (Jaroslavo
žygis į Lietuvą).

Apie 1163 pirmasis vokiečių apsilan¬
kymas Livonijoje.

1201 Rygos įkūrimas.

1230 Vokiečių Ordino atvykimas į.
Prūsus.

1226-1236 lietuvių tautos susivieni¬
jimas Mindaugo valdžioje.

1251 Mindaugo krikštas.

1253 Mindaugo karūnacija.

1260 mūšis prie Durbės ežero.

1263 Mindaugo mirtis.

1322—1323 Gedimino laiškai į papą
delei Lietuvos krikšto.

1315 Bresto ir Pagirio žemių prijun¬
gimas prie Lietuvos.

1318 Vitebsko žemės prijungimas.

1340 Volynijos žemės prijungimas.

1355 Briansko ir Černigovo žemių
prijungimas.

1362 mūšis su totoriais prie Gelto¬
nųjų Vandenų ir Podolijos žemės
prijungimas prie Lietuvos.

1362 Kauno išgriovimas.

1385 Krėvės unija.

1386 Jogailos krikštas.

1387 Lietuvos krikštas.

1388 Vilniaus vyskupijos įsteigimas.

1055—1244 Rusijos pasidalinimas į
mažesniąsias kunigaikštijas ir jų
savitarpė kova.

1096—1296 kryžiaus karai.

1256—1273 viešpatavimas Vokietijoje
ricierių plėšikų ir kumščio teisės.

1237—1240 Batu užkariauja Rusiją.

1241 totoriai plėšia Lenkiją, Vengriją
Sileziją, Moraviją.

14—15 amžius, ciesorių valdžios
susilpnėjimas ir suskilimas Vo¬
kietijos į smulkias valstybes, ve¬
dančias tarp savęs nuolatinius
karus. Žiaurus karo vedimo bū¬
das, valstiečių baudžiavos pasun-
kėjimas.

1305—1377 papos Avinjone.

1378-1417 Vakarų Bažnyčios suski¬
limas.

— 224 —

1392 Vytautas didžiuoju Lietuvos kuni¬
gaikščiu.

1398 Žemaičių atidavimas Vokiečių
Ordinui.

1399 mūšis prie Vorsklos.

1405 galutinas Smolensko prijungimas
prie Lietuvos.

1410 mūšis prie Griunvaldo.

1411 Torno taika.

1413 Horodlės unija.

1413 Žemaičių krikštas.

1417 Žemaičių vyskupijos įsteigimas.

1422 taika prie Melno ežero.

1429 Lucko susivažiavimas.

1430 Vytauto mirtis.

1435 mušis prie Šventosios upės.

1447 Kazimiero konstitucija, žymiai
praplatinanti bajorijos teises ir
susiaurinanti valstiečių teises.

1500 Lietuvos kariuomenės sumušimas
prie Vedrošos.

1502 taika su Maskva (Lietuva neteko
Černigovo — Briansko ir kitų
žemių).

1506 totorių sumušimas prie Klecko.
1508 mūšis prie Oršos.

1514 Smolesko atėmimas iš Lietuvos.
1514 mūšis prie Oršos.

1414—1418 Konstancijos susirinkimas.
1419—1436 Husitų karai.

1444 mūšis prie Varnos.

1453 turkai paėmė Konstantinipolį.

1454—1466 karas Lenkijos su Prūsijos.

1454 Niešavos Statutas, sulaužiusiusis
aristokratijos galybę Lenkijoje.
Karalius davė bajorijai savus
pavietinius teismus, prižadėjo
įstatų neleisti beseimeliųsutikimo.

1496 Piotrkavo Statutas praplatino
Niešavos Statutą. Valstiečių tei¬
simas pavestas bajorams, susiau¬
rinta valstiečių teisė išeiti iš po
pono į miestus, begalėjo išeiti ne
daugiau 1 valstiečio iš šeimynos
per metus.

1462—1505 Jonas III, Maskvos didysis
kunigaikštis. Prijungė prie Mas¬
kvos Novgorodo, Tverės, Jaros-
lavio, Riazanės žemes, visai pasi-
liuosavo nuo totorių valdžios.

225

1529 išleidimas pirmojo Lietuvos
Statuto.

1547 pirmoji lietuviška knyga (Prūsų
Lietuvoje).

1562—1571 karas su Maskva dėl Livo¬
nijos.

1561 Livonijos prijungimas prie Lie¬
tuvos.

1566 pavietinių teismų ir seimelių
įvedimas.

1566 išleidimas antrojo Lietuvos
Statuto.

1569 Liublino unija.

1569 Jėzuitų atvykimas į Lietuvą.

1577—1582 Batoro karas su Maskva.

1579 įsteigimas Vilniaus akademijos.

1595 pirmoji lietuviška knyga Didžio¬
joje Lietuvoje (Daukšos katekiz¬
mas).

1596 Bresto unija (bažnytinė).

1601—1611 ir 1617—1629 karas su

Švedija.

1609—1618 karas su Maskva.

1611 Smolensko atėmimas iš Maskvos.

1655—1660 karas su Švedija.

1660 Olivos taika.

1648—1667 karai su kazokais ir
Maskva.

1652 pirmas liberum veto.

1667 Andrusovo taika.

1717 Rusijos įtakos įsigalėjimas Len¬
kijos-Lietuvos žemėse.

1772 pirmasis Lietuvos-Lenkijos da¬
linimas.

1793 antrasis Lietuvos-Lenkijos da¬
linimas.

1795 Lietuvos prijungimas prie Rusijos
ir Prūsų.

Lietuvos Istorija.

1529 Mozūrijos prijungimas prie Len¬
kijos.

1517—1555 protestantizmo išsilplėti-
mas Vokietijoje.

1533—1584 Jonas IV, Maskvos caras.
Prijungė prie Maskvos Kazanę,
Astrachanę, Dono baseiną.

1605—1613 Maskvos valstybės sugriu¬
vimas.

1618—1648 trisdešimties metų karas.

1682—1725 Petras Didysis, Rusijos
caras. Prijungė prie Rusijos Bal¬
tijos jūros pakraščius.

1700—1721 Šiaurinis karas (su Švedija).

1740—1786 Fridrichas II Didysis, Prū¬
sijos karalius.

1756—1763 septynių metų karas.

1762—1796 Katiyna II, Rusijos carienė.
Prijungė prie Rusijos Krymą ir
didumą Lietuvos žemių.

1789—1799 didžioji Francūzų revo¬
liucija.

1799—1815 Napoleono I viešpatavimas.

15

226 —

1807 Lietuvos užnemunio prijungimas
prie Varšuvos kunigaikštijos.

1803 Vilniaus universiteto įsteigimas.

1831 Lenkijos sukilimas.

1832 Vilniaus universiteto panaiki¬
nimas.

1861 baudžiavos panaikinimas.

1863 lenkų sukilimas.

1865 Lietuvos spaudos uždraudimas
Rusijos ribose.

1883 „Auszros“ pasirodymas.

1904 lietuvių spaudos sugrąžinimas
Rusijoje.

1914 didysis karas.

1917 (18—23 rugsėjo) Pirmoji lietuvių
konferencija Vilniuje.

1918 (16. II) Lietuvos nepriklauso¬
mybės paskelbimas.

1830 Liepos revoliucija Francijoje.

1914—1918 didysis Europos karas.

28. 6. 1919 Versalės taika.

■czz>

Vardų rodyklė.

Adalbertas 4, 10.

Albertas III Austr. 46.

„ Rygos vysk. 8.

Albrechtas II cies, 86.

„ Hohencolernas 102, 214.
Adomas Bremiškis 4.

Aldona 34, 38.

Aleksandras VI p. 150.

„ I Rus. cies. 195, 196.

„ H „ „ 199.

„ d. Liet. kun. 94, 95-99,

100, 106, 113, 120, 128,
150, 166.

„ Nev. 23.

Aleksiejus caras 172.

Alfas 43.

Alfredas 4.

Algirdas 36, 38, 39-42, 47-49, 52,
53, 58, 63, 64, 76, 81, 86.
Andrius Liet. kun. 39, 52, 57.

Andrius Stirland 19, 20.

Augustas II kar. 176, 177.

„ III „ 177, 178, 188.
Baiduinas de Alna 9.

Baltramiejus papos legatas 32.
Baranauskas 210.

Bazilius šv. 168.

Beinertas 190.

Bernardas papos legatas 32, 33.
Bertoldas Rygos vysk. 8.

„ pranc. 33.

Bezzenbergeris 214.

Bielskis 93.

Birutė 43.

Bismarkas 215.

Bogušas 201.

Boleslovas IV Moz. kun. 90.

Bona 128.

Bonifacas IX p. 67.

Brunonas 10.

Brzostauskas Paulius 193.

Cemblakas 77.

Chmielnickis Bagdonas 171, 172.
Chodkevičius Jonas 147, 153

„ Jonas Karolius 163, 164,

188, 190.

Chovanskis 174.

Chreptavičius 193.

Čartoriskiai 87, 89, 179, 180.
Danielius Rus. kun. 18, 21.

Daugirdas 87.

Daugsprungas 17.

Daujotas 17.

Daukantas Simonas 201, 202.
Daumantas 24, 25.

Daukša 147, 148, 150, 157.
Dembinskis 197.

Dimitras Liet. kun. 40.

„ Maskvo kun. 61.

„ caras 164.

Dobrogostas 46, 47, 58.

Dorošenka 174.

Dovydas 38.

Dusburgas 5, 13, 22, 28, 73, 105

15

— 228 —

Elena Maskvos kun. 96, 101, 166.
Edivinas 19, 21.

Elžbieta Habsburgyčia 128.

„ Vengrijos kar. 55.

Erdvilas 17.

Falkenbergas 75.

Fedoras Voe. kun. 63.

Ferzenas 184.

Frezė 212.

Focius 77.

Fridrichas Rygos arkivysk. 32.

„ II cies. 11, 12.

„ II kar. 177.

„ III kar. 214.

„ Vilhelmas kar. 214.
Gaigalaitis 216.

Gediminas 28, 30—37, 46, 48, 95, 105.
Gelgudas 197.

Giedraitis Juoz. Arn. 200, 202.

„ Merkelis 147, 148, 153, 154.
Glinskis Mykolas 98, 99.

Godunovas Borisas 164.

Goštautas Jonas 89.

„ Petras 42.

Gregorius IX p. 10, 13.

„ XI p. 47.

„ XIII p. 156, 162, 186.
Hadži-Giraj 89.

Henikikas 32, 33.

Henrikas Kulmijos vysk. 20.

„ Latvis 9, 14.

„ pranc. 33.

„ Valois 161, 162.

Hymansas 221.

Honorius III p. 9, 13, 15.
Hornhuzenas 22.

Hozius 152, 153.

Smeretinskis 210.

Inocentas III p. 5, 9, 13.

„ IV p. 13.

„ VI p. 46.

Izabelė Zigm. II duktė 104.

Izidorius 166.

Jadvyga 54, 55, 57, 59, 62, 64, 78.
Jaknavičius 157.

Janusas Moz. kun. 50.

Jaroslavas Rus. kun. 14.

Jasinskis Jok. 184.

Jastrzębiec Andrius 58.

Jaunius Liet. kun. 86.

„ kun. 210.

Jaunutis 86.

Jogaila 25, 47, 48-63, 65-81, 83, 84,
87, 88, 90-93, 105, 124, 146,
161, 165

Jonas XXII p. 32.

„ Albertas 96, 97.

„ III Maskvos kun. 92, 93, 96,
98, 100.

„ IV Maskvos kun. 102, 162, 164.
„ Kazimieras kar. 172—175.

„ Paleologas 78.

„ Švedijos kar. 163.

„ Dominici 75.

„ Lvovo vysk. 75, 76.

„ Alšėnų kun. 63.

Jurgis Alšėniškis 93.

Jungingen Ulrichas 70.

Kadlubek 5.

Kazimieras Jogailaitis 88—95, 96, 99,
106, 109, 146, 155, 166, 214.
Kaziemieras šv. 95.

„ III Lenk. kar. 34, 38, 46, 54.
Kaributas Liet. kun. 40, 41, 50, 56, 63.
Karijotas Liet. 38, 63.

Karolis IV cies. 47.

„ Suderm. 162, 163.

„ Gustavas 173.

„ XII 176, 177.

Karpini Plano 16.

Karpis vysk. 185.

„ Ign. 198.

Kasciuška 184.

Katryna Jogailaitė 163.

„ II carienė 178, 183, 184, 190,
194, 195.

229

Kazakevičius 154.

Kęstutis 36-38, 40, 42-47, 48, 49,
50, 53, 105.

Kętrzynskis 19.

Kleinas 158.

Klemensas IV p. 24.

„ VI p. 46.

„ VIII 150, 167.

Kojalavičiai 189.

Komulovic 150.

Konarskis 187.

Kondratavičius 210.

Konstantinas Lenkijos vietininkas 197.
Kosakauskas Simonas 183.

Kniprodė 44.

Kolyška 203.

Komendoni 152, 153.

Konradas Moz. kun. 10, 11.

Kristionas Lietuvos vysk. 21.

„ Prūsijos „ 10, 13.

Krzyvickis 19.

Kuncevičius Juoz. 168, 169.

Lamanskis 210.

Lasickis 146.

Ledesma 157.

Leliušas 86.

Lengvenis 41, 56, 61, 67, 71.
Leščinskis Stan. 176, 177.

Levas 26.

Liaskovskis 146.

Liatkovskis 19, 24.

Liubartas 36, 38, 47.

Liudvikas Brandenb. 154.

„ Vengrijos 40, 47, 54, 55.

„ Virtembergiškis 183.

Liutavėras 28.

Liuteris 102.

Lohmeyer 49, 50, 52; 53, 72.
Martynas V p. 75, 76, 78.
Mackevičius 204
Malaspina 150.

Mažvydis 157.

Maldrzyk 82.

Manvidas 38.

Maksimilionas cies. 162.

„ kun. 163.

Marė Vitebskietė 39, 41.

Mickevičius 201.

Mindaugas 17—26, 31, 48, 59, 66.
Mykalionis 145.

Mykalojus I Rus. cies. 197.

Myšeckis 174.

Mikuckis 207.

Mykolas Liet. kun. Zigmanto I sūnus
85, 88, 89.

Mykolas Liet. kun. Algirdo gi m. 93.
Morta Mindaugo žmona 20, 23.
Muravjovas Mykolas 203, 204, 206, 207.
Motiejus vysk. 76, 91.

Napoleonas I 196.

„ III 203.

Neronas 4.

Nikeforas Gregoras 59.

Normantas 38, 40.

Norbūtas Teod. 201.

Oliveras Scholastikas 5.

Ona Vytauto anūkė 78.

Ostrogiškis Konstantinas Liet. Hetm.
97, 101.

Ostrogiškis Konstantinas Kijevo
karv. 167.

Otokaras II cies. 24.

Parnus 20.

Paškevičius 198.

~ Patrikius 40.

Paulius I Rus cies. 184, 195, 198.
Petras Didysis 176, 177.

Petras Vilniaus vysk. 75, 76.
Petkevičius Jurgis 153, 154.
Pletenbfcrgas 97.

Pociejus Ign. 167; 168.

Poniatovskis kar. 177, 178, 179, 184.
Posevinas Ant. 162.

Poška Dion. 201.

Prochaska 70.

Protasevičius 153, 156.

— 230 —

Plauen Henrikas 72.

Radvilas Boguslavas 154, 173.

„ Janusas 173.

„ Jurgis 154.

„ Karolis 181.

„ Kristupas 152.

„ Mykalojus Juodasis 147, 151,

153.

„ „ Rudasis 151.

Ragoza 167, 178.

Repekis 20, 24.

Repninas 180, 184.

Ringaila 61.

Rogavičius 210.

Romanovas Mykolas 164.

Rotundus Augustinas 145.

Rumbautas 68, 86.

Sepienskis 82.

Sergijievskis 210.

Sierakauskas 203.

Simonas Maskvos kun. 38.

Skirgaila 41, 50—52, 56, 57, 60, 63.
Smalakys 216.

Sniadeckis Jonas 195.

Sobieskis Jonas kar. 175, 176.

Sofija Vytauto duktė 61, 78.

„ karalienė 88.

Sopiega Leonas 153.

„ Paulius 188.

Stanevičius 201.

Stavenhagen 70.

Steponas Batoras kar. 156, 159, 162,
163, 165, 170, 186, 189.
Strijkauskas 95.

Sviatoslavas Smolensko kun. 57.

Šach Achmet 97, 98.

Šeremietievas 173.

Širvidas 158.

Šuiskis Vasylius 164.

Šulcas 158.

Švarnas 21, 25, 26.

Švitrigaila 67,82,84-86,88,89,91,106.
Tacitas 4.

Tamerlanas 64.

Tautvilas L. d. kun. 19, 21, 22, 29.

„ Vytauto brolis 52.

Teofanas 168.

Terleckis Kir. 167.

Tiškevičius Ant. 192.

„ Jurgis 188.

Tochtamyšas 64.

Totoraitis 19.

Traidenis 26—27, 28.

Treniota 23—26.

Trockis 210
Urbonas VI p. 58.

Vaclavas kar. 69, 70.

Vaidotas 45.

Vaišvilkas 21, 25, 26.

Vaitkevičius Ant. 184.

Valavičius Hier. 188.

Valančius Mot. 201, 202, 207.
Vasylius I Maskvos kun. 61.

„ H „ 166.

„ III „ 100, 101, 102.

Vidmantas 43.

Vigauskas 173.

Vikintas 17, 19.

Vilikaila 17.

Visniovieckis Jeremijas 175.

„ Mykolas kar. 174, 175.
Vytautas 47-52,55-60,62—85,87 - 89,
92,93,95, 105, 106, 110-112, 124,
145, 146, 165.

Vytenis 28—30, 105.

Vladimiras Liet. kun. 63.

Vladislovas I Lokietek 34

,, Jogailos sūnus 88, 90.

„ Kazimiero „ 92.

„ IV 164, 169, 171, 172.

„ Opolietis 47.

Voina 33.

Volkevinas 18.

Volteris 19.

Vorolinskis Semionas 94.

Vnučkienė 152.

231

Zapolija Jonas 104.

Zaremba 84.

Zenkovičius 185.

Ziemovitas 47.

Zigmantas I Kęstutaitis 83—89, 128,
146, 149, 151.

„ II Senasis 99-104,106,117,
119, 128, 146, 149, 151.
„ Augustas 107, 109, 114,
115, 118, 128, 145, 151,
153, 159, 161, 163, 188,
189.

Zigmantas Vaza 150, 152, 159, 173
iki 165, 167, 169, 174,
175, 186, 188.

„ Kaributas 82, 85.

„ Liuksenburgas cies. 70,

78-80, 83.

Želigovskis 221.

Živibūtas 17.

Žolkievskis 164.

CZ2>

TURINYS

PIRMOJI DALIS.

LIETUVA PRIEŠ PRIĖMIMĄ KRIKŠČIONIŲ TIKĖJIMO
(IKI 1385 m.).

Lietuvių kilmės tautos žiloje senovėje. 3—7

Kraštas. Gyventojai. Senoji lietuvių tautų religija. Valdy-
masis. Užsiėmimas. Pilys.

Vokiečių Ordino įsikūrimas Lietuvos pakraščiuose.7—13

Latviai. Prūsai.

Lietuvos valstybės pradžia.14—17

Lietuvos karalius'Mindaugas .17—25

Lietuvos susivienijimas. Mūšis ties Sauliais. Koalicija prieš
Mindaugą. Krikštas ir įkarūnacija. Vyskupijos įsteigimas.

Taika su Volinijos kunigaikščiais. Žemaičių] kova su Ordinu.
Mindaugas susijungia su Žemaičiais. Mindaugio mirtis.

Kova dėl valdžios tarp Mindaugo įpėdinių.25—27

Treniota ir Tautvilas. Vaišvilkas : ir Švarnas. Traidenis.

Vytenis.. • 28—30

Nauja kunigaikščių giminė. Kova su Prūsijos Ordinu. Są¬
junga su Rygos arkivyskupu.

Gediminas.30—37

Kova su Ordinu. Santykiai su krikščionimis. Sąjunga su
Lenkija. Rusijos žemių prijungimas. Naujų miestų įkūrimas.

Didesnis Lietuvos susivienijimas.

Gedimino įpėdiniai.37—39

Gedimino giminė. Vilniaus paveržimas iš Jaunučio.

Algirdas.39—42

Algirdo būdas. Lietuvos plėtimasis Rusijos žemėse. Krikščionių
tikėjimas Ltetuvoje.

Kęstutis. 42—47.

Kęstučio būdas. Kova su Vokiečių Ordinu. Tarybos dėl krikšto.

Lietuva kryžkelėje. 47—53

Algirdo giminės surusėjimas. Reikalas naujo tikėjimo. Kova
Jogailos su Kęstučiu. Kova tarp Vytauto ir Jogailos.

— 233 —

ANTROJI DALIS.

LIETUVA PERSONALĖJE UNIJOJE SU LENKIJA

(1385—1569 m.).

Unija ir krikštas. 54—60

Lietuva ir Lenkija. Unija. Lietuvos krikštas. Santykiai su
Vokiečių Ordinu.

Vytautas didysis Lietuvos kunigaikštis. 60—82

Lietuvos nepatenkinimas unija. Vytauto kova su Jogaila.

Vytauto įsigalėjimas. Taika su Ordinu. Mūšis prie Vorsklos.

Permaina unijos sąlygose. Kova su Žemaičiais. Mūšis prie
Griunvaldo. Torno taika. Žemaičių krikštas. Mėginimas
suvienyti rusų cerkvę su katalikų Bažnyčia. Horodlės unija.

Vytauto galybė. Karūnacijos sumanymas. Vytauto apibū¬
dinimas.

Švitrigaila ir Zigmantas I. 83—88

Švitrigaila didysis Lietuvos kunigaikštis. Permaina Lietuvoje.

Zigmantas didysis Lietuvos kunigaikštis. Mūšis prie Šven¬
tosios. Santykiai su lenkais. Zigmanto vidujinė politika.

Jo mirtis. Jogailos apibūdinimas.

Kazimieras. 88—95

Kazimiero įsikūrimas Lietuvoje. Santykiai su Lenkija. Lie¬
tuvos galybė. Karas su Prūsija. Kova su Maskva. Kazi¬
miero viešpatavimas.

Aleksandras. 95—99

Aleksandras didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Karas su
Maskva. Santykiai su Lenkija. Taika su Maskva. Totorių
užpuolimas. Aleksandro viešpatavimas.

Zigmantas U.99—104

Zigmantas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Glinskio maištas.

Karas su Maskva. Vokiečių Ordino žlugimas. Naujas karas
su Maskva. Zigmanto II apibūdinimas.

Didžiojo kunigaikščio valdžia. Diduomenės ir bajorijos įsi¬
galėjimas . 104-109

Didžiojo kunigaikščio valdžia. Didikų valdžios kilimas. Ponų
taryba. Ponų ir bajorų teisių nelygumas. Pavietiniai teis¬
mai. Pavietiniai seimeliai ir didysis seimas. Bajorijos įsi¬
galėjimas.

Valstiečių baudžiava.'.110—116

Vergijos ir baudžiavos pradžia. Luomų skirtumas senovėje.

Bajorų išsiskyrimas. Prasti žmonės. Žemės padalinimas į
valakus.

234 —

Vidujinė valstybės tvarka.116—124

Didžiojo kunigaikščio žemės. Žemės valdininkai. Didžiojo
kunigaikščio dvaro valdininkai ministeriai. Bajorų priedermės
už žemę. Mokesčiai. Miestai. Valdžios silpnumas.

Lietuvos Statutas.124—127

Lietuva be rašytų įstatų knygos. Lietuvos Statutas. Statuto
kilmė. Naujos Statuto laidos. Lietuvos Statuto būdas. Auk¬
štasis teismas.

Zigmantas Augustas.128—138

Zigmantas Augustas didysis Lietuvos kunigaikštis prie gyvos
savo tėvo galvos. Livonijos prijungimas ir karas su Maskva.

Liublino unija.

Tautų santykiai ..138—148

Lietuvos kunigaikštijos tautos. Baltarusių kalbos įsigalėjimas.

Tikybų tolerancija. Lietuvių metraštis. Lotyniškoji kalba.

Lenkų kalbos skverbimasis. Lietuviškoji srovė.

Protestantizmas Lietuvoje.149-155

Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje. Protestantų mokslo
plėtimasis. Katalikų tikėjimo atgijimas.

Apšvietimo plėtimasis.155—158

Mokyklos. Lietuviškas raštas.

TREČIOJ I DALIS.

LIETUVA SUSIJUNGUSI SU LENKIJA (1569—1795).

Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza ..159—165

Lietuvos santykiai su Lenkija. Karaliaus rinkimas. Henrikas
Valois. Steponas Batoras. Zigmantas III.

Bažnytinė unija.*..165—169

Florencijos susirinkimas. Rusijos cerkvės padėtis. Kova
unijos su stačiatikyste.

Kazokų maištai. Karas su Maskva ir Švedija.169—174

Kazokai. Bagdono Chmielnickio maištas. Karas su Maskva
ir Švedija.

Lenkijos-Lietuvos valstybės galutinas iširimas ir padalinimas 174—184

Mykolas Kaributas Visniovieckis. Jonas Sobieskis. AugustasII.

Augustas III. Stanislovas Augustas Poniatovskis. Priežastys
tvarkos iširimo. Pirmasis padalinimas. Nauja konstitucija.

Antrasis padalinimas. Trečiasis padalinimas.

Lietuvos vidujinis stovis 1569—1795 metais.184—193

Bažnyčia. Mokyklos. Edukacijos Komisija. Gyventojų pa¬
pročiai ir užsiėmimas. Valstiečių baudžiava.

— 235 —

KETVIRTOJI DALIS.

Lietuva Rusijos valdžioje. 194—200

Katryna II. Povilas I. Napoleonas Lietuvoje. Lenkų Kara¬
lystė. Baudžiavos panaikinimas.

Tautinio atgijimo aušra . 200—203

1863 metai. . 203-206

Lenkų sukilimas. Muravjovas. Rusinimo politika.

Kova dėl lietuviškų raidžių. 206—210

Lietuvių spaudos uždraudimas Rusijos ribose. Lietuviška
spauda Prūsuose. Uždraudimo atmainymas.

Lietuvių tautinis atgijimas . 211—214

Mažoji Lietuva . 214—216

Lietuviai Amerikoje .216—218

PENKTOJI DALIS.

Nepriklausomos Lietuvos atstatymas.219—222

Lietuvos istorijos chronologija, sugretinta su svarbesniais

v/suotinos istorijos atsitikimais. 223 —226

Vardų rodyklė. 227—231

•C£2>

Pastebėtos žymesnės klaidos

pataisytinos atatinkamoje vietoje.

Pusi.

eil.

Išspausdinta:

Turi būti:

24

24

Klemensas VI

Klemensas IV

68

32-33

išbraukti pradedant nuo žodžių:
Sulaikymas

68

33

Jo

Vytauto

87

5

Lesiušas

Leliušas

93

20

1475

1485

188

30-33

išbraukti pradedant nuo žodžių:
Buvusioji

188

35

>

išbraukti žodžiai: Dėstomoji
kalba vieton lotyniškos įvesta
lenkiška.

< 22 >